Ketvirtadienis, 2024.05.30
Reklama

Albinas Montvidas: „Chirurgijoje – kaip fronte, liberalizmo neturi būti“(7)

Laima Švedaitė | 2011-03-05 00:25:54

Buvęs ilgametis Klaipėdos miesto, dabar - universitetinės ligoninės Bendrosios chirurgijos skyriaus vedėjas Albinas Montvidas, parengęs ne vieną šalyje žinomą chirurgą, sako, jog atsiradus naujoms technologijoms galimybės diagnozuoti ir sėkmingai atlikti operaciją -  nepalyginamai geresnės nei prieš 50 metų. Tačiau chirurginiame darbe šiandien A. Montvidas regi ir daug negerovių, kurių tuomet, kai jis stojo prie operacinio stalo, nebuvo.

Albinas Montvidas
Gydytojas chirurgas Albinas Montvidas. Algirdo Kubaičio nuotr

Prisipažinsiu, truputį nustebome, kad gyvenate daugiabutyje... Fotografas juokavo, kad tuo atveju, jei būtumėt dirbęs Anglijoje ar Amerikoje, visas toks namas Jums priklausytų.

Ir dar tas daugiabutis nešiuolaikiškas, - šypteli.

Ar nejaučiate dėl to nuoskaudos?

Žinoma, truputį apmaudu. Sovietiniais laikais visi panašiai gyveno, o po Nepriklausomybės diferenciacija iš karto pasidarė matoma. Bet yra kaip yra.

Kiek metų atidavėte chirurgijai?

Jau penkiasdešimt metų dirbu chirurgu. Pradėjau dirbti Klaipėdos respublikinėje ligoninėje iš karto po studijų, 1960 metais. 15 metų dirbau su Klaipėdos zonos vyriausiuoju chirurgu profesoriumi Stasiu Šumsku, kitais žinomais chirurgais. Dabartinėje Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL) pradėjau dirbti 1975 metų gruodžio 1 dieną, kai įstaiga dar net nebuvo atsidariusi. Tuometinis ligoninės vyriausiasis gydytojas Antanas Vinkus įkalbėjo mane užimti Chirurgijos skyriaus vedėjo pareigas. Skyrius buvo atidarytas 1976 metais, o pirmoji operacija atlikta gegužės 3 dieną.

Šiuo metu visai neoperuojate?

Neoperuoju. Kai man sukako 70 metų, paskambinau daktarui Janušoniui ir pasakiau, kad noriu baigti. Paskutinioji mano operacija buvo žarnų, dėl vėžio. Tai buvo 2004 metų vasarą.  Nors mane kalbino dar pasilikti skyriuje, tačiau laikausi nuomonės, kad reikia išeiti laiku. Čia kaip sportininkui - jeigu jam jau švilpia, vadinasi, jis jau pavėlavo išeiti, - šypsosi.

Jūsų vadovaujamas skyrius buvo aukštai kotiruojamas Respublikoje, parengėte daug puikių chirurgų. Džiaugiatės tuo?

Didžiuojuosi tuo, kad Klaipėdos ligoninių chirurgijos skyrių vadovai daugiausiai buvo ir yra iš mūsų skyriaus: Evaldas Pagojus, Bronius Stanslovaitis, Nerijus Kaselis, Feliksas Grigalauskas, Algirdas Šlepavičius... Nereikėjo importo nei iš Kauno, nei iš Vilniaus. O juk ne visur išauga kadrai. Tai neįmanoma, jeigu vedėjas viską nori pats daryti.

Dėl ko kyla toks kai kurių vedėjų noras?

Dėl to, kad - nėra ko čia slėpti – egzistuoja visokios dovanėlės, taip pat kyla vedėjo prestižas, nes kiti atlieka kokias nereikšmingas operacijas, o ligoniai kreipiasi į jį vieną, nes žino, kad jis vienas tokias operacijas atlieka. Taip vedėjas neužsiaugina sau konkurentų.

Ką galėtumėte pasakyti apie šiandienos situaciją chirurgijos vadybos srityje?

Man pradėjus dirbti zonų vyriausieji chirurgai kontroliavo, koordinavo visos zonos, pavyzdžiui, Vilniaus, Klaipėdos, chirurgų darbą. Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis chirurgas lankydavosi didžiuosiuose miestuose, taip pat tam tikrą įtaką darydavo. Dabar chirurginis darbas paliktas be rimtos koordinacijos, yra daug chaoso.

Ar pacientai dėl to nukenčia?

Žinoma. Vokietijoje, pavyzdžiui, skyriaus vedėjas galima sakyti – monarchas. Operacijos strategija, taktika, metodika turi būti aptarta, skyriaus vedėjo patvirtinta ir šito reikia laikytis.  Šiandien visoje Lietuvoje tai nėra reguliuojama, nors turėtų būti tam tikri standartai, kurių reikėtų laikytis. Gal kai kas pasakys, kad dėl to, jog aš senas, taip kalbu - esą buvo geriau anais laikais. Ne! Neneigiu gerų dalykų, žinoma, kad medicinos, chirurgijos lygis yra pakilęs, nes atsirado visiškai naujos technologijos, diagnostikos galimybės.

Prieš 40 metų apie daugelį dalykų galėjote tik svajoti?

Taip. Pilvo chirurgijoje vienas iš svarbiausių dalykų - geras siūlas ir adata. Nuo to priklauso, kaip gis susiūtas organas. Anksčiau siūdavome šilku arba kedgutu – iš avių žarnų pagamintu tirpstančiu siūlu. Reikėdavo uždėti po 2-3 aukštus siūlių, o dabar užtenka ir vieno, nes sintetiniai siūlai  labai geri. Ir adatos atraumatinės, neišdrasko audinio.

Kai pradėjau dirbti Klaipėdos respublikinėje ligoninėje, per metus atlikdavome vos 10-20 tulžies pūslės akmenų operacijų, nors ligonių tokių – daugybė. Neretai poliklinikose jiems buvo diagnozuojami gastritai, opaligės, ir taip metų metais žmogus kankindavosi. Kadangi tiksliai diagnozuoti nebuvo įmanoma, operuodavome tik ūmiais atvejais, kai tulžies pūslė supūliuodavo. Atsiradus ultragarsiniam tyrimui - echoskopinei diagnostikai, vien KUL per metus atliekama apie 200-300 tokių operacijų.

Esant kraujavimui iš virškinamojo trakto, anuomet galėdavome tik spėlioti, iš kur kraujuoja. Atsiradus endoskopinei diagnostinei aparatūrai įkišai vamzdį ir matai. Be to, endoskopijos metu gali ne tik diagnozuoti, bet ir kraujavimą sustabdyti. O tada gydydavome konservatyviais būdais – vaistais ar kraujo perpylimą darydavome. Jeigu kraujavimas sustodavo – gerai, paskui jau gali rentgeną daryti. O jei ne, prapjauni pilvą ir ieškai priežasties.

Albinas Montvidas
Algirdo Kubaičio nuotr.

Turėjo būti didžiulis stresas...  Juk ir anestezijos galimybės buvo menkesnės, laiko turėjote mažiau?

Taip, kai aš pradėjau dirbti, anesteziologų nebuvo. Ką tik buvo pradėta naudoti endotrachėjinė narkozė, bet ir tai tik dieną,  o naktį su kaukele ligonis būdavo. Tekdavo suktis labai greitai. Ir ligoniui buvo didelė rizika, nes buvo sunku nustatyti tinkamą vaistų dozę. Dėl to būdavo daug nepageidaujamų reiškinių po operacijos.

Anesteziologinė tarnyba – didžiulis pasiekimas, nuo to taip pat priklauso operacijos sėkmė. Deja, anesteziologas iki šiol nėra tinkamai įvertintas nei pacientų, nei pačių chirurgų.

Ar prisimenate pirmąją savo operaciją?

Pirmąkart operavau 1960 metais. Nakties metu teko operuoti apendicitą.

Nedrebėjo rankos?

O kaipgi! Juk kai mes studijavome, nebuvo nei internatūros, nei ordinatūros, nei rezidentūros. Baigėme kaip ir visi – be jokios specializacijos.

Praktikos visiškai neturėjote?

Taip. O juk būdavo, kad tokie pakliūdavo į rajonus, ir chirurgo praktiką tekdavo pradėti visiškai vienam – mokytis galėjai tik iš knygos. Priekulėje kadaise dirbęs daktaras Šakėnas  pasakojo, kaip jis pradėjo: atvežė žmogų su išvarža; atvėręs pilvą pamatė, kad ten jau gangrena, žarnos dalį reikia šalinti. Tai paprašė, kad sesutė atneštų atlasą, kur operacijos aprašytos. Pagal tą aprašymą ir operavo. O man bepigu – aš patekau į patyrusių chirurgų kolektyvą: Šumskas, Pasvenskas... Pirmųjų operacijų metu visuomet asistuodavo patyrę chirurgai. Anksčiau buvo prisakyta, kad vienas chirurgas į pilvą negali lįsti – būtina turėti vieną arba du asistentus. O dabar operuoja ir po vieną. Tai nėra gerai.

Kokias operacijas Jums buvo sudėtingiausia atlikti?

Pilvo chirurgijoje topo viršūnė yra kasos, vadinamosios pankreatoademinės rezekcijos operacijos, ką bekalbėti apie šiuo metu jau atliekamas kasos ar kepenų transplantacijas.   Vakarų Lietuvos zonoje mes pirmieji pradėjome operuoti kasą, tuomet ir Vilniuje bei Kaune tokių operacijų buvo atliekama labai mažai. Tai sudėtingos ir sunkios operacijos, ypač atliekamos dėl kasos vėžio, trunkančios 6-8 valandas.

Atmintin įsirėžė klubo sąnario persodinimo operacija, kurioje kartu su daktaru Kaseliu dalyvavau 1990 metais, Švedijoje. Grįžęs traumatologus paskatinau užmegzti ryšius su švedais, ir taip mūsų ligoninė viena iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo kelio sąnario persodinimo operacijas.

Sakoma, kad kiekvienas chirurgas per savo darbo praktiką bent sykį paciento viduje palieka kokį nors darbo instrumentą ar priemonę – ar Jūs buvote išimtis?

Nebuvau, - šypsosi. - Kartą nudegiau, nes pasitikėjau kitais. Visada prieš užsiuvant pilvą chirurgas turi paklausti slaugytojos ir asistento, ar nieko nepaliko, ar nieko netrūksta. Būtina  suskaičiuoti visus instrumentus, priemones. Atsimenu, operavome tulžies pūslę. Kad prispausčiau kepenis, tarp krūtinės ir kepenų įdėjau skarelę. Užsiuvant pilvaplėvę klausiu, ar mes ištraukėme tą skarelę. Ir asistentas, ir sesutė patikino, kad ištraukėme. Bet trečią dieną pacientei pakilo temperatūra, skausmas atsirado. Sakau, einam, vyručiai, į operacinę ištraukti ką palikome...

O kitų chirurgų – ir iš Vilniaus, ir Kauno,-  paliktų dalykėlių rasdavome nemažai. Pilve palikti tai dar yra vietos, bet netgi po skydliaukės operacijos, mažoje žaizdelėje marliuko gabalėlį buvau aptikęs.

Civiliams atrodo, kad tai kokia diversija, neįmanomas dalykas. Bet, anot vieno profesoriaus,  chirurgas, kuris tvirtina nedarąs klaidų, yra arba melagis, arba nieko nedirba. Tam tikra prasme chirurgo darbą galima palyginti su aukščiausio lygio krepšininko žaidimu: būna dienų, kai jam nekrenta, nepaisant to, kokias puikias sąlygas jis turi – ir psichologus, ir masažuotojus. Chirurgas juk irgi yra žmogus.

Kokios savybės būtinos chirurgui?

Pareigos jausmas, padorumas. Chirurgas turi daug ko atsisakyti. Užsinorėjęs nenueisi pietauti ar panašiai. Apskritai aš manau, kad chirurgijoje – kaip fronte, liberalizmo neturi būti. Negali būti, kad atveža ligonį, o chirurgas sako, kad jam baigėsi darbo laikas. Mums niekas neskaičiavo jokių viršvalandžių, bet namo išeidavome tik tuomet, kai darbas atliktas. Ir po naktinio darbo operuodavome. O paskutiniuoju metu po naktinio budėjimo uždraudė operuoti.

Bet tai gal ir gerai.

Gal, bet jei taip trūksta chirurgų, ar neatsitiks taip, kad dieną skyrius paliks tuščias? Galbūt po naktinio darbo galima ir neoperuoti, bet bent jau apžiūrėtų ligonius, sutvarkytų paskyrimus. Juk čia ne valdininko darbas. Kaip amžiną atilsį profesorius Pranas Norkūnas, vadinamas chirurgijos patriarchu, sakydavo: „Chirurgui nereikia jokių žmonų. Chirurgas turi gyventi ligoninėje ir turi operuoti, operuoti ir operuoti. Paoperavo, pasimylėjo su sesute ar sanitare - ir toliau operuoti“.

Dažnai diskutuojama, kas geriau – pavargęs ar nepatyręs chirurgas. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Dar vienas anekdotas su profesoriumi Norkūnu. Eiliniai gydytojai buvo nepatenkinti, kad jiems mažai duoda operuoti, bet jis būdavo itin griežtas dėl nepatyrusių chirurgų ir sakydavo: „Operuoti turi profesoriai ir docentai. Kai docentas numirs, tada stos kitas gydytojas, o kol gyvas docentas, turi jis operuoti“. Ir vieną kartą per pasitarimą dėl internų ruošimo jis sako: „Internams reikia duoti darbo, leisti operuoti. Galima ir skrandžio rezekciją duoti, ir žarnų rezekcijas...“ Visi žiūri išsižioję, neatpažįsta profesoriaus – juk visą laiką jis drausdavo nepatyrusiems dirbti! O jis šneka, šneka ir užbaigia: „...Ale operuoti lavonus“.

Kokį chirurgą pavadintumėte geru? Ar tam turi reikšmės jo atliktų operacijų skaičius?

Patyręs chirurgas tai ne tas, kuris gerai atlieka operaciją. Techniškai atlikti operaciją yra daug paprastesnis dalykas nei diagnostika ir taktikos, metodikos parinkimas. O tokie dalykai ateina tik su patirtimi. Galiu drąsiai sakyti, kad be 10 metų intensyvaus darbo klinikose patyrusių chirurgų nebūna.

Geras chirurgas nebus ir tas, kuris atlieka tik planines operacijas, bet neteikia neatidėliotinos pagalbos, kai turi reaguoti labai greitai – nustatyti diagnozę ir operuoti pacientą be jokio ištyrimo, paruošimo, tokį, koks atvyksta. Mes, pamenu, netgi varžydavomės, kuriam eiti naktį dirbti, kad tik kuo daugiau įgytume patirties, galėtume stebėti, dalyvauti operacijose. Dabar, turiu pasakyti, kad jaunimėlis nors ir neblogas ateina, bet juodo darbo nemėgsta, stengiasi išsisukti nuo darbo naktį. Tai jau blogas dalykas.

Aišku, kalbu ne apie naujai atsiradusį reiškinį, kurį vadinu medicininiu turizmu. Žinau tokį daktarą iš Tauragės, kuris ir į Ignaliną, ir į Molėtus savaitgaliais į naktį darbą važiuoja. Bet koks čia gydytojas, kuris atvažiavo, išvažiavo ir jo nebeliko? Kokia gali būti pooperacinė priežiūra, jei jis nebuvo ir nematė, nei kaip operacija vyko, nei kas tam žmogui. Tai, manau, yra nusikaltimas. Pasipinigavimas. Tokia pati situacija yra ir Skuode, kitų miestelių ligoninėse.

Kokių dar negerovių sveikatos apsaugos sistemoje pastebite?

Nėra specialistų koordinacijos – o gal čia tokia demokratija? Kadangi aš dabar konsultuoju ambulatorinėje poliklinikoje, tai aiškiai matau. Žinote, kokius pacientus atsiunčia konsultuoti? Pavyzdžiui, Mažeikių ar Telšių šeimos gydytojas randa vadinamąją lipomą, riebalinį augliuką, tai savo chirurgui neparodo, bet varo žmogų į Klaipėdą - pas onkologą. Patyręs chirurgas pačiupinėjęs iš karto, be jokio tyrimo pasakytų, kad yra lipoma – galima ją pašalinti, arba ne, nes ji niekada nesupiktybėja, ir viskas. Be ne – siunčia žmogų tokį kelią.

Arba dėl krūtų: prisipirko rajonai mamografų – sudėtingos, brangiausios aparatūros, tai jie kepa tas nuotraukas, bet įvertinti nemoka. Ir visas pacientes iš  Šilutės, Tauragės, Plungės siunčia mums. Tos moterys eina iš proto, kol patenka pas mus. O mes, jei reikia, tą pačią dieną padarome tyrimą ir duodame atsakymą.

Įsigalėjęs technokratizmas kartais veda prie didžiulių klaidų ir nereikalingų operacijų, nes neįsiklausoma į žmogų, žiūrima labai siaurai. Gydytojas turi apžiūrėti pacientą, išsiklausinėti ir tik tada, jei reikia, imtis specialių tyrimų, o dabar iš viso su žmogum mažai kalbama. Bet tas, kuris atlieka tyrimus, klinikos juk nežino ir paprasčiausiai gali nepastebėti svarbaus dalyko, nes nežino, kuriame taške reikia ieškoti problemos, neskaito, ką parašė chirurgas. Jeigu pradžioje, kai tik atsirado kompiuteriai, mes būtume tikėję tuo, ką mums parašo tyrimus atlikę specialistai, būtume atlikę begalę nereikalingų operacijų arba, kur jie nieko nerado, būtume neoperavę, nors buvo vėžys.

Buvo laikas, kai visos poliklinikos priklausė ligoninėms, tad jei poliklinikos ar greitosios pagalbos pagalbos gydytojas padarė klaidą, pavyzdžiui, užleido apendicitą, diagnozavęs gastritą, tai išsiaiškindavome labai greitai. Tokiais atvejais visuomet skyriuje buvo daroma konferencija, išsikviesdavome kaltininkus. Aišku, neturėjome tikslo bausti, bet išaiškindavome, kad reikia būti atsargiam, kaip elgtis kitąkart panašiais atvejais. Dabar visa tai - pamiršta.

Kokia Jūsų nuomonė dėl Klaipėdos ligoninių ateities – ar jos turėtų išlikti savarankiškos?

Manau, kad jungti Klaipėdos ligonines yra neprasminga. Tai sukels daugiau sumaišties ir nematau, kad čia būtų didžiulis ekonominis efektas.

Ar gerai, kad ligoninės tarpusavyje konkuruoja, teikiamos paslaugos dubliuojasi?

Aš manau, kad konkurencija – gerai. Ir tai, kad mieste yra kelios stiprios ligoninės –žmonėms tik geriau. Sveika konkurencija turi būti, tiktai jei nešmeižia  vienas kito, o stengiasi gerinti paslaugų kokybę. Juk jeigu bus viena ligoninė, kaip dirbs, taip bus gerai, o dabar jie turi stengtis. Visame sviete konkurencija turi būti. Amerikoje, pavyzdžiui, kasmet visos ligoninės yra reitinguojamos pagal paslaugų kokybę.

Tačiau tokiose ligoninėse kaip Gargždų ar Kretingos chirurgijos skyriai absoliučiai nereikalingi: greičiau ligonis į KUL atvežamas iš Gargždų nei iš kito Klaipėdos miesto galo. Beveik tas pats dėl Kretingos.

Dėkoju Jums už atvirą pokalbį.

Kalbino Laima Švedaitė

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
Žymos: chirurgija
skaityti komentarus (7)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Pirmoji širdies operacija Klaipėdoje mini 30-metį
Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) kardiochirurgai mini reikšmingą sukaktį. Prieš 30 metų KUL filiale Jūrininkų ligo...
Mėgaujantis ledais arba kava gelia dantis? Tai gali būti uždegimų pradžia
Ar kada nors valgydami ledus arba gerdami karštą gėrimą pajutote geliantį dantų skausmą? Jei taip, vadinasi, jūs –...
Akušerė G. Jasiulevičė: kiekviena moteris susikuria savo gimdymo istoriją
Gimdymas kiekvienai besilaukiančiai moteriai yra svarbus ir kartu labai gąsdinantis įvykis, dažnai nenuspėjamas, dinamiš...
Per karščius patariama į mitybą įtraukti daugiau mineralų
Išsiilgti vasariški orai gali džiuginti, tačiau šiuo laikotarpiu ypatingai svarbu saugotis karščių ir pasirūpinti savo s...
Kompensuojami klubo sąnario endoprotezai – bet kurio amžiaus žmonėms
Nuo šių metų gegužės nebetaikomas amžiaus ribojimas Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis kompensuojant me...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų