Pažemintas, negerbiamas nei visuomenės, nei valdžios, finansiškai nemotyvuotas – taip jaučiasi Lietuvos medikas. Ir vis dėlto iš Vakarų regiono jie nesiveržia į rytoj Lietuvos profesinių sąjungų rengiamą mitingą, kuriuo prašoma nuo ateinančių metų sausio 1 d. minimalią algą kelti iki tūkstančio litų. Vieni sako mitinguojančiuosius palaikantys, bet neturintys lėšų ar laiko vykti į sostinę, o gydytojai ne visi net ir žino apie savaitgalio įvykį prie Seimo rūmų. Be to, ir atlyginimą gaunantys didesnį už minimalų.
Gydytojo alga reikšminga ir pacientui
Vis dėlto, nors organizuotai užsakytais autobusais mūsų regiono medikai ir nekeliaus į sostinę, dalis jų pasiryžę vykti savo automobiliais. Mat kreipimąsi LR Vyriausybei ir Seimui pasirašė ir Lietuvos medicinos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Algirdas Radvila. O organizuotai kelionei, leido suprasti pašnekovas, gali būti, kad pritrūko ir gydymo įstaigų vadovų palaikymo. „Kai vadovai pritaria, atsiranda ir autobusai, ir iš darbo išleidžiama, - pažymėjo A. Radvila. – O kai vadovai idėjų nepalaiko arba jaučia spaudimą iš šalies, važiuoti gali tik pavieniai entuziastai, nors kviečiame visus. Juk nepatenkinti esama padėtimi ir įstaigų vadovai, ir medikai, ir pacientai. Ir sveikatos apsaugos sistema nėra vien tik gydytojas – tai ir slaugytojai, labai glaudžiai su jais susiję, ir techninis personalas, ir pacientas. O sveikatos sistema – labiausiai korumpuota. Šiais laikais žmogus negali gauti darbo, o tuomet – ir užsitikrinti medicinos paslaugų. Daug ką pacientai patys turi nusipirkti, net gulėdami gydymo įstaigose, nes finansinė padėtis sveikatos įstaigose gana sudėtinga. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) tik kelia reikalavimus įstaigoms, bet lėšų sveikatos apsaugai skiriama nepakankamai. Ligoninės rajonuose naikinamos, esamose uždaromi skyriai. Žinoma, Europoje lovų mažiau, bet ten yra koncentracija“.
Kaip pavyzdį pašnekovas pasitelkė Šilalę. „Ligoninėje uždaromas intensyvios terapijos, chirurgijos skyriai, akušerijos – nėra. Tad gimdyvę tenka vežti į Klaipėdą, kai kelionei pirmyn ir atgal tenka nuvažiuoti porą šimtų kilometrų, arba į Kauną 300 kilometrų. Visi labai skuba, bijo, kad tik moteris nepagimdytų pas juos, o jei automobilyje – jau nebaisu. Ir gimdo moterys greitosios pagalbos automobiliuose! Ir tai – tik vienas pavyzdys iš daugelio“, - kalbėjo sąjungos pirmininkas. Jo teigimu, naikinant skyrius, derėtų pasirūpinti greitosios pagalbos apkrovimu ir didinti brigadų skaičių. Deja, Šilalės rajoną aptarnauja pustrečios brigados ir, anot pašnekovo, dar planuojama mažinti.
Pacientą tiesiogiai liečia ir jį gydančio specialisto atlyginimas, todėl, pašnekovo įsitikinimu, šeštadienio mitingo idėjos vienodai reikšmingos ir gydytojams. „Juk jis – ne robotas, - mintį grindžia A. Radvila. – Jis ir nervus turi, ir vaikus augina, gyvena šeimoje. Tačiau norėdamas užtikrinti sau ir savo šeimai pragyvenimą priverstas dirbti daugiau nei vienu darbo krūviu. Nors įstatymai skelbia, kad tas pačias pareigas negalima eiti keliais etatais, bet jei bus pradėta jų laikytis, galiu drąsiai teigti – Lietuvą ištiks specialistų krizė. Visi rajonai liks be pagrindinių gydytojų specialistų. Todėl darbo inspekcija ir užsimerkia prieš šiuos pažeidimus, o mes, kol nesilaikome įstatymų, dar galime šiaip taip suktis.
Tie, kurie nebegali, traukia svetur. Ypač - siauros srities gydytojai: kardiologai, anesteziologai, psichiatrai, - pabrėžia pašnekovas. - Neišvyksta tik tie, kurie nemoka užsienio kalbos, dažniausiai – vyresni ar susaistyti šeimyninės padėties. Jau kalbama apie tai, kaip į Lietuvą pritraukti gydytojų specialistų iš buvusių SSRS respublikų, kur jie uždirba dar mažiau nei Lietuvoje. Tik tuomet kyla klausimas – ar specialistas privalės vartoti valstybinę kalbą, ar pacientas – išmokti rusiškai?“
Baigdamas pokalbį sąjungos vadovas akcentavo, kad priežastis, kodėl į mitingą įsitraukė medikai – 20 metų trunkanti sveikatos apsaugos reforma, kuri, anot jo, tik deklaruojama, jog vykstanti, bet ja nepatenkinti nei gydymo įstaigų vadovai, nei gydytojai, nei pacientai.
A. Radvila nesutiko atskleisti, kokie medikai iš Vakarų Lietuvos rengiasi rytojaus mitingui – esą vieni nenori viešintis, kiti nemoka viešai kalbėti.
Teigiamų rezultatų nesitiki
Dėl finansinių priežasčių pajūrio slaugytojos taip pat nevyksta į Vilnių. Kaip portalui atviravo Klaipėdos skyriaus pirmininkė Vaida Lebedeva, skirtingai nuo kitų skyrių, jos nerenkančios 1 procento nuo pajamų nario mokesčio. Tik nuo šiųmetės liepos į mėnesį susidedančios po 5 litus. „Tad palaikome mitingo idėjas, bet niekas nevažiuojame“, - sakė V. Lebedeva. Kalbėdama toliau, moteris atkreipė dėmesį, kad per dešimt metų slaugytojų statusas mūsų šalyje pakilo, bet ne tiek, kiek norėtųsi. Slauga turėtų būti konkrečiai atskirta nuo gydymo, o dabar slaugytoja yra po gydytojo uždanga. Net slaugos ligoninei vadovauja gydytoja! Nors pasaulyje tokio statuso įstaigose gydytojų visai nėra, tik ateinantieji. O mes iš gydytojų išgirstame ir tokių tiesių pasakymų: „Juk mes uždirbame pinigus!“
Be abejo, rytojaus mitingas sveikatos apsaugos sistemos problemų ne tik kad neišspręs, bet ir nespręs. Tiesa, pašnekovė neslėpė, kad nelabai tikisi sulaukti teigiamos valdžios reakcijos ir į šeštadienį kelsimas minimalaus atlygio dydžio problemas, tiesiogiai liečiančias ir slaugytojas. „Labai norėčiau, kad sureaguotų, bet, mano manymu, kai kalbama apie antrąją ekonominę krizę, tai nelabai tikėtina. Nors neteisinga, kad slaugytoja, turinti didžiulę atsakomybę, uždirba tiek pat, kiek pagalbinis personalas arba tik kokiu šimtu litų daugiau“, - kalbėjo pašnekovė.
Daktaro pensija - pasityčiojimas
Tačiau ir gydytojai po kojomis nejaučia tvirto finansinio pagrindo. „Atidaviau medicinai 40 metų, liko 9 mėnesiai iki pensijos, esu neramus“, - portalui sakė Klaipėdos jūrininkų ligoninės Angiochirurgijos skyriaus vedėjas medicinos mokslų daktaras Rimvydas Gutauskas. Deja, į Vilnių nevažiuosiąs dėl darbo krūvio- budėsiąs. „Be to, aš ir gaunu didesnį, nei minimali alga, atlyginimą, tačiau dirbu ne vienu etatu. Turbūt niekas Lietuvoje neturi tokio darbo krūvio, kokį mūsų skyrius. Ir šią naktį aš nemiegojęs, budėjimo metu teko spręsti tokias problemas, kad atsigauti paskui negaliu dvi-tris dienas. Tačiau pensijos gaučiau daugiausiai pusantro tūkstančio litų. Tai tikras pasityčiojimas! Turiu du vaikus studentus, kuriuos irgi privalau išlaikyti, o būdamas pensininkas ir nedirbdamas to neužtikrinčiau“.
Skurdi šalis, skurdžios ir algos