Anoniminių lošėjų grupės narys: „Svarbiausia tikėti, kad nelošti nėra kančia“(8)

Lietuvoje sparčiai daugėja žmonių, sergančių priklausomybe nuo azartinių lošimų. Taip pat greitai auga ir kenčiančių nuo šios priklausomybės artimųjų skaičius. Sudėtingi santykiai, dūžtantys likimai – tai priklausomų lošėjų ir jų artimųjų realybė. Ar galima jiems padėti? Daugiametė anoniminių lošėjų patirtis rodo, kad ir kaip giliai žmonės buvo įklimpę į lošimo liūną, iš jo galima išbristi bei pradėti kokybiškai naują gyvenimą.

Reklama

Anoniminiai lošėjai – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, siekdami padėti sau ir kitiems įveikti lošimo problemą. Vienintelė sąlyga, norint tapti draugijos nariu, – noras mesti lošti.

Esate Anoniminių lošėjų draugijos narys, priklausote Kauno anoniminių lošėjų grupei „Laisvė“, kur lankotės jau aštuntus metus. Kaip Jūsų gyvenime atsirado ši grupė?

Grupėje atsidūriau todėl, kad kažkada nevaldomai, nekontroliuojamai lošiau ir ieškojau pagalbos. Bet tas kelias nebuvo trumpas ir lengvas.

Daugiau kaip prieš 8 metus man, kaip priklausomam nuo azartinių lošimų žmogui, surasti pagalbą bemaž buvo neįmanoma. Todėl, kad buvau visas pasinėręs į lošimus. Lošiau 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Tai ne tik fizinis buvimas lošimų namuose ir lošimas, tai nuolatinis galvojimas – iš kur gauti pinigų, įvairių strategijų kūrimas – kaip laimėti daugiau, svajonės apie dideles sumas, kurias išlošiu. Net miegodamas negali išsivaduoti iš tokių minčių – tiesiog sapnuoji, kad loši. Paprastai tariant, galvoje nelieka vietos kitoms mintims.

Tačiau man padėjo žmona, kuri buvo nepraradusi vilties ir ieškojo, kur galėčiau kreiptis pagalbos. Šiandien aš džiaugiuosi, kad nesipriešinau. Nors, prisipažinsiu, jau buvau praradęs viltį, kad man kas nors apskritai gali padėti. Pavyzdžiui, prieš eidamas pas psichoterapeutą aš eidavau lošti, po pokalbio su specialistu – vėl grįždavau į lošimų namus. Iš tiesų lankiausi pas daugybę žmonių – psichologus, psichoterapeutus, socialinius darbuotojus, kunigą. Galiu pasakyti, kad Anoniminių lošėjų grupę radau eidamas būtent tuo keliu – kiekvienas specialistas turėjo man ką pasakyti. Ir, manau, kad tik dėl to dabar esu sveikimo kelyje.

Dabar aš pats neįsivaizduoju, kaip gali žmogus taip gyventi, kaip gyvenau aš – pralošdavau visus pinigus, nesvarbu, kam jie buvo skirti, meluodavau, kad galėčiau gauti dar daugiau pinigų. Sveiku protu tai nesuvokiama.

Šiandien anoniminių lošėjų grupės įsikūrusios ne viename Lietuvos mieste. Jūs priklausote Kauno anoniminių lošėjų grupei „Laisvė“, prie kurios įkūrimo pats ir prisidėjote. Kaip tai įvyko?

 Viena socialinė darbuotoja, kuri tuo metu, kai jau pats ieškojau pagalbos, primygtinai siūlė man dalyvauti „Minesotos“ programoje. Žinoma, pradžioje aš atsisakiau, nes jau kuris laikas nelošiau, ir tikėjau, kad pagalba man jau nebereikalinga. Tačiau matydamas žmogaus pastangas ir norą man padėti, sutikau dalyvauti  „Minesotos“ modelio dvylikos žingsnių programoje. Čia aš pamačiau, kaip suteikiama pagalba alkoholikams ir narkomanams, ir kad tai veikia. Ir aš patikėjau. Tikiu ir dabar – sakydamas, kad ši programa yra stebuklinga. Kodėl stebuklinga? Todėl, kad daugybė žmonių nustoja gerti, vartoti

narkotikus, nustoja lošti.

Dar ir dabar prisimenu, kaip „pavydėjau“ žmonėms, priklausomiems nuo alkoholio, kad jiems pagalba teikiama bemaž kiekviename mieste, kad jie turi ir žino, kur kreiptis. Tuo tarpu mūsų situacija buvo kitokia. Vilniuje egzistavo nedidelė Anoniminių lošėjų grupė, o Kaune nebuvo nieko. Ir aš apsisprendžiau – darysiu viską, kad  ir Kaune atsirastų tokia grupė, kad ir aš pats galėčiau čia lankytis ir gyventi nelošdamas.

Taip 2005 metų vasarą Kaune šią grupę įkūrėme  su dar keliais bendraminčiais likimo broliais. Ieškojom informacijos, medžiagos, susiradome patalpas, bendradarbiavome su anoniminių lošėjų grupėmis iš JAV. Iš jų gavome ir daugybę literatūros, kuria ir naudojamės. Bendravome ir su anoniminiais lošėjais iš Vilniaus.

Šiuo metu anoniminių lošėjų  grupės yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Taip pat labai džiugu, kad tokia grupė įsikūrė Londone – čia susirinkimai vyksta lietuvių kalba. Tai labai gerai, nes daug tautiečių yra Londone, tarp jų nemažai yra prastai mokančių anglų kalbą. Todėl jiems tai yra didelė galimybė surasti pagalbą Londone.

Kaip žmonės suranda jus? Juk nėra taip paprasta prašyti pagalbos?

Jokios statistikos mes nevedame – kiek apsilanko žmonių, kas jie tokie, koks jų amžius, mes pasakyti negalime. Tačiau praktika rodo, kad dažnai žmonės ateina pas mus paskatinti artimųjų, draugų, pažįstamų. Žinoma, yra ir tokių, ir mano manymu, tokių dauguma, kurie ateina patys ieškoti pagalbos.

O ateiti nėra lengva. Juk žmogus dažniausiai ateina nežinodamas, ko jam tikėtis, kokios pagalbos sulauks. Taip pat reikia pripažinti, kad pirmasis žingsnis visuomet labai sunkus. Įsitikinimas, kad tik jis pats gali nustoti lošti, ir niekas kitas už jį to nepadarys, žmones stabdo ieškoti pagalbos.

Dar viena priežastis, dėl ko lošėjai bijo lankytis tokiose grupėse, tai vyraujantis stereotipas, kad čia lankosi tik jau degradavę asmenys. O iš tiesų taip nėra. Čia renkasi žmonės, kuriems reikalinga pagalba ir kurie tiki galimybe gyventi kitaip. Taip pat dažnai žiūrima įtariai – gal čia kokia sekta, į kurią papuls, ir bus dar blogiau?

Negaliu nepaminėti ir dar vieno dalyko – baimės netekti galimybės lošti. O jos netekti  žmogui, priklausomam nuo azartinių lošimų, yra labai baisu. Pats atsimenu, kaip man buvo baisu suvokti, jog turėsiu nelošti visą gyvenimą. Nes nelošti man buvo kančia. Tuo metu tu įsivaizduoji, kad visą gyvenimą turėsi praleisti kentėdamas. Bet iš tiesų taip nėra. Kančia yra ne nelošti, kančia – būti priklausomam.

Ko tikisi žmonės atėję į Anoniminių lošėjų grupę?

Vilčių esti įvairiausių. Svarbiausia yra tai, kad čia jis gali pabėgti nuo savo vienatvės, kurią susikuria lošdamas. Lošėjas praranda artimuosius, draugus, įgyjama ir priešų, nėra su kuo pasikalbėti. O jei kartais ir pavyksta, didelė tikimybė, kad būsi nesuprastas. Nelošiantis žmogus negali įsivaizduoti, kaip galima tapti  priklausomam nuo azartinių lošimų, negali suprasti, kaip galima dėl lošimo daryti tokius baisius dalykus.

Kai ateini į Anoniminių lošėjų grupę suvoki, kad visi sėdintys aplink tave – tokie patys, kaip tu. Pergyvenę tokias pačias bėdas, tokias pačias kančias, išgyvenantys norą pasikeisti. Nepasmerks, kad parlošei visus šeimos pinigus, nes galbūt jis padarė tą patį. Žmonės pamato, kad ne jie vieni tokie yra, kad priklausomų nuo azartinių lošimų yra ne vienas, ir ne du. Tai lyg psichologinės naštos palengvinimas. Iš tikrųjų tampa lengviau.

Net ir pats artimiausias žmogus negali geriau suprasti nei lošėjas lošėją. Žinoma, jie stengiasi padėti, bet kol pats esi neišgyvenęs to paties, suprasti ir padėti yra

sudėtinga.

Jūs sakote, kad pasveikti neįmanoma, o kitų jūs negydote – lankotės susirinkimuose todėl, kad jums patiems tai padeda, o kartu pagalbą randa ir kiti...

Nelošiu jau beveik aštuonerius metus, tad dažnai išgirstu klausimą – kodėl iki šiol lankausi anoniminių lošėjų susirinkimuose. Todėl, kad aš suprantu, jog esu priklausomas nuo azartinių lošimų ir niekada nebūsiu nepriklausomas. Ir tai visam gyvenimui. Nes jei aš nueisiu pabandyti, aš vėl pradėsiu nevaldomai lošti. Ir tikiu, kad tai bus dar baisiau negu buvo.

Dabar, kai mintimis grįžtu atgal, pagalvoju apie tai, kad  lošiau jau nuo pat vaikystės. Aš visada kažkur lošiau, ir visada tai dariau ne pagal savo galimybes. Ir nemanau, kad vien auklėjimas galėjo nulemti tai, kad esu priklausomas nuo azartinių lošimų. Galbūt jau gimiau su „užkoduota“ aistra lošti.

Todėl jau tiek metų lankau anoniminių lošėjų susirinkimus, kad kaskart prisiminčiau, jog esu priklausomas nuo lošimų. Aš žinau, kad negaliu eiti gerti kavos į lošimų namus, negaliu žiūrėti filmų, kuriuose yra vaizduojami azartiniai žaidimai, turiu lankytis susirinkimuose, negaliu daryti kitų dalykų ir šios disciplinos laikausi.

O ar įmanoma pakeisti savo gyvenimą be aplinkinių pagalbos? Užtenka vieną dieną nuspręsti, kad daugiau nebeloši, ir viskas?

Galiu atsakyti labai paprastai – nežinau. Nes to, kuris nesikreipia pagalbos, mes ir nematome. Tačiau kad taip būna, tikiu. Tik tai greičiau vienetiniai atvejai.

Daugiametė  anoniminių lošėjų patirtis rodo, kad ir kaip giliai žmonės buvo įklimpę į lošimo liūną, iš jo galima išbristi... Kokią pagalbą gali suteikti artimieji?

Priklausomybė slypi pačiame žmoguje, ir tik nuo jo paties priklausys, koks jo gyvenimas bus ateityje. Čia labai svarbus yra tikėjimas. Tikėjimas, kad įmanoma nustoti lošti ir kad gyventi nelošiant nėra kančia.

Ką gali padaryti artimieji? Paskatinti, pabandyti įtikinti, kad pagalbos ieškoti reikia ir kad kas nors gali padėti. Dažnai susirinkimuose žmonės sako, kad atėjo tik tam, kad artimieji paliktų juos ramybėje. Tačiau vėliau, lankantis grupėje, ateina tikėjimas ir viltis, kad išbristi iš liūno galima, tik reikia tuo tikėti.

Žinoma, neslėpsiu, yra tokių, atėjusių ne savo noru, kurie antrą kartą nebepasirodo. Taip jie praranda galimybę pabandyti gyventi kitaip.

Tačiau vienam pačiam susitvarkyti su priklausomybe lošti, mano manymu, yra nepaprastai sunku. Artimųjų pagalba yra svarbi, tačiau ji turi būti pagrįsta. Viena didžiausių klaidų – grąžinti skolas už lošiantį žmogų. Tai dar vienas įrašas pasąmonėje – ir vėl praslydau, dar kartą atitolinimas lošiančiojo suvokimo, kad jis turi rimtų bėdų ir kad nedelsiant reikia kreiptis pagalbos. Artimieji sutinka grąžinti pinigines sumas tikėdami, kad žmogus nustos lošti. Tačiau dažnai tai tampa dar didesne problema, kuomet tėvai, giminės užstato ar parduoda namus, patys skolinasi, taip klampindami ir save.

Todėl lošiantis žmogus turi būti atsakingas pats už save ir už savo skolas. Ir tas skolas jis galės grąžinti tik tuomet, kai nustos lošti.

 O kada yra ta riba, kai supranti, kad toliau nėra kur?

Kiekvienu atveju tai yra labai individualu. Aš tai vadinu sukrėtimu, kuris atveria akis. Iš tiesų dauguma lošėjų būna pralošę ne tik visus savo, bet ir artimųjų, draugų, pažįstamų pinigus. Ir tai ne visada būna pabaiga. Nors rodos, kad toliau nėra kur. Dar daugiau – žmogus pralošia ne tik pinigus, kurie, manau, nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime, tačiau pralošia save – savigarbą, pasitikėjimą, viltį, draugus, pažįstamus ir netgi artimiausius žmones – sutuoktinius, vaikus, tėvus, draugus, kurie neretai

tampa netgi priešais, siaubingai nekenčiančiais vieno iš artimiausių žmonių.

Dažnai tuo sukrėtimu tampa šeimos praradimas, kuomet žmona ar vyras nusprendžia skirtis. Bet irgi ne kiekvienam. Čia aš vadovaujuosi kažkada J. Erlicko pasakyta mintimi : „Gėriau, gėriau, kasiau duobę, pasiekiau dugną. Pasiekiau dugną, pradėjau kasti giliau“. Taigi bet kurioje situacijoje galima žengti žingsnį į dar didesnę bedugnę.

Yra žmonių, kurie yra pralošę ne tik visus pinigus, bet ir praradę šeimą, vaikus, namus, bandę nusižudyti, ir tai jų vis tiek nesustabdė lošti. Tad nėra vienintelio recepto, kuris tiktų visiems.