Privalome gaivinti, kai reikia ir nereikia, tik lėšų tam nėra(2)

„Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas bei ir naujasis jo projektas netinkami realiose gyvenimiškose situacijose. Beatodairiškas reikalavimas taikyti neproporcingą mirštančiojo būklei gydymą yra absurdiškas. Jis nehumaniškas nei mirštančiojo, nei kitų pacientų atžvilgiu“, – sako Respublikinės Klaipėdos ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Egidijus Guogis.

„Žmogui būtų geriau, jeigu juo būtų rūpinamasi tuomet, kai jis pagalbą dar gali priimti. Bet pas mus atvirkščiai. Kol žmogus gyvas, jis niekam nereikalingas, dažnai nesulauks nei tinkamos socialinės paramos, nei slaugos. Skausmo medicina, paliatyvioji slauga menkai išvystytos, skurdžiai finansuojamos. Bet kai žmogus miršta ir nebeturi jokių galimybių pagyti, jis bus gaivinamas. Mėnesių mėnesiais gali būti laikomas prijungtas prie aparatų. Tam išleidžiamos milžiniškos lėšos, viena para reanimacijos palatoje kainuoja tūkstančius. Šiuos pinigus būtų galima panaudoti tų pacientų, kurie turi galimybių pasveikti, gydymui. Tik tada jau lėšų nebėra, tu, gydytojau, verskis kaip nori – nors plaktuku gydyk.

Gaivinimas turėtų būti taikomas tais atvejais, kai yra realios galimybės išgyventi. Viską padarome dėl jauno žmogaus. Tegul „jaunas“ būna ir 70 metų. Bet įstatymai tokie, kad reikia gaivinti ir paskutinių stadijų vėžiu sergančius aštuoniasdešimtmečius, devyniasdešimtmečius. Daugeliui tokių pacientų būtų geriau mirti įprastoje namų aplinkoje, palaikant artimiesiems. Bet jie įmetami į reanimacijas, tarp svetimų, prikaišiojami vamzdelių, kur tik galima, kad tik kažkaip praegzistuotų dar dieną kitą. Tai ir neteisinga, ir nežmogiška. Ar jūs norėtumėte mirti tarp kitų reanimacijos pacientų, gaivinimo metu sulaužytais šonkauliais, nematydamas artimųjų, apkaišiotas vamzdeliais? Mirštančiam žmogui streso pakanka ir be to. Apie žmogaus teisę į orią mirtį čia kalbėti nebeišeina.

Mūsų įstatyminė bazė, reikalaujanti gaivinti visus ir visada, yra absurdiška. Nežinau, ar dar kur nors pasaulyje taip yra.

Egidijaus Guogio mintis užrašė Mindaugas Savickas