Apie informacijos poveikį
Ko gero, nėra mūsų laikais žmonių, kurie nežinotų žodžio “informacija” reikšmės. Ne veltui yra tiek daug posakių apie tai: turintis informaciją valdo; informacija – poveikio įrankis; informuotas – reiškia perspėtas, ir t.t..
Ir dažnas supranta, kad per informaciją yra daromas tam tikras poveikis, todėl sklando ir ironiški posakiai, pvz.: žiniasklaida nusprendžia – ką tu mylėsi ar nekęsi ateinančiais metais.. Taigi, visi mes suprantame – kokia svarbi mūsų gyvenime informacija.
Būtent apie masinės informacijos poveikį parašė Noam Chomsky – amerikiečių profesorius lingvistas, filosofas, visuomeninis veikėjas, politinis analitikas ir daugybės knygų autorius.
Jo pateiktos išvados apie masinių informavimo priemonių poveikį, kurį jis suskirstė į 10 pagrindinių metodų, yra ne tik įdomios, bet ir kviečiančios susimąstyti ir tikrai naudingos. Kokios autoriaus išvados? Peržvelkime.
1. Dėmesio nukreipimas. Pagrindinis visuomenės valdymo elementas yra žmonių dėmesio atitraukimas nuo politinių-ekonominių procesų valdytojų priimamų svarbių sprendimų ir problemų, nukreipiant dėmesį į mažareikšmius pranešimus, kuriais nuolat užpildoma informacinė erdvė.
Tai atima piliečių galimybę gauti svarbias žinias mokslo, ekonomikos, politikos, psichologijos, neurobiologijos ir kibernetikos srityse.
2. Kurti problemas, o paskui siūlyti jų sprendimus. Šis metodas dar vadinamas “problema-reakcija-sprendimas”. Sukuriama problema, kažkokia “situacija”, nukreipta į tai, kad sukeltų tam tikrą žmonių reakciją – kad žmonės patys pareikalautų imtis priemonių, kurios reikalingos valdantiesiems.
Pavyzdžiui, tai gali būti smurto protrūkiai arba teroristiniai aktai – kad piliečiai skatintų priimti įstatymus dėl saugumo stiprinimo ir politikos, ribojančios piliečių laisvę.
3. Palaipsninio poveikio metodas. Kad būtų pasiektas kažkokios nepopuliarios priemonės įgyvendinimas, reikia ją diegti palaipsniui, diena iš dienos, metai po metų. Būtent tokiu būdu buvo primestos naujos socialinės-ekonominės sąlygos.
Tai valstybės funkcijų suvedimas į minimumą, privatizacija, nestabilumas, masinė bedarbystė, darbo užmokestis, kuris jau neužtikrina oraus gyvenimo. Jei tokios priemonės būtų įgyvendintos vienu metu, iš karto – tai neišvengiamai sukeltų revoliuciją.
4. Vykdymo atidėliojimas. Kitas būdas “prastumti” nepopuliarų sprendimą – pateikti jį kaip “skausmingą ir būtiną” ir pasiekti piliečių pritarimą apie jo įgyvendinimą ateityje. Žmonėms žymiai lengviau sutikti kažką paaukoti ateityje, nei šią akimirką.
Pirma – todėl, kad tai neįvyks tiesiog dabar. Antra – todėl, kad žmonės nori tikėti, kad “rytoj viskas pasikeis į gerą”, ir kad tų aukų, kurių iš jų reikalaujama, pavyks išvengti. Tai suteikia žmonėms laiko susitaikyti su mintimis apie siūlomus pokyčius ir nuolankiai juos priimti, kai ateis laikas.
5. Kreiptis į liaudį tarsi į mažus vaikus. Daugumoje propagandinių pranešimų, nukreiptų į plačią publiką, naudojami tokie žodžiai, argumentai ir intonacija, tarsi kalba eitų su mažais vaikais arba su individais, turinčiais proto negalią ar vystymosi sutrikimų.
Kuo daugiau kažkas stengiasi suklaidinti, tuo daugiau naudoja infantilios kalbos priemonių.
Kodėl? Jei kažkas kreipiasi į žmogų lyg į dvylikametį – taip daromas poveikis į žmogaus reakcijas, ir atsiranda didelė tikimybė, kad išnyks kritinis vertinimas (tai charakteringa vaikams iki 12 metų).
6. Daryti didesnį akcentą į emocijas, nei į apmąstymus. Poveikis į emocijas yra klasikinė priemonė, nukreipta į žmogaus gebėjimo analizuoti blokavimą, o visumoje ir į gebėjimo kritiškai vertinti įvykius blokavimą.
Iš kitos pusės, emocinio faktoriaus panaudojimas atveria duris į pasąmonę – kad galima būtų įskiepyti tam tikras mintis, norus, baimes arba stabilaus elgesio modelius.
7. Laikyti žmones nežinioje, kultivuojant vidutinybę. Siekti, kad žmonės prarastų gebėjimą suprasti metodus ir būdus, kuriais jie yra valdomi ir per kuriuos primetama svetima valia. Šiuo tikslu švietimo sistema organizuojama taip, kad ugdytų vidutinybes ir kad nemokšiškumas pasiektų tokį lygį, kurio įveikti būtų neįmanoma.
8. Skatinti žmones žavėtis vidutinybėmis. Skiepyti mintis apie tai, kad madinga būti buku, vulgariu ir neišauklėtu…
9. Stiprinti kaltės jausmą. Priversti žmogų tikėti tuo, kad jis pats kaltas dėl visų nelaimių – būtent dėl jo protinių apribojimų, negabumų ir klaidingų veiksmų. Rezultatas – vietoje to, kad suprastų ekonominius procesus, žmogus pradeda žeminti save ir pasineria į savigraužą – o tai veda į prislėgtą būseną ir neveiklumą.
10. Žinoti apie žmones daugiau, nei jie apie save žino. Praraja tarp “paprastų” žmonių žinių ir tų, kurie turi tikrą informaciją, per pastaruosius 50 metų buvo vis didinama. Informacijos slėpimas lėmė tai, kad ją turintys žino apie žmogų daugiau, nei jis pats. Tai reiškia, kad turintys informaciją valdo tuos, kurie jos neturi.
Sutikite – drąsios, ir, jei atidžiau apsižvalgysime – labai jau atitinkančios realybę išvados… Ką jūs apie tai manote?
