Ar taps Nacionalinis vėžio institutas nauja kovos su vėžiu arena?

Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 18 tūkstančių naujų susirgimų onkologinėmis ligomis. Ir šis skaičius kiekvienais metais auga. Sergamumui didėjant mirtingumo skaičiai maždaug nuo 1990 metų yra stabilūs. Tuo tarpu Vakarų Europos šalyse pasiektas mirtingumo mažėjimas. Onkologinių ligonių išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje taip pat prastesni už bendrą Europos Sąjungos šalių vidurkį. Ir nors Lietuva gali pasidžiaugti gerais onkologijos mokslininkais ir gydytojais, padėtis negerėja. Kodėl nėra proveržio? Kas gi trukdo pasiekti norimų rezultatų ir panaudoti visas turimas galimybes?

Onkologijos srityje dirbantys specialistai vienu balsu kalba apie tai, kad efektą duotų glaudesnis šios srities mokslininkų ir gydytojų bendradarbiavimas. Ir ne pripuolamai, pabendraujant išskirtiniais atvejais ar mokslinėse konferencijose, o nuolatos dirbant kartu, sutartinai.

Vėžys – specifinė liga     

„Šiandien žinoma daugiau kaip 500 jo tipų ir modifikacijų. Kas tai per liga, kokios jos priežastys dar nėra iki galo išsiaiškinta. Yra keli gydymo metodai: chemoterapija, chirurginis šalinimas, spindulinė terapija ir kiti, kuriuos medikas taiko tikėdamasis geriausio gydymo efekto. Kai kuriais atvejais jie keičiami, kombinuojami tarpusavyje, taikomi individualiai atsižvelgiant į paciento būklę, vėžinio darinio specifiškumą ir vertinant gydymo efektą. Geriausių gydymo rezultatų pasiekiama, kai gydytojas naudoja naujausią mokslinę informaciją, konsultuojasi su įvairų sričių specialistais – mokslininkais. Onkologinė liga gali būti sėkmingai įveikiama tik bendromis medikų ir mokslininkų pastangomis. Šiandien jau suprasta, kad sėkmingas ligonio, sergančio vėžiu, gydymas įmanomas, kai gydytojas dirba šalia mokslininko, jis pirmas sužino naujausius gydymo niuansus ir juos pritaiko ligonio gydymui. Kai gydantis medikas susiduria su problemomis ir kyla klausimų, kaip pasielgti konkretaus ligonio atveju, kokį gydymo metodą pritaikyti, jam gali padėti mokslininkas, atlikdamas papildomus tyrimus. Jie gydytojui suteikia informacijos, kuris vaistas ar gydymo metodas konkrečiam ligoniui turėtų būti efektyvesnis. Gydytojai onkologai turi turėti mokslininkus konsultantus ir jų kontaktas turi būti nuolatinis.Tik toks darinys yra naudingiausias pacientui. Mokslas dėl mokslo galbūt ir gali duoti rezultatų tolimoje ateityje, tačiau mes jau dabar turime padėti pacientui kovoti su vėžiu. O klinika be mokslo onkologijoje ne visada gali susidoroti su iškylančiomis problemomis. Čia ne tas pats, kaip pagydyti slogą ar išpjauti apendicitą. Šiuo atveju prie gydytojo neturi stovėti mokslininkas, pats gydytojas yra pakankamai kvalifikuotas ir gali efektyviai padėti ligoniui“, – tvirtina Vilniaus universiteto Onkologijos instituto tarybos pirmininkas, Biomedicininės fizikos laboratorijos vedėjas prof. Ričardas Rotomskis.

Reklama

Būtinas mokslininkų ir gydytojų bendradarbiavimas plačiu mastu

Būtent toks turėtų būti steigiamas Nacionalinis vėžio institutas. Jis turėtų apimti onkologijos mokslą, mokymą ir gydymą. Tai būtų ne mokslinis institutas su 20 – 30 lovų, o institutas ir visavertė ligoninė, dirbantys kartu. Toks darinys suteiktų mokslininkams galimybę atradimus pritaikyti praktikoje onkologinių ligų profilaktikos, diagnostikos srityse, jų pasiekimai būtų naudojami kuriant ir diegiant naujus gydymo metodus. Čia galėtų mokytis būsimieji onkologijos specialistai, rezidentai.

Onkologijos institute yra pagrindinė mokymo bazė – čia visa geriausia aparatūra, kurios nėra niekur kitur Lietuvoje. Nacionalinis onkologijos institutas turėtų turėti stiprias sąsajas su Vilniaus universitetu.

„Nėra abejonių, kad steigiamas Nacionalinis vėžio institutas iš esmės pagerintų situaciją onkologijos srityje, būtų geriausias sprendimas ir medikams, ir pacientams. Apmaudu, kad dar yra dėl jo abejojančių, nes jis galimai prieštarautų kai kurių įstatymų nuostatoms. Čia galima būtų įžiūrėti ir kai kurių grupių merkantilinius interesus. Tačiau įstatymai nėra neliečiama konstanta, juos galima ir būtina keisti, jei to reikalauja visuomenės interesas. Ne visuomenė tarnauja įstatymui, o įstatymas sudaro prielaidas ir užtikrina atitinkamą tvarką, kad geriausiai būtų realizuojami visuomenės interesai. Sveikatos apsaugos sferoje turėtų būti priimti tokie įstatymai, kad gydytojui būtų sudarytos optimalios sąlygos ligonio gydymui, o ligoniui, sergančiam vėžiu, būtų užtikrinta maksimaliai įmanoma pagalba. Tuščias reikalas diskutuoti ir ginčytis, kam turėtų būti pavaldus naujasis institutas – Sveikatos apsaugos ar Švietimo ir mokslo ministerijai. Svarbiausia, kad Nacionalinio vėžio instituto priskyrimas vienai ar kitai institucijai nesugriautų pagrindinio principo – mokslo ir gydymo vienovės. Tik tai šiandien gali užtikrinti visavertį paciento gydymą ir sėkmingą kovą su vėžiniais susirgimais. Galbūt geriausiai tai išspręstų jo priskyrimas Vyriausybei, kuriai pavaldžios abi šios ministerijos“, - siūlo prof. R. Rotomskis.

Diagnozę „vėžys“  kasdien išgirsta apie 50 žmonių, nuo vėžio kasmet miršta apie 8 tūkstančiai žmonių. Tai didžiulė nelaimė ir skausmas ligoniams ir jų artimiesiems. Jie padarytų bet ką, kad įveiktų tą sunkią ir klastingą ligą. Visiškai nepateisinama ir tiesiog nusikalstama, jeigu tą padaryti trukdo biurokratiniai ar žinybiniai barjerai.