Ar įmanoma senatvei sugrąžinti gerą vardą?
Viešumoje apie senatvę kalbame lyg ir pagarbiai, tačiau tyrimai rodo, kad didžioji dalis žmonių visuomenės senėjimą priima kaip kaip mus ištinkančią nelaimę. Taip teigia Mykolo Romerio universiteto sociologė Sarmitė Mikulionienė. Tačiau, pasak Vilniaus universiteto (VU) sociologės Gražinos Rapolienės, senatvei sugrąžinti gerą vardą įmanoma, sunaikinus vyraujančius stereotipus.
Pastarieji, sociologės teigimu, tikrai neatitinka visos tikrovės. „Manoma, kad, išėjus vaikams iš namų, praradus darbą, kitas žingsnis yra vienišumas, bet patys vyresnio amžiaus žmonės kiekybiniuose tyrimuose to nepatvirtina“, – tikina G. Rapolienė.
60 metų kartu: kad vesis, nusprendė po poros valandų pažinties
Aldona ir Jonas Gurskai – senjorų pora, kartu gyvenanti jau 60 metų. Aldonai – 78, Jonui – 87. Pora susipažino Sibiro tremtyje. Nelengvas gyvenimas buvo ir sugrįžus į Lietuvą.
„Kai grįžome, nepriregistravo niekur, tokia bakūžėlė kieme stovėjo“, – pasakoja Aldona. Ją papildo vyras: „Buvo tik vienas kambarys. Ir jis buvo sudegęs – nebuvo nei lubų, nei stogo, nieko nebuvo.“ Pasak Aldonos, kaminas nuvirto jau kitą dieną po to, kai pora name apsigyveno: „Tokia mūsų gyvenimo pradžia.“
Tačiau Aldona ir Jonas – visiški optimistai, kurių gyvenimo džiaugsmo neaptemdo nei ligos, nei patirtos negandos. Kaip jie sako, yra laimingi ir myli vienas kitą. Pora iki šiol noriai pasakoja, kaip tremtyje susipažino.
„Aš ten turėjau merginą, – sako Jonas. – Dvejus metus mes draugavom. Aš ten grodavau, šokiai vyko. Ten buvo labai geras mano draugelis, jis man pasakė – žiūrėk, tavo panelė draugauja su rusų kareiviais. Kai jis tai pasakė, kaip ranka atkirto, nenorėjau daugiau su ja net susitikti.“
Vyras sako galvojęs važiuoti į Lietuvą, bet tuomet susitiko savo būsimą žmoną. Užteko poros valandų pokalbio, ir pora nusprendė visą gyvenimą praleisti kartu.
„Buvo Joninių vakaras, turėjau mašiną. Į ją įsėdome, pasikalbėjome. Ji išpasakojo savo likimą. Jos likimas buvo labai baisus. Aš išpasakojau savąjį, mano – irgi toks pats. Na, ir viskas, sutarėme tą patį vakarą, kad viskas gerai – vesimės“, – teigia Jonas.
Šiandien vyras su žmona tikina tebemylintys vienas kitą. Aldonos teigimu, vyras ja iki šiol ja labai rūpinasi. „Šiandien truputį susirgau, tai vyras lakstė kaip reikiant, net spaudimas pakilo. O kaip galima be to gyvent?“ – klausia moteris.
Gražios, laimingos senatvės pavyzdžių yra daug, tik ne visuomet juos pamatome. Net ir dažna senatvės palydovė – vienatvė neužtemdo noro eiti pirmyn. Apie tai kalba mieste sutikta ponia Antanina.
„Tokio amžiaus sulaukus, jau vargina ligos. Labai didelio džiaugsmo jau nėra, patiriu sunkumų dėl sveikatos. Iš draugų, artimųjų beveik nieko neliko, išėjo jau. Taigi sunku – vienatvė. Na, bet, kol galiu, domiuosi ir skaitau, kiek galiu, į koncertus vaikštau – kiek sugebu, kiek leidžia dar ir lėšos. Jeigu dar gali kur nori nueiti, tai jau yra didelis privalumas“, – teigia Antanina.
Senatvė Lietuvoje – stigma
Taigi gyvenimas įvairus. Skirtingi ir žmonės su savo patirtimis, tačiau tyrimai rodo, kad tą suvokimą apie gyvenimo įvairovę esame linkę braukti ir naikinti, o senatvė mums – kažkas nepriimtino ar net baisaus.
VU sociologė G. Rapolienė prieš daugiau nei dvejus metus savo daktaro disertacijoje ištyrė, kaip garbingo amžiaus žmonės yra pristatomi Lietuvos žiniasklaidoje ir ką apie senatvę kalba patys senjorai. Paaiškėjo, kad senatvė Lietuvoje yra stigma. Šis terminas reiškia, kad vien dėl to, jog esi senas, tave kiti gali engti ir diskriminuoti.
„Tirdama senatvę Lietuvoje, priėjau išvadą, kad ji yra stigmatizuojama, t. y nuvertinama. Pagrindinis riboženklis ar ženklas, etiketė, yra chronologinis amžius. Tavo metai tave labai riboja, sąlygoja, tau nurodo, kaip turi elgtis. Jei jau esi senas, geriau žinok savo vietą. Kai esi senas, geriau patylėk. Tai yra veikiančios marginalizuojančios normos, kurių vyresnio amžiaus žmonės laikosi, yra jas internalizavę, tai reiškia – gyvena pagal jas“, – LRT Radijui sako G. Rapolienė.
Pasak jos, visuomeninės to pasekmės esą labai plačios. Vyresnio amžiaus žmonių diskriminacija pasireiškia ir medicinos srityje, kai tyrimai jiems nebedaromi, arba jie neįtraukiami į viešosios nuomonės apklausas, reitingų sudarymus. „Kaip rinkėjai jie yra mažiau svarbūs, jų nuomonė yra mažiau svarbi. Tai žeidžia vyresnio amžiaus žmogų, kuris tampa nereikalingas, marginalizuotas, už brūkšnio, dėl tokių dalykų, siejamų su jo chronologiniu amžiumi“, – tvirtina sociologė.
Anot jos, vyraujantis seno žmogaus įvaizdis Lietuvoje – tai silpnas, naivus ir pažeidžimas žmogus, kurio geriausi laikai ir pasiekimai – jau praeityje. „Dominavo toks vaidmuo, kad jie yra skriaudžiami, jais manipuliuojama, jie apgaudinėjami, o jie patys yra naivūs, negeba apsiginti, institucijos jais irgi nepakankamai rūpinasi ir pan., t. y. jie skriaudžiami tiek artimiausioje aplinkoje, tiek visuomenėje“, – dėsto G. Rapolienė.
Sociologės teigimu, kitas skriaudos motyvas yra politinis. Tai – tremtiniai, kovotojai už laisvę Lietuvos ir pan.: „Čia atskleidžiamas tarsi teigiamas polis – didvyriškumas tų visuomenės veikėjų, kurie dabar jau seni. Lyginant su tyrimais žiniasklaidos Vakaruose, pastebėtina, kad teigiamas polis ten yra šiek tiek kitoks. Tai yra pasiturintys, laisvi žmonės, išėję į pensiją, turintys gana daug lėšų savo hobiui, kelionėms ir panašiems dalykams. Tokių tekstų pas mus nėra.“
Sociologė: vyresnio amžiaus žmonės apie senatvę kalba nenorom
Savo ruožtu MRU profesorė sociologė S. Mikulionienė pastebi, kad viešumoje apie senatvę kalbame lyg ir pagarbiai, tačiau realybėje garbingo amžiaus žmones ignoruojame.
„Kai klausinėjame bendrai apie tai, ar vyresnioji karta yra visuomenės vertybė, ar jie gerbtini, mylimi, apklausos rodo labai gerus rezultatus. Bet yra ženklų, kurie rodo priešingą nuomonę, kai kalbame apie konkrečius dalykus, kaip, pavyzdžiui, gyventojų apklausoje užduodamas klausimas – kaip Jūs priimate tai, kad visuomenė sensta, demografinį senėjimą.
Didžioji dalis tai priima kaip katastrofą, nelaimę, kuri ištinka mus, mūsų visuomenę. Kyla minčių, kad žmogų reikėtų tuoj pat išmesti iš darbo, jei sukanka pensinis amžius, pirmenybę duoti jaunimui, kad senyvo amžiaus žmonės užėmę darbo vietas ir todėl jaunimas – be darbo“, – dėsto S. Mikulionienė.
Pasak mokslininkės, šis neigiamas požiūris į senatvę neatsako į klausimą, kas iš tiesų tai yra, nes veikia išankstiniai nusistatymai. Be to, patys vyresnio amžiaus žmonės pradeda jausti didžiulį spaudimą, ypač – artėdami prie pensinio amžiaus. Kaip pastebi sociologai, visuomenėje vyrauja nuostatos, kad jei tau 65 ar daugiau, privalai trauktis, nebebendrauti su jaunimu, nes esi jau senas. Anot S. Mikulionienės, šitaip senatvė tampa skaudžia ir nutylima tema, kurios vengia ne tik jauni, bet ir seni žmonės.
„Buvo atliktas amerikiečių tyrimas, kuris aiškiai, akivaizdžiai parodė, kad tais pačiais senėjimo, senatvės stereotipais persismelkia ir patys senyvo amžiaus žmonės. Jie patys atsitraukia, pasako – gal aš jau per sena mokintis, gal jau ten neisiu, ten su jumis nesuspėsiu. Viduje jie to norėtų, bet atsiranda nepatogumų, ir iš dalies jie patys save kartais „nurašo“, – sako sociologė.
Savo ruožtu G. Rapolienė teigia, kad vyresnio amžiaus žmonės apie senatvę kalba nenoriai. Jiems ši tema, pasak LRT Radijo pašnekovės, yra atstumianti. Jie nenori su ja tapatintis ir visiškai nesijaučia esą ekspertai. „Ar žmogui 60 ar 80, jie sako – aš nesenas, kai būsiu senas – ateik ir paklausk. Tik tai tais atvejais, kai smarkiai ar staiga pakrinka sveikata, jie sako – va, susenau, prieš porą mėnesių susenau, atguliau. Senatvė jiems – kai jie nebegali, o supratimo, kad senatvė gali būti sveika, kad tai nėra liga, kad senatvė gali būti gražus laikotarpis gyvenime, tiesiog nėra, jis neaptinkamas“, – tvirtina G. Rapolienė.
Pagarba senoliams atsirado sulig žemdirbyste
Kodėl senatvė daugiausia siejasi su neigiamais dalykais? Į tai mokslininkai bando atsakyti ne vieną dešimtmetį. Sociologė S. Mikulionienė mano, kad viena iš to priežasčių – tai darbo fanatizmas. Esame veiksmo visuomenė, save ir kitus vertiname pagal tai, kiek galime dirbti ir uždirbti, o tuos, kurie to daryti nepajėgia, laikome mažiau vertingais. Ir tai tik viena iš problemos pusių.
„Pirmykštėje bendruomenėje visų pirma gyvenimo trukmė buvo daug trumpesnė. Labai retai buvo senyvo amžiaus žmonių, bet jie nebuvo vertinami. Gentis galėjo apsirūpinti maistu nuo vieno mamuto iki kito. Jeigu kažko trūko, pirmiausia tai gavę atiduodavo vaikams. Be to, buvo nesėslus gyvenimo būdas, kartais tas vyresnis žmogus nebesugebėdavo kartu su jais eiti toliau, jis tiesiog likdavo pasimirti, jis atsilikdavo nuo genties“, – pasakoja sociologė. Pasak jos, demografijos atstovai pastebi, kad pirmykštės bendruomenės santvarkoje vyresnioji karta nebuvo gerbiama. Pagarba senoliams atsirado tik sulig žemdirbyste, kai įsitvirtino sėslus gyvenimo būdas, kai reikėjo dirbti žemę ir orientuotis pagal žvaigždes, oro sąlygas.
„Kas galėjo patarti, kada ką daryti, – tai vyresnioji karta, nes ji jau turėjo patirtį. Atsiradus sėsliam gyvenimo būdui, atsirado ir tokių darbelių, kuriuos gali daryti vyresnioji karta: ar vaiką prižiūrėti, ar pietus išvirti, ar kažką lengvo padaryti. Tai štai toje visuomenėje vyresnioji karta buvo gerbiama“, – teigia S. Mikulionienė. Ji primena, kad anuomet nebuvo kitų informacijos šaltinių, patirtis buvo perduodama tik iš vyresniųjų lūpų – jaunesniems: „Skaityti gi nemokėjo, knygų buvo tik turtingiems ir religijos atstovams. Tai sukūrė tą pagarbą vyresnei kartai.“
Anot sociologės, mokslininkas Donaldas Cowgillas 1972 metais sukūrė modernizacijos teoriją, paaiškinančią, kodėl šiuolaikinėje visuomenėje vyresnioji karta yra mažiau vertinama nei anksčiau tradicinėje visuomenėje.
„Prie to prisideda jau vienas aiškus dalykas – vyresnioji karta nebėra vienintelė žinių perteikėja. Kur dabar kreipiasi jaunoji karta, jeigu nori kažką sužinoti, kažkas yra neaišku? Į „Google“, į internetą, klausinėjame savo bendraamžių. Taip, galbūt kas nors ir senelio ar senelės paklaustų patarimo, kaip man dabar elgtis, bet jie nebėra vieninteliai žinių saugotojai. Taip pat – mobilumas: prisidėjo traukiniai, lėktuvai, išvažiavimai, migracijos, kai atitrūksta karta nuo kartos, kai ryšiai [...] gali ir nutrūkti, per atstumą sumenkėti“, – kalba S. Mikulionienė.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) teologas Benas Ulevičius atkreipia dėmesį, kad pasaulis keičiasi labai greitai. Ir daug greičiau, nei bet kada anksčiau, todėl jaunas žmogus gyvena kone visai kitame pasaulyje negu senas žmogus. Esą suvedus jauną ir seną žmogų, jie beveik neturi apie ką kalbėtis.
„Galbūt jaunas žmogus nepasikliauja seno žmogaus patarimais, nes – ai, ką tu ten, močiute ar dieduk, žinai, kai augai, dar interneto nebuvo. Tai – kitas socialinis iššūkis, nes vienišumo problemą tenka spręsti. Be to, mes tuokiamės ir susilaukiame vaikų vis vėliau. Vis dažniau dabar susilaukiame vaikų, jau patys būdami senelių amžiaus. Tuomet jau nesulaukiame anūkų. Tai – naujos situacijos, o kaip jas spręsti, kaip su jomis gyventi, nesame atradę“, – sako B. Ulevičius.
Jaunystės kultas reklamose – kaip Trojos arklys į mūsų pasąmonę
Tyrinėtojai teigia, kad kartu su šiomis problemomis visuomenėje gajus jaunystės kulto reiškinys. Norime niekada nepasenti, mus gąsdina žili plaukai, raukšlės. Psichologė Gražina Sofija Kuniskienė pastebi, kad tai ypač pasireiškia reklamose, kuriomis bandoma įtikinti, kad jaunystė – tai prekė, kurią gali įsigyti. Tuo patikėję, tik apgauname save.
„Pasižiūrėkite, kas reklamose reklamuoja nekaltas prekes, kas šalia stovi, kas šypsosi? Dažniausiai tai – jaunas, gražus vyras arba moteris – jauna, graži, o jei dar seksuali... Visa tai kaip tas Trojos arklys į mūsų pasamonę dar atneša mintį, kad tai, kas reklamuojama, yra gerai ir siektina. Ne tik tai – puiki prekė, bet ir tai, kas šalia, jaunystė, – puiki prekė“, – aiškina G. S. Kuniskienė.
Taigi kaip neapsigauti ir priimti, gal net pamilti savo esamą ir būsimą senatvę? Žvilgsnis pirmiausia krypsta tai pačius senjorus. A. ir J. Gurskai pataria iš viso nesureikšminti šio laikotarpio. Jei iki to gyvenai mylėdamas, džiaugdamasis tuo, ką turi, jei užsiimi savo mėgstama veikla, tada ir senatvė tampa šviesi ir prasminga. Tuo įsitikinusi Aldona.
„Senatvė yra natūralus žmogaus biologinis gyvenimas. [...] Nereikėtų sakyti, kad, jei žmogus senas, tai jau viskas. Aš kiek žinau senų žmonių, kiek su jais pakalbu, išgirstu apie depresijas, dar ką nors. Reikia turėti užsiėmimą, darbą, reikia mylėti darbą, ir niekuo ta senatvė nebaisi. [...] Aš niekada atsisėdusi ar atsigulusi nežiūriu televizoriaus. Mano rankose – mezgimas, dar kas nors. Pažįstamam ką nors padarau, atiduodu, saviems padarau, į mokyklą vaikus einu pamokyti. Senatvė turi savo privalumų“, – tvirtina Aldona. Pasak jos, vyresnio amžiaus žmogui nereikia eiti į darbą, jis gali dirbti tiek, kiek pajėgia. Be to, senjorai turi gyvenimiškos patirties.
Savo ruožtu Jonas teigia senatvėje neturįs laiko. „Man trūksta laiko. Aš užsiimu arkodeonų remontu, daug laiko praleidžiu darbe, aštuonias ar dvylika valandų tuo užsiimu. Ir man neužtenka laiko. Reikia juk tai padaryti“, – sako vyras. Jis tikina, kad ši veikla jam labai patinka. Savo ruožtu Aldona priduria: „Jei mus kas girdės, tegul nebijo senatvės. Tegul užsiima veikla, kokia jie pajėgia užsiimti, ir nereiks bijoti senatvės.“
Kitas pavyzdys – etnologė ir istorikė Irena Regina Merkienė, kuriai 78-neri. Ji pasakoja, kad senatvę priima kaip dovaną. „Kokie senatvės privalumai? Tai didelė laisvė. Jeigu užsigeisi dievai žino ko, niekada nebūsi laiminga. Jeigu kiekvieną dalyką priimsi kaip dovaną, tai – laimės viršūnė! Galbūt tai yra auklėjimo dalykai. Kai dar mažumėje tau pasako – matai, gavai dovaną, tau parvežė riestainį, ir tai labai skanu. Ir taip reaguoji į kiekvieną niekalą – ačiū, kad, pavyzdžiui, kažkas kažkur palydėjo (galėjo ir nelydėti)“ – sako I. R. Merkienė. Jos manymu, toks požiūris labai svarbus.
Su garbingo amžiaus žmonėmis dirbanti psichologė G. S. Kuniskienė pastebi, kad senatvę džiugiai išgyvena tie, kurie ugdo savo gyvenimo filosofiją ir nuo pat jaunystės bando ieškoti prasmės. „Tiesiog gyvenant reikia stebėti, kokie pokyčiai su manimi vyksta, mokytis juos priimti, mokytis ieškoti išeičių, siekti harmonijos – tiek su savim, tiek su aplinka, tiek kuriant santykius. Taip pat formuoti gyvenimo filosofiją, kuri padėtų gyventi, o ne atskirtų nuo didžiosios daugumos žmonių į kokią nors izoliaciją“, – sako psichologė.
Ji teigia savo gyvenime sutikusi senų ir laimingų žmonių. G. S. Kuniskienė atkreipia dėmesį, kad dažniausiai tai yra tikintys žmonės, kurie sugebėjo įprasminti savo gyvenimą, o sykiu – matyti savo egzistencijos tąsą. „Tas savęs peržengimas irgi suteikia galimybę gana komfortiškai jaustis šiame gyvenimo tarpsnyje. Esu sutikusi ir netikinčiųjų, jų gyvenimo filosofija labai panaši į panteizmo. Jie yra giliai suvokiantys save kaip gamtos dalį ir taip taikiai, ir priimančiai reaguojantys į tai, kad ir jiems kaip medžiui mirti reikės, ar kaip gėlei nuvysti. Tas faktas visiškai nesukelia jiems jokio streso, jokios baimės“, – sako G. S. Kuniskienė.
Kaip senatvei sugrąžinti gerą vardą? Pirmiausia reikia naikinti stereotipus. Sociologė G. Rapolienė tikina, kad stereotipais nereikėtų pasikliauti, nes jie neatitinka visos realybės. „Manoma, kad, išėjus vaikams iš namų, praradus darbą, kitas žingsnis yra vienišumas, bet patys vyresnio amžiaus žmonės kiekybiniuose tyrimuose to nepatvirtina.
1996-aisiais buvo atliktas tyrimas, kur apklausti tik vyresnio amžiaus žmonės. Jų klausta, ar vyresnio amžiaus žmonėms apskritai yra būdinga baimė dėl kriminogeninės situacijos: vienišumo, lėšų stokos, sveikatos problemų ir pan. 50–60 proc. atsakė, kad taip, tokie dalykai yra aktualūs ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Bet, kai jiems tą patį klausimą užduoda apie juos pačius – ar jums svarbi ta baimė dėl kriminogeninės situacijos, kaip jūs jaučiatės vienišas, ar jūsų sveikata prasta ir pan., skirtumai yra labai dideli: apie 30–40 proc. skirtumas tarp to, ką jie mano apie kitus vyresnio amžiaus žmones, ir kaip yra jiems patiems“, – teigia G. Rapolienė.
Tuo metu teologas B. Ulevičius siūlo prisiminti filosofinę išminties dorybę, kuria džiaugtis paprastai gali tik garbingo amžiaus žmonės. „Jokiu būdu nenorėčiau grįžti į savo ankstesnį intelektualinį gyvenimą, nes suvokiau šią tikrovę daug ribočiau, daug skurdžiau. Patirties dar buvo daug mažiau. Gyvenimo patirtis – ir skausmingi, ir džiaugsmingi dalykai – man atvėrė naujas tiesas apie šį pasaulį. Man tas pasaulis tapo daug nuostabesnis [...]. Man staiga tampa įdomu, o kaip aš pasaulį matysiu, kai (jei man Dievas duos) bus 70 metų, 80 metų. Gal jau po meilės išbandymų tikrai galėsiu pasakyti, kas tai yra.
Palyginus, kaip aš meilę (ir daugybę dalykų) suprantu dabar, ir kaip – prieš dešimt metų, man regis, aš tada išvis nieko nesupratau. Na, pavyzdžiui, kai man gimė dukrytė, atsivėrė visiškai naujas pasaulis. Iki tol, man atrodo, nei pasaulio supratau, nei savęs, nei santykių. Ir dabar staiga – visiška naujiena. [...] Pagaliau noriu su žmona garbingo amžiaus sulaukti, to, kas vyksta žmonių santykiuose. [...] Manau, kad jeigu tokia patirtis atrandama, tai darosi mažiau svarbu, kad kaulus skauda“, – mano B. Ulevičius.
Ar visuomenė senatvės bijo? Tikrai taip. Ar jos verta bijoti? Tikrai ne. Svarbu gyventi mylint, nenuvertinti savęs ir neatsiriboti nuo kitų. O čia jau – abipusė užduotis. Kaip teigia sociologė S. Mikulionienė, būtina sudaryti sąlygas jaunimui kuo dažniau susitikti su garbingo amžiaus žmonėmis. Tada, kaip ir bet kur kitur, stereotipų ir baimių bus kur kas mažiau.
„Natūraliame ūkyje darbas nebuvo atsietas nuo namų, taigi vaikas natūraliai, nuo pat mažens buvo įtraukiamas į šeimos gyvenimą, į šeimos darbus, rūpesčius. Jis matė, kaip dideli dirba, matė, kaip seni miršta. Jis nebuvo atitraukiamas nuo to. Šiandieninėje visuomenėje stipriai laikomės segregacijos principo, todėl yra be galo svarbu šiuolaikinėje visuomenėje turėti ir politikos priemones.
Tie, kurie organizuoja laisvalaikį, turėtų galvoti apie tai, kaip kartu sutraukti šeimą: ir didelį, ir mažą, kad jie kartu kažką nuveiktų, atrastų bendras veiklas – kartu padirbtų, pabūtų, pabendrautų. Taip atsiranda visai kitokie atsiliepimai, seni žmonės nėra jau tokie konservatyvūs ir nepajėgūs, jie ir įdomūs, ir žaidžiantys. Na, ir seniems žmonėms tas jaunimas tuomet atrodo visai normalus“, – sako S. Mikulionienė.
Sociologė įsitikinusi, kad, siekiant teigiamų pokyčių, reikia ieškoti sąlyčio taškų ir kuo daugiau kurti.
Simonas Bendžius,
Susiję straipsniai
