Apipjaustymas mažina ir prostatos vėžio riziką(2)

Prieš pirmuosius lytinius santykius atliktas apipjaustymas maždaug 15 proc. mažina prostatos vėžio riziką, - parodė JAV mokslininkų neseniai atliktas tyrimas. Teigiama, kad ryšys esąs netiesioginis – apipjaustymas mažina lytiniu keliu platinamų infekcijų, kurios gali būti viena iš prostatos vėžio priežasčių, riziką. Tikslūs mechanizmai, kaip infekcijos susijusios su prostatos vėžio patogeneze, dar nėra nustatyti, bet šią sąsają patvirtina ir kitų tyrimų duomenys.

Saugo nuo infekcijų

Sietlo mieste, Fredo Hutchinsono vėžio tyrimų centre, atlikto tyrimo metu surinkti ir analizuoti dviejų atvejų-kontrolės studijų apie prostatos vėžį duomenys, taip pat duomenys apie atlikto apipjaustymo bei pirmųjų lytinių santykių laiką. Tyrime, kuriame buvo įvertintos ir dalyvių persirgtos lytiniu keliu plintančios infekcijos, dalyvavo beveik 3,4 tūkst. vyrų.

Baigiamojoje dalyje atlikus santykinę prostatos vėžio rizikos analizę paaiškėjo, kad apipjaustymo operacija maždaug 15 proc. sumažina riziką susirgti prostatos vėžiu ir 18 proc. apsaugo nuo agresyviosios jo formos.

Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Urologijos skyriaus vedėjas Henrikas Ramonas, paprašytas pakomentuoti šio tyrimo rezultatus, sakė, kad apipjaustymas tikrai mažina varpos vėžio, lytiniu keliu plintančių infekcijų, tarp jų ir ŽIV riziką. Tačiau kalbėti apie prostatos vėžio rizikos mažinimą reikėtų atsargiai, tam esą reikėtų daugiau ir išsamiau atliktų studijų. „Prostatos vėžio ir lytiniu keliu plintančių infekcijų visai atskiri, kitokie mechanizmai, sudėtinga rasti ryšį tarp šių dviejų dalykų“, – pabrėžė H. Ramonas.

Pašnekovo teigimu, istoriškai ši operacija yra labai sena ir turinti daug aspektų. „Tai – per tūkstančius metų suformuota išmintinga tradicija, paprastai turinti ritualinį arba profilaktinį tikslą. Pasaulinės organizacijos finansuoja cirkumcizijos operacijas didelėje Afrikos dalyje būtent dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų, tarp jų ir ŽIV, profilaktikos“, – sakė doc. H. Ramonas.

Mūsų šalyje apipjaustymo operacijos atliekamos esant medicininėms indikacijoms. Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, dėl istorinių ir galbūt klimatinių priežasčių profilaktiniais ar ritualiniais tikslais atliekamos operacijos yra retos, jų nefinansuoja valstybė.

Apipjaustymo istorija

Mūsų šalyje kartais manoma, kad apipjaustymo tradicija būdinga daugiausia judaizmo kultūrai, tačiau taip nėra. Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, šios operacijos labiausiai paplitusios islamo šalyse, o iš viso pasaulyje atliekamos maždaug trečdaliui visų vyrų, sulaukusių 15 ir daugiau metų. Beveik 70 proc. iš jų sudaro būtent musulmonai. Afrikoje šis skaičius svyruoja nuo maždaug 20 proc. pietinėse kontinento valstybėse iki beveik 100 proc. Šiaurės ir Vakarų Afrikoje gyvenančių vyrų.

Esama duomenų, kad maždaug ketvirtame amžiuje prieš mūsų erą apipjaustymo operacijos buvo plačiai paplitusios visame Arabų pusiasalyje, kuriame šiandien įsikūrusios Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Jemenas, Kataras ir kitos valstybės. Islamo pasaulyje šios operacijos, nors ir neminimos Korane, laikomos būtinybe.

Manoma, kad apipjaustymas yra seniausia pasaulyje planinė chirurginė operacija, o anksčiausiai ji galėjo būti atlikta maždaug prieš 15 tūkst. metų. Pirmą kartą

istoriniuose šaltiniuose atliekamos tokios operacijos vaizdai užfiksuoti maždaug 2400 – 2500 m. prieš mūsų erą sukurtuose raižiniuose, rastuose viename Egipto mauzoliejų. Teigiama, kad senovės egiptiečiai šią  ritualinę operaciją atlikdavo viešose apeigose, paaugliui žengiant į pilnametystę ir tampant vyru. Esą ji buvo siejama su vaisingumu, giminės pratęsimu, taip pat visa ko atsinaujinimu.

Dalis senovės Egipto tyrėjų teigia, kad apipjaustymas buvo kilmingųjų privilegija, išsiskyrimo iš kitų ženklas. Jos pradininkas buvęs ne kas kitas, o saulės dievas RA, atlikęs šią operaciją pats sau ir taip atsinaujinęs. Be numanomos infekcinių ligų profilaktikos priežasties, apeiginė operacija senovės Egipto kultūroje neabejotinai sieta su žmogaus dvasiniu ir intelektiniu tobulėjimu.

Kita apipjaustymo tradicija kildinama iš Senojo Testamento, kuriame Dievas prisako Abraomui: „Kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs 8 dienų, bus apipjaustytas“ (Pr 17:12). Teigiama, kad čia tradicija turi tiek profilaktinę, tiek religinę reikšmę. Dievas pasaulį sukūręs per šešias dienas, o septintąją ilsėjęsis. Aštuntoji diena – naujo ciklo pradžia, esanti už gamtiškumo ribų. Todėl visi gamtiški dalykai susiję su septynetu, o aštuonetas simbolizuoja dvasinį pasaulį. Kūdikių apipjaustymas būtent 8-ją dieną po gimimo turi simbolinę atsinaujinimo, atgimimo ir antgamtiškumo reikšmę.

vlmedicina.lt

Šaltinis

Wright, J. L., Lin, D. W. and Stanford, J. L. (2012), Circumcision and the risk of prostate cancer . Cancer, 118: 4437–4443. doi: 10.1002/cncr.26653