Apie žiaurumą ir prievartą
Kas turi nutikti žmogaus galvoje ar širdyje, kad jis galėtų sąmoningai suteikti kitam žmogui skausmą? Tokį psichikos nukrypimą paprastai lemia psichologinės traumos (ilgalaikis žiaurus elgesys, išgyvenimai kritinėse situacijose) arba laikinas proto aptemimas (dėl šoko ar psichotropinių medžiagų).
Psichologijoje žiaurumas apibūdinamas kaip moralinė-psichologinė žmogaus savybė, kuri išreiškiama nežmonišku, šiurkščiu, įžeidžiančiu elgesiu ir požiūriu į kitus žmones, suteikiant jiems skausmą ar net kėsinantis į jų gyvybę.
Neatsiejami žiaurumo palydovai – smurtas ir prievarta. Tai jau sąmoningi veiksmai kitų žmonių atžvilgiu – fizinės jėgos ar kitokių priemonių panaudojimas, suteikiantis fizinį ar psichologinį pranašumą.
Tai antihumaniški, nežmoniški veiksmai, kurių, deja, dar tiek daug – ir pridengto įmantriomis manipuliacijomis, ir brutalios jėgos panaudojimo – kad pasaulyje minimos net, pavyzdžiui, dienos kovai su jėgos struktūrų žiaurumu.
Pirmą kartą Tarptautinė kovos su policijos žiaurumu diena paminėta 1997 metų kovo 15 dieną Kanadoje ir Šveicarijoje. O JAV nuo 1995 metų spalio 22 diena minima kaip Nacionalinė kovos su policijos žiaurumu diena (National Anti Police Brutaly Day).
Ar įmanoma progresuoti naudojant prievartą? Ji progresuoja tik viena linkme – tampa vis įmantresnė. Ir gimdo vis daugiau žiaurumo, iš kurio gimsta smurtas ir prievarta – tai lyg užburtas ratas, nužmogėjimo ir niekšiškumo kalvė.
Apie tai rašė ir visų laikų mąstytojai:
Tik pyktis ir baimė verčia naudoti prievartą. (F. Bekonas)
Žiaurumas visuomet gimsta iš beširdiškumo ir silpnumo. (Seneka)
Pats baisiausias iš visų nusikaltimų – beširdiškumas. (Konfucijus)
Pats didžiausias bailys tampa žvėrimi, pajutęs už savo nugaros palaikančią jėgą. (S. Cveigas)
Bendrininkų gausumas nusikaltimo nepateisina. (T. Fuleris)
Niekšingam žmogui ir gerumas, ir išmintis atrodo niekšinga: purvui tinka tik purvas. (V. Šekspyras)
Žmonės dažnai pykčiu užpildo savo proto spragas. (V. R. Oldžeras)
Niekšas visuomet žiaurus, didvyris kilniaširdis. (I. Dmitrijevas)
Bjauriausias piktadarys stengiasi pateisinti save ir įtikinti, kad jo padarytas nusikaltimas ganėtinai menkas ir sąlygotas būtinybės. (G. E. Lesingas)
Kas sėja blogį – pjauna atgailą. (Saadis)
Pyktis – žiaurumo šaltinis. (Š. De Kosteras)
Yra pasaulyje trys niekšų rūšys: naivūs niekšai, įsitikinę, kad jų niekšybė yra didžiausia dorybė; niekšai, kurie gėdijasi savo niekšybės, bet vis dėlto linkę ją užbaigti, ir pagaliau niekšai, grynakraujai niekšai. (F. Dostojevskis)
Bet kokia prievarta liudija ne apie jėgą, bet apie bejėgiškumą. (R. V. Emersonas)
Žiaurumas ir baimė spaudžia viena kitai ranką. (O. Balzakas)
Žiaurumo labiausiai reikia vengti, nes, pirma – jis peržengia įprastines ribas, antra – žmogiškas ribas. (Seneka)
Humaniškumas – ne mokslas, o veiksmas. (R. Rolanas)
Žiaurumas ir prievarta – žmonijos rykštė, gėda ir atgyvena, kurios turime ryžtingai atsisakyti, jei norime progresuoti ir kurti visų mūsų šviesią ateitį. Jei norime išlikti žmonėmis..
Viltė
Susiję straipsniai
