Ankstyvoji vaikystė – egzistencinių nuostatų kūrimo metas

Tikriausiai visi girdėjome pasakymą, kad vaikystėje kuriami žmogaus gyvenimo pamatai.  Įsivaizduoju, kad sunku patikėti, jog mažylis jau pirmaisiais gyvenimo metais prisiima pagrindines nuostatas, o tolesnio auklėjimo įtaka - tik kosmetinis padailinimas. Nelengva tai pripažinti, kai žiūrime į silpną mažą žmogų, kuris visiškai priklauso nuo suaugusiųjų globos, neturi patirties ir net  nesugeba logiškai mąstyti. Apie kokius gyvenimo pagrindus čia kalbama?

Reklama

Pirmaisiais gyvenimo metais (o dažnai ir dar iki gimimo) kiekvienas žmogus priima tam tikrus pirminius sprendimus apie save ir kitus, kurie kaip spalvotos linzės tam tikra spalva dažys žmogaus santykį su gyvenimu plačiąja to žodžio prasme iki pat paskutinio atodūsio.

Kokios yra esminės nuostatos?

Žmogaus pirminės ir pagrindinės gyvenimo pozicijos priklauso nuo to, kaip žmogus mato ir vertina save, kitus ir pasaulį. Dar būna įvardijamas ir ketvirtasis požiūris - santykis su Dievu, tačiau dabar apie pastarąjį nekalbėsiu.

Idealiu atveju žmogaus nuostatos būtų tokios: aš esu „OK“, su kitais yra viskas gerai, pasaulis yra jauki ir draugiška gyventi vieta. Deja, tokius gyvenimiškus požiūrius prisiima tik vienetai.

Paprastai jau gimdamas kūdikis patiria didžiulę traumą. Vėliau, jei mama jį valgydina pagal grafiką, tarp maitinimų mažylis išgyvena didelį alkio jausmą. Natūralu, kad pasaulis jam ima atrodyti vieta, kurioje trūksta resursų išgyventi. Ankstyvuoju laikotarpiu kūdikis dar jaučiasi esąs mamos dalimi, tad visiškai „nekaltas“ mažylio palikimas pas močiutę ar lopšelyje gali turėti įtakos įsitikinimo, kad „su manimi kažkas ne taip, nes mama mane paliko“, susidarymui.

Atkreipiu dėmesį  į tai, kad vaikystėje laikas eina visai kitaip nei suaugusiųjų. Net valanda mažyliui  atrodo be galo ilgas laiko tarpas, ir ypač tada, kai vaikas jaučiasi nesaugus. Vaikutis, dar neturėdamas reikiamos patirties, skaudžius išgyvenimus apibendrina iki gyvenimiškų įsitikinimų.   Gali atrodyti, kad esminius sprendimus vaikas prisiima tartum iš nieko, tačiau jie įsitvirtina pasąmonėje, ir vėliau reikalinga kvalifikuota psichoterapeuto pagalba, kad nenaudingus įsitikinimus  būtų galima pakeisti.

Aš – ne OK, kiti – OK   

Viena iš dažniausiai pasitaikančių gyvenimiškų pozicijų yra: „man kažkas negerai, o kiti – OK“. Ji susidaro dėl vaiko priklausomos nuo suaugusiųjų padėties. Ilgainiui besikaupiančios nuoskaudos, pažeminimai leidžia susidaryti egzistencinei nuostatai „aš esu bejėgis, o kiti yra stiprūs, žinantys ir protingi“.

Tokia pozicija neleidžia žmonėms pretenduoti į asmeninę sėkmę ir savo tikslų bei rezultatų siekimą.  Jie nereiškia iniciatyvos, nepakankamai pasitiki savimi. Tokie žmonės tinkamai neįvertina savo gyvenimo, veiklos, dažnai serga.

Aš - OK, kiti – ne OK

Kur kas rečiau vaikai priima poziciją: „man viskas gerai, o kiti yra blogi“. Taip gali atsitikti dėl dviejų priežasčių. Viena iš jų - tėvai visur ir visada pabrėžia vaiko pirmenybę prieš kitus, ir jis auga atmosferoje, kurioje viskas galima, jis yra pasaulio centras. Kita priežastis visiškai priešinga - vaikas, patirdamas nuolatinį žeminimą, netgi pavojų savo sveikatai (tiek psichinei, tiek fizinei), „nusprendžia“, kad jo kankintojai (ir visi kiti žmonės) yra blogi, ir tik jis pats yra išimtis.

Turintieji šią egzistencinę nuostatą žmonės demonstruoja savo viršenybę, niekina ir žemina kitus, terorizuoja artimuosius, su visais kovoja, mato priešus net ten, kur jų nėra ir niekada nebuvo.

Aš – ne OK, kiti – ne OK

Gaila, bet pasitaiko, kad vaikai priima ir pačią beviltiškiausią nuostatą, kad tiek jie, tiek kiti yra blogi. Juos visą gyvenimą lydi sielą stingdantis bejėgiškumas, beviltiškas nusiminimas,  „žinojimas“, kad atsitiks tai, kas gali atsitikti blogiausio. Jie pasyviai leidžiasi į dugną ir laukia, kada visa tai baigsis.

Šių nuostatų šeimininkai paprastai serga lėtinėmis ligomis, būna narkologinių, psichiatrinių centrų lankytojais, kaliniais, svarią gyvenimo dalį atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose, ar tiesiog „bomžais“. Jie nieko gero nesitiki iš gyvenimo, kuriam tiesiog neturi nei jėgų, nei resursų. Jie nesitiki ir nelaukia jokios pagalbos.

Kaip padaryti įtaką geriausių gyvenimiškų nuostatų susidarymui?

Primenu, kad geriausią žmogaus egzistencinę poziciją sudaro nuostatų „aš – OK“, „kiti – OK“, „pasaulis – OK“ derinys.

Į klausimą, kaip tėvai gali paveikti savo vaikų geriausių gyvenimiškų įsitikinimų susidarymą, prof. Sergejus Kovaliovas atsako: „Mylėti vaikus“. O tai reiškia, kad nuo pirmųjų dienų vaikus reikia lepinti, tinkamai prižiūrėti, pakankamai su jais bendrauti ir... iki soties maitinti. Tai yra būtina, kad mažylis nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų pajustų, jog  jis yra mylimas ir vertinamas, kad pasitikėtų savimi, kad pozityviai žiūrėtų į kitus žmones, kad žinotų, jog šis pasaulis yra draugiškas ir suteikiantis daugybę galimybių.

Linga Švanienė,

neurolingvistinės terapijos konsultantė