Apie futurofobiją(1)
Futurofobija (lot. futurum – ateitis; gr. phobos – baimė) – ateities baimė. Platesne prasme tai gali būti ir permainų baimė, nenoras keisti įprastą gyvenimo būdą, egzistencinės baimės – visko, kas gali įvykti ateityje.
Dažniausiai tokios baimės yra išmokytas socialinis elgesys – vaikai išmokomi bijoti tėvų, pedagogų, Dievo, o ir iš ekranų rodomi smurtaujantys “herojai” animaciniuose filmukuose, įtempto siužeto ar siaubo filmai. Dėl tokio poveikio daugeliui vaikų gyvenimas už namų ribų atrodo kupinas grėsmių ir pavojų. Vėliau pradedama bijoti egzistencinių ir globalių įvykių.
Persipildęs ateities baimių žmogus su siaubu modeliuoja įvykius su blogiausiomis pasekmėmis. Baimės energija perpildo ir užvaldo žmogų ir jis pradeda aplinkui matyti tik savo baimių patvirtinimus.
Ateities baimė – tai nežinomybės baimė. Tas, kas bijo – jau kankinasi, nes bijo. Paradoksas, bet žmogui “gerai” tai, prie ko jis įpranta, nors objektyviai tai gali būti blogai, bet įprasta. Dėl šios priežasties žmonės bijo permainų, jas mistifikuoja, jų vengia.
Gyvenimas ateities baimėmis – labai ekstremalus. Futurofobija dar niekam neatnešė naudos, tačiau užtikrintai gesina pozityvumą, gyvybingumą, iniciatyvą. Kartu užbraukia ir gerą ateities perspektyvą.
Diena po dienos mes vis dėlto einame į ateitį, o baimė naikina patį motyvą eiti. Tačiau gyvenimas ir yra judėjimas į priekį – augimas ir pokyčiai lėčiau ar greičiau, ryškiai ar mažiau pastebimai, bet vyksta.
Ar žinote, kad nuo praėjusio šimtmečio vidurio iki mūsų dienų lyg iš gausybės rago pasipylė katastrofų pranašystės ir prognozės – “paskutinė data” buvo paskelbta nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai kuriais metais net po kelis kartus į dieną, o 2000 metais jų buvo apie tris šimtus. Pateikiami įvairiausi scenarijai: meteoritai, asteroidai, juodosios skylės, agresyvūs ateiviai, sprogimai Žemės branduolyje, karai, Saulės užgesimas, gamtinių resursų išsekimas, klimato kaita (nuo karštymečio iki ledynmečio), epidemijos ir t. t.
Tik šiais metais jau “išgyvenome” keliolika tokių datų, o labiausiai eskaluojama, žinoma, 2012 metų data.
Galima teigti, kad žmonija nardinama į katastrofizmą, kuris jau tampa “normatyviu” ir kasdienišku. Iškyla tik vienas klausimas – ko bijoti: visko iš karto, ar kažko atskirai. Išryškėjo viena tendencija: gąsdinama ir žmonių sukurtomis, ir gamtos, ir antgamtiškomis jėgomis, prieš kurias turėtume jaustis bejėgiai.
Kaip reaguoti į tokią informaciją? Nepamiršti, kad turime pasirinkimą – neskaityti, neklausyti ir nežiūrėti tokios informacijos. Suprasti, kad tas, kas gąsdina – arba pats bijo, arba turi tikslą sukelti baimę. Atidžiai rinkimės informaciją.
Tobulėkime, lavinkimės, kad turėtume kuo aiškesnį šio pasaulio, jame veikiančių dėsnių, savo psichikos veikimo ir savo vietos šiame pasaulyje suvokimą – juk gyvename informacinio šuolio laikais. Kuo aiškiau matome pasaulio realybę, tuo harmoningiau galime gyventi ir daryti drąsius bei teisingus sprendimus, kurie teigiamai veikia mūsų dabartį ir ateitį.
Būkime sąmoningi, nes snaudžiančios sąmonės žmogų lengva apgauti ir juo manipuliuoti. Geriausias vaistas nuo futurofobijos – sąmoningas ateities baimės atsisakymas, pozityvumas ir veiklumas. Atminkime, kad negatyvių įvykių gyvenime – vos keli procentai, bet didelėmis baimės akimis bei nelaimių laukimu jų prikurti galime begales.
Geriau tapkime pozityviais futurologais ir savo gerais darbais patvirtinkime nuostabias ateities prognozes. Mes galime keistis kiekvieną akimirką ir kartu keisti realybę. Visi mes esame susieti, todėl kiekvieno žmogaus veiksmas veikia ir bendrus procesus – tereikia pasijusti Kūrėjais, ir – pirmyn į visų mūsų šviesią ateitį!..
Viltė,
Susiję straipsniai
