Asbesto stogai – tiksinti Lietuvos kaimo bomba (3)
Šiferinių stogų keitimo paramos programa, skatinanti kaimo gyventojus aktyviai susidomėti ir vykdyti pasenusių stogų keitimą, yra tikrai sveikintina iniciatyva. Tik toji programa (vyriausybės - seniai pažadėta, visuomenės - ilgai laukta) daugybę žmonių jau nuvylė, dar nepradėjus jos vykdyti.
Apribota ir šykšti programa
Asbestinių stogų dangų keitimui Vyriausybės patvirtintoje programoje skirta 60 mln. litų, numatant didžiausią paramos sumą vienam projektui – 10 000 litų ir nustatant 50 proc. paramos intensyvumą. Programos dokumentuose nurodoma, kad jeigu bus surinkta daugiau paraiškų, nei už skirtą 60 mln. litų sumą, bus atliekamas pirmumo vertinimas.
Ši programa stebėtinai apribota. Ji netaikoma pagalbinių ūkinių pastatų stogams perdengti, nei miesto, nei sodų bendrijų gyventojams, nei tiems asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra savivaldybės centras. Diskriminacinės programos taisyklės ir tinkamumo kriterijai susaistyti griežtomis nuostatomis. Ji apribotai taikoma ir fiziniams asmenims, t.y. tiems kurie sugeba įtilpti į programoje nurodytas sąlygas.
Žinant, kad apytikriai 80 procentų Lietuvos kaimo pastatų yra dengti šiferiu, paskelbtos programos finansavimo mastas bei finansuojamų darbų apimtis yra ne tik labai ribota, bet ir šykšti. Iš pirmo žvilgsnio tie 60 mln. litų atrodo nemenka parama. Tačiau jei visi patvirtinti projektai sulauktų maksimalios 10 tūkstančių litų paramos, nesunku paskaičiuoti kiek būtų laimingųjų, išsivadavusių nuo sveikatai kenksmingų stogų. Lietuvos kaimo mastu, tai - vos lašas jūroje.
Atlikus kiek detalesnį šiferinio stogo keitimo medžiagų ir sąnaudų apskaičiavimą, paaiškėja, kad tikėtina, gal net tipinė vidutinė valstybinė parama gyventojui, kurio namo stogo apimtis yra 120m2, būtų 3000-5000 litų. Sunku įsivaizduoti, kad dabartinė paramos programa galėtų įgyvendinti daugiau nei dvylika tūkstančių projektų šios programos gyvavimo laikotarpiu.
Išplėsti sąrašą ir tęsti keletą metų
Nėra aišku kokia bus šios programos tolimesnė ateitis. Pagal šiferinių stogų mastą Lietuvoje ir asbesto keliamą pavojų gyventojams, reikėtų programą atnaujinti ir tęsti keletą metų, išplėčiant objektų sąrašą. Juolab, kad tikrai neaišku kiek asmenų iš šios programos nuostatuose apriboto kaimo gyventojų skaičiaus suspės šiemet paruošti ir įteikti pakankamai komplikuotus paramos prašymus. Pati prašymo anketa ir procedūra pagyvenusiam kaimo žmogui yra tikras iššūkis.
Plačiau paanalizavus programos apimtį, paaiškėja, kad pagrindinė parama teapima medžiagų pirkimą ir stogų atliekų išvežimą. Ir tai tik dalinai.
O kur valstybės pagalba nuimant mirtinai pavojingus šiferio lakštus? Kur informacija apie asbesto sukeliamas ligas?
Neužtenka vien bendros informacijos apie asbestą bei Seimo prisipažinimo dėl žinių stygiaus, kurį , atrandame formaliame Valstybės nutarime „Dėl asbesto šalinimo programos patvirtinimo“, publikuotame 2008 m. balandžio 17 d. Nr. 351. Stebina ir tai, kad vyriausybės ministerijų tinklapiuose praktiškai nėra informacijos apie asbestą.
Nesant lengvai prieinamos informacijos , visuomenė praktiškai atsiduria „nežiniukų“ spąstuose.
Beje, šita programa apnuogino ilgalaikę mūsų tautos ir valstybės valdymo, sveikatos ir aplinkos apsaugos problemą.
Kodėl nutylimi svarbiausi dalykai?
Programos nuostatose
nurodoma, kad bus finansuojamos išlaidos, susijusios su naujos stogo dangos įsigijimu ir asbestinių atliekų transportavimu iki jų utilizavimo vietos (t.y. iki valstybės nurodyto sąvartyno). Reikia nepamiršti, kad pasenęs stogas susideda ne tik iš sveikatai kenksmingų asbesto lakštų.
Neaišku ar į medžiagų apimtį įeitų stogui dengti reikalingos papildomos medienos pirkimas? Taip pat neaišku kiek kainuos šiferio lakštų priėmimas sąvartynuose. Ar ir čia valstybė numato teikti paramą kaimo gyventojams? Gaila, kad vyriausybės atsakinga ministerija nerado reikalo paruošti ir paskelbti paaiškinamosios medžiagos, kuri paprastam kaimo žmogui nurodytų tiksliai kas, kur ir kaip.
Programos finansavimas neapima statybos darbų įskaitant ir šiferinio stogo nuėmimą. Taip pat nutylima apie sveikatos bei aplinkos apsaugos priemonių finansavimą stogo nuėmimo metu, nekalbama apie pastogės valymo darbų svarbą bei jų finansavimą, nekalbama ir apie stogo apšiltinimo atnaujinimo svarbą, keičiant nuodingąjį šiferį, bei iš to iškylančią ne tik sveikatai opią problemą, bet įžvelgiant apčiuopiamą energetinių sąnaudų mažinimą.
Niekur nekalbama kaip šios programos efektyvus įgyvendinimas prisidėtų ir prie „šiltnamio efekto“ mažinimo, nors aišku, šis aspektas mažiausiai domina projekto iniciatorius.
Nėra statistinių duomenų ir apie tipinį Lietuvos ūkio stogo senumą. O mūsų stogai tikrai viršija tą 25 metų ribą. Per tą laiką asbesto plaušeliai atsiklijuoja nuo šiferinio stogo paviršiaus ir vėjo, krušos, sniego bei lietaus veikiami užteršia orą. Kuo senesni stogai, tuo asbesto plaušeliai didesniu kiekiu pasklinda aplinkoje.
Nereikia įgudusios akies, kad pastebėtum, jog seni kaimo stogai tampa trapūs, lengvai lūžta, neatlaiko gamtos stichijų. Lipti ant tokio stogo nepatartina ir labai pavojinga.
Norint apsaugoti žmogaus sveikatą nuo mirtinos plaučių vėžio ligos, neužtenka ardant stogą jo paviršių padrėkinti (apie tą padrėkinimą dažniausiai rašoma spaudos pranešimuose).
Ar kas įspėja, kad nuimant seną stogą privaloma susiurbti visas pastogės dulkes tam, kad jos nepakliūtų į vidinę namų erdvę ar paliktos merdėti po būsimuoju naujuoju stogu taptų savotiška parako statine ateities kartoms.
Ar kas įspėja, kad šiferinio stogo nuėmimo metu negalima naudoti elektrinių įrankių, kuriais pjaunami lakštus laikantys varžtai? Tai darant, į orą pasklinda milžiniškas kiekis asbesto plaušelių. Transportuojant šiferio lakštai trinasi, užteršdami viską aplinkui. Tačiau kam visa tai svarbu? Kodėl šios išlaidos nėra remiamos valstybės nustatytoje paramos programoje?
Užtat aiškiai nurodoma, kad valstybė finansuos projekto viešinimo išlaidas, o to viešinimo mechanizmą pats projekto savininkas turi susigalvoti, įkainuoti ir projekto finansavimo prašyme pasiūlyti. Regis projekto viešinimo mechanizmas, kurį būtų galima visiems suvienodinti, kaina ir sąnaudas sumažinti, mūsų biurokratams yra svarbesnė ištaka, nei labai rimti - žmonių sveikatą liečiantys rūpesčiai.
Taigi, žmogus, norėdamas kuo pigiau, tai yra savo rankomis nuimti seną šiferio stogą ir transportuoti į sąvartyną, rizikuoja savo, šeimos narių, kaimynų sveikata, užteršia aplinką.
Pavyzdžiui, JAV ir Australijoje buvo užfiksuota daugybė moterų mirties atvejų nuo plaučių vėžio, kurį sukėlė asbesto dulkės. Tos moterys net nebuvo prisilietusios prie šiferio lakštų, jos tik skalbdavo savo vyrų darbinius drabužius, užterštus asbestu. Lietuvoje, regis, neužfiksuotas nė vienas mirties atvejis nuo asbesto dulkių, nors plaučių vėžys nusinešė tūkstančius gyvybių.
Iki tobulumo trūksta labai daug
Apsvarsčius tinkamų paramai finansuoti išlaidų ir stogo
keitimo darbų apimtį, sunku įsivaizduoti, kad valstybės siūloma parama gali padengti daugiau nei trečdalį visų su stogo keitimu susijusių išlaidų. Galimai toji parama tesieks tik ketvirtį visų išlaidų. Net ir kukliausias stogo keitimo projektas kainuos per 10 tūkstančių litų (o paramos dalis tokiam projektui neviršytų 3000 litų).
Jeigu žmonės turi sukaupę pinigų savo stogo atnaujinimui, tai nežiūrint tos žadamos menkos ir netobulos valstybės paskatos, vis tiek verta pateikti paramos prašymą. Šiferinis stogas nėra amžinas, jame „būdintis“ asbestas sveikatai itin kenksmingas ir name gyvenančiam žmogui, ir aplinkiniams, kaimynams.
Tačiau didžiausią rūpestį kelia tai, kad mūsų sodybos ir sensta, ir tuštėja. Kaimo gyventojų pajamos bene mažiausios šalyje, čia yra nemažai ir socialiai nuskriaustųjų. Todėl neaišku kokia dalis kaimo namų savininkų galės pasinaudoti šios programos siūloma parama.
Tarkime, kažkiek pasinaudos. O ką daryti su tais į apskaitą neįtrauktais pagalbinių ūkinių pastatų stogais? Jų prisėta po visą Lietuvą. Čia toliau liks tiksėti uždelsto veikimo bomba?
Inžinierius Vytautas Juška,
rizikos valdymo ekspertas
