Apie profesinę deformaciją(1)

Darbas – ne visas gyvenimas, bet labai didelė jo dalis. Kartais taip įsijaučiame į savo darbinę veiklą, kad nepastebime, kaip perkeliame savo profesinius įgūdžius ir į kasdieninį gyvenimą. Todėl matydami valdingą moterį, galime įtarti, kad ji vadovė arba mokytoja, o griežtai reikalaujantis disciplinos vyras – karininkas.

Profesinė deformacija – psichologinė žmogaus dezorientacija, kurią net galima pavadinti profesine liga. O susiformuoja ji dėl nuolatinių (išorinių ir vidinių) profesinės veiklos faktorių veikimo ir veda į specifinio-profesinio asmenybės tipo formavimą.

Jei paprasčiau – žmogus asmeniniame gyvenime pradeda elgtis lygiai taip pat, kaip ir darbe. Tačiau tokios elgesio deformacijos – visada negatyvios, “perspaustos”, todėl ir darbe pradeda reikštis kaip profesinės veiklos motyvų iškreipimas, autoritariškumas, neadekvatus elgesys, profesinė degradacija.

Į profesines deformacijas labiausiai linkę dirbantys su žmonėmis specialistai – vadovai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, gydytojai, teisėsaugos darbuotojai, perdavėjai, psichologai. Dažniausiai – dėl vadinamo “emocinio perdegimo”, taip pat dėl aplinkos ir veiklos specifikos, bei asmeninių psichologinių savybių.

Kaip pasireiškia profesinių įgūdžių perkėlimas į asmeninį gyvenimą? Įdomu tai, kad sąmoningai ar ne, bet tai daro kiekvienas žmogus dėl labai paprastos priežasties: juk tam tikrai specialybei reikalingos tam tikros savybės, ir renkamės dažniausiai tą specialybę, kuriai turime polinkį (reikalingas savybes).

Kai pradedame dirbti, tas savybes vystome, todėl jos išryškėja ir stiprėja. Ir, žinoma, veikia visą mūsų gyvenimą. Tačiau.. profesiniai įgūdžiai nebūtinai ir ne visada reikalingi kasdieniniame gyvenime, todėl jei pastebime, kad ne vietoje ir ne laiku “tęsiame” savo darbą – sustokime, kad tai netaptų tipinio profesinio elgesio perkėlimu į asmeninį gyvenimą.

Kad geriau suprastume – kaip tai vyksta, trumpai peržvelkime dažniausiai aprašomus profesinės deformacijos pavyzdžius ir jos poveikį asmeniniam žmonių gyvenimui.

Profesinė mokytojų deformacija pasireiškia autoritariškumu, susireikšminimu, valdingumu ir nenoru pripažinti kito nuomonę. Galiausiai jie pradeda laikyti savo mokiniais visus: artimus žmones, draugus, pažįstamus ir net nepažįstamus – jie moko, aiškina, nurodinėja, reikalauja.

Gydytojai dažnai laikomi  cinikais ir juodojo humoro mėgėjais. Tačiau jų profesija reikalauja didžiulės atsakomybės ir yra lydima nuolatinės įtampos, todėl profesinė deformacija – savotiškas apsauginis mechanizmas. Bet.. cinizmas dažnai nesąmoningai perkeliamas į asmeninį bendravimą, o emocinis santūrumas gali pasireikšti kaip paviršutiniškas požiūris į savo ar artimų žmonių problemas.

Buhalterio specialybė jau tapo smulkmeniškumo ir pedantiškumo sinonimu. Profesinė deformacija – nuolatinis tobulos tvarkos siekis, polinkis viską planuoti, pedantiškumas, nemeilė permainoms. Asmeniniame gyvenime tai skrupulingas tvarkos laikymasis. Tai gali erzinti, bet štai šeimos biudžetas visada bus idealiai sustyguotas.

Profesinė karininkų deformacija, ko gero – viena iš sunkiausių, nes profesija tampa gyvenimo būdu, ir pakeisti ką nors labai sunku. Namiškiams teks taikytis su griežta disciplina ir autoritariškumu. Disciplina yra gerai, tačiau autoritariškumas gali peraugti ir į smurtą – ne tik psichologinį, bet ir fizinį.

Teisininkų profesinė deformacija – emocinis šaltumas, teisuoliškumas, karjerizmas, valdingumas, formalumas, cinizmas. Visos šios savybės gali būti perkeltos į bendravimą su artimaisiais ir pasireikšti kaip paviršutiniškumas santykiuose, įtarumas, šaltumas, neklystamumas.

Profesinė psichologų deformacija gali būti išreiškiama noru nagrinėti kitų gyvenimus ir visažinio kompleksu, užverčiant savo patarimais, o iš kitos pusės – negebėjimu susitvarkyti savo paties gyvenimo. Asmeniniame gyvenime gali pasitaikyti manipuliacijų žmonėmis – juk psichologai puikiai žino manipuliacijų mechanizmus, todėl kyla didelis noras išbandyti juos praktiškai.

Kaip nepatirti profesinių deformacijų? Pirmiausia – tobulėti savo profesijoje, nesivadovauti tik šablonais, stereotipais ir dogmomis, o veikti kūrybingai, pagal situaciją, atsižvelgiant į esamas aplinkybes ir savo galimybes.

Taip pat svarbu mokytis persijungti iš vienos veiklos į kitą – atskirti darbinę veiklą ir asmeninį gyvenimą. Naudingi pomėgiai, priešingi darbui: jei darbas įtemptas – pomėgis turėtų būti ramus; ir atvirkščiai – jei darbas ramus, pomėgis – aktyvus. Tai padeda nesustabarėti, nepersitemti ir visapusiškai vystytis.

Gali būti, kad tam tikri darbiniai įgūdžiai gali būti sėkmingai pritaikomi ir asmeniniame gyvenime – tokiu atveju poveikis bus visada pozityvus. Bet jei prasideda negatyvios profesinės deformacijos apraiškos – stabdykite jas, kad netaptumėte savo profesijos įkaitais.

Ką apie tai manote?

Viltė

 ruvi.lt