Apie patarimus
Ko gero, patarimai – vienintelis dalykas, kuo žmonės dalinasi taip dosniai, ir dažniausiai.. neprašomi. Visiems pažįstamos situacijos, kai kiti “žino”, kaip mums geriau, vertina mūsų gyvenimą, arba mesteli užslėptus patarimus-vertinimus: “aš taip negalėčiau”, “aš tavo vietoje…”, “aš to nepakęsčiau” ir pan.
Kodėl žmonės taip elgiasi? Juk dažnas “patarėjas” turi ir savų neišspręstų problemų, kurių dėl kažkokių priežasčių negali arba nenori spręsti. Paradoksalu, bet būtent tokie žmonės ir yra uoliausi patarimų dalintojai.. Įdomu ir tai, kad dosniai dalinantys patarimus retai būna patys juos išbandę.
Ir pataria jie ne todėl, kad nori padėti, o dėl to, kad nori pasijusti svarbūs: patardami žmogui, jie pasijunta “ekspertais”, turinčiais gerus patarimus, kurie gali ištaisyti blogą situaciją. Ir.. pranašesniais už tuos, kam pataria.
Taip jie nukreipia dėmesį nuo savų problemų į svetimas – eksperimentuoti su kitų žmonių gyvenimais paprasčiau, nei su savuoju. O besigilinant į kitų žmonių gyvenimo peripetijas, ir įtampa dėl savų problemų kuriam laikui atslūgsta..
Tokių pavyzdžių gyvenime apstu: draugai dalina patarimus visais gyvenimo klausimais, tėvai nuolat neprašomi patarinėja savo suaugusiems vaikams, patarimus dalina kolegos, kaimynai, giminės… Tačiau retas susimąsto, kad taip elgdamasis, jis tiesiog kišasi į kitų žmonių gyvenimą.
Kaip suprasti – kada žmonės nori nuoširdžiai padėti, o kada – jau pradeda kištis į kitų gyvenimą? Juk duodami patarimus, žmonės daro įtaką tiems, kam pataria, o štai apie atsakomybę už savo patarimus retas susimąsto..
Todėl peržvelkime patarimus apie tai, kaip teisingai duoti patarimus.
Patarkite tuomet, kai jūsų prašo patarimo. Vienas iš labiausiai nemėgiamų ir destruktyvių dalykų žmonių bendravime – neprašomi patarimai ir vertinimai. Įprotis dalinti patarimus gali palaipsniui sugriauti ir geriausius santykius.
Geriau ne patarinėti, o rodyti asmeninį pavyzdį – tuomet turėsite moralinę teisę pasidalinti tuo, kaip to pasiekėte. O ir universalių patarimų nėra – mes tegalime išreikšti savo nuomonę arba remtis panašia patirtimi, nes kiekvienas yra tik savo gyvenimo “žinovas”.
Patarkite tik tuomet, kai gerai išmanote klausimą ar situaciją. Tiesiog būkite sąžiningi ir nepasiduokite pagundai “pasirodyti”. Jei išmanote tai, ko klausia – pasidalinkite. Jei ne – atvirai prisipažinkite, kad negalite padėti.
Nepirškite savo pozicijos. Jei primygtinai siūlote savo patarimą, nepamirškite, kad kartu prisiimate ir dalį atsakomybės: duodami neteisingą patarimą, galite pakenkti žmogui. Idealus patarimas – informacinis pagrindas, kuriuo remdamasis žmogus gali priimti savarankišką sprendimą.
Atsižvelkite į žmogus psichologiją (psichinę, emocinę būseną). Kiekvienas žmogus savitas. Vyrai ir moterys priima patarimus skirtingai: vyrai jų nemėgsta (tai žeidžia vyrišką savigarbą), o moterys į tai žiūri paprasčiau, ir sudominusius patarimus mielai pritaiko. Venkite patarinėti emociškai įsiaudrinusiam žmogui – geriau padėkite jam aprimti.
Patarkite geranoriškai – taip, kaip patys norėtumėte gauti patarimą. Kiekvienas žmogus tikisi geranoriško ir pagarbaus elgesio. Ir, žinoma, niekas nemėgsta “visažinio” iš
aukšto žarstomų patarimų, todėl venkite beapeliacinio, komandinio ar atsainaus tono. Įprotis nuolat patarinėti – tiesus kelias į susireikšminimą, valdingumą, nenorą atsižvelgti į kito nuomonę.
Bet kokiu atveju, prieš patardami, atminkime: niekada nepatarinėkite to, ko patys negalite padaryti; norėdami keisti kitus, pagalvokite – ar keičiatės patys? Ir – geriau mokykimės pasitarti, o ne patarinėti.
Žinoma, patarimai – geras dalykas, jei jų klausiate ir juos gaunate. Tačiau.. ir tokiu atveju – jums spęsti: ar pasinaudosite patarimais ir kaip jais pasinaudosite..
Susiję straipsniai
