Slaugytoja emigrantė į Lietuvą nebegrįžtų(36)
Jungtinėje Karalystėje, Derbio ligoninėje, slaugytoja dirbanti Daiva Jameikienė tik emigracijoje patyrė, jog darbas gali būti tikra šventė. Tačiau jei sugrąžintų laiką atgal ir žinotų, kas jos laukia svetimoje šalyje, emigruoti greičiausiai nesiryžtų – šis kelias esąs tikrai ne rožėmis klotas. Pakalbėjome su ja.
Daiva, kada ir kodėl nusprendėte išvykti į Jungtinę Karalystę?
Lietuvoje, baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą, dirbau vienoje uostamiesčio ligoninėje, operacinėje. Bet neilgai ištvėriau šią gyvenimo mokyklą. Kai išėjau į dekretą, po to ir nebegrįžau, nes vien nuo minties, kad teks ten grįžti, mane purtė. Baisiausia, ką patyriau ten dirbdama – tai vyresniosios slaugytojos elgesys su personalu.
Naujai atėjęs darbuotojas pakliūdavo į tokį katilą, kad galvodavo, atlaikys ar ne. Jokios pagalbos, palaikymo, vien moralinis gniuždymas, įžeidinėjimai, gąsdinimai, jog išmes iš darbo, ir nieko prieš pasakyti negalėjai. Pastatydavo, pavyzdžiui, prieš visus per kiekvieną „penkiaminutę“, vertė plauti rankas ir rodyti, tyčiojosi.
Pirmi mėnesiai operacinėje buvo ašaromis aplaistyti kas dieną. Bet pakūkčiodavau kur už spintelės užlindusi, nusivalydavau ašaras ir dirbau toliau. Nežinau, kiek man turėtų mokėti, kad sugrįžčiau atgal. Bet kai nesi patyręs geresnių santykių – atrodė, kad taip ir turi būti.
Dirbau ten apie metus laiko. Nepakėlusi to elgesio, vyraujančių intrigų, apkalbų, išvažiavau. Tai buvo 2005 metų kovą.
Ar nebandėte skųstis dėl tokio elgesio, kelti viešumon to klausimo?
Oi ne. Jei pasiskųsi – išmes iš darbo arba padarys taip, kad išeisi pats. Geriau būti tyliai ir vaikščioti taip, kad kuo mažiau už akių užkliūtum.
Kaip su slaugytojomis elgėsi gydytojai?
Daug negaliu pasakyti, bet juk gydytojai pas mus – dievai. Slaugytojai – jų asmeniniai tarnai. Nors juk nuo slaugytojos daugiausia priklauso gydymo sėkmė.
Atsimenu, buvom studentės, atlikome praktiką. Sesutė sako: „Panos, slėpkitės , nes vedėjas ateina, o jis studentų nekenčia“. Tai daug ką byloja.
Kokie buvo pirmieji žingsniai Anglijoje? Ar sunku buvo įsitvirtinti?
Važiuodama į Angliją su vyru ir dviem mažamečiais sūnumis Justu ir Skirmantu pasakiau sau, kad gyvensime kuo toliau nuo Londono. Apsistojome Derbyje, apie 120 mylių nuo Londono.
Rasti darbą emigrantui iš Lietuvos nėra lengva. Tuo labiau kai niekas nežino, kur ta Lietuva yra.
Pavyko įsidarbinti slauge senelių namuose. Šį darbą iki šiol prisimenu su nostalgija. Jis, mano akimis, labai garbingas. Senukai visada įvertindavo jiems suteikiamą pagalbą. 800 svarų uždirbdavau be vargo.
Dirbdama tvarkiau dokumentus, reikalingus slaugytojos licencijai įregistruoti. O tai ne mėnesio ir ne pusmečio darbas, nes reikia surinkti daugybę pažymų, dalyvauti įvairiuose svarstymuose, po to dar gauti rekomendacijas Jungtinėje Karalystėje. Dabar visiems patariu prieš važiuojant licencijos reikalus pradėti tvarkytis Lietuvoje.
Tik surinkęs visus tuos popierius, gauni skaičių ir raidžių kombinaciją, kurią įvedęs specialiame tinklalapyje darbdavys gauna visus duomenis apie tave.
Už įgytą licenciją kas metai turime mokėti po 76 svarus. Kas trejus metus licencija, jei esi išdirbęs tam tikrą kiekį valandų, atnaujinama.
Ar lietuviškas slaugytojo išsilavinimas anglus tenkina?
Išsilavinimas Anglijoje mažai ką reiškia – daugiau vertinama praktika. Daug priklauso nuo tavo anglų kalbos mokėjimo. O atėjus į pokalbį dėl darbo, daugiausia klausinėjama apie darbą. Pavyzdžiui, kaip sutvarkytum žaizdą, ką darytum, jei sumaišytum vaistus, ir pan.
O kaip pati jautėtės pradėjusi ten dirbti - ar pakankamai žinių suteikė medicinos mokykla?
Tikrai ne. Bet naujas darbuotojas apie pusę metų yra prižiūrimas. Kai manai, kad jau esi pasiruošęs dirbti vienas, tada išlaikai testus ir pradedi dirbti savarankiškai. Net norėdamas paimti kraujo, turi dvi dienas mokytis, paskui atsiskaityti, ką išmokai, ir dar prižiūrimas tai darai kelis sykius.
Anglijoje slaugytoja nėra visų galų meistras, jos specializuojasi tam tikrose srityse, kiekvienai manipuliacijai reikia išeiti apmokymą toje ligoninėje, kurioje dirbi. Pavyzdžiui, aš galiu suleisti vaistus, paimti kraujo, padaryti kardiogramą, bet negaliu leisti morfijaus į veną, kateterizuoti. Pavyzdžiui, jei būčiau trejus metus dirbusi Mažeikiuose, tai pradėjusi dirbti Klaipėdoje negalėčiau nieko daryti. Čia ligoninės - atskiros autonomijos.
Susitvarkiusi licenciją įsidarbinote Derbio ligoninėje slaugytoja. Ar patenkinta darbu?
Dirbu skyriuje (Mediccal assesment unit), kuris tarsi tarpinis tarp priėmimo ir kitų skyrių.
Esu labai patenkinta, nes čia jaučiuosi žmogumi ir į darbą einu kaip į šventę. Ir tą darbą labai mėgstu. Anglijoje slaugytojai labai gerbiami. Tai vienas iš prestižinių darbų.
Kuo šis darbas skiriasi nuo darbo Lietuvoje? Atmetant žeminantį požiūrį.
Jungtinėje Karalystėje slaugytoja turi daug daugiau galių. Pvz., skyriuose naktį gydytojai nebudi, jei kas nutinka - tu turi skambinti budinčiam gydytojui į pranešimų gaviklį. Net gydytojai dažnai slaugytojų klausia, ar daryti pacientui kokią intervenciją, paiso jų nuomonės. Tu esi lygiateisis su visais darbuotojais. Slaugytojus gerbia ir visuomenė, ir kolegos gydytojai.
Kokie slaugytojų atlyginimai? Nesunku pragyventi?
Gaunu beveik 2000 svarų. 700 svarų išleidžiame namui, visa kita lieka pragyvenimui, vaikams, pramogoms, maistui. Jei du žmonės šeimoje dirba, tikrai nevargsta, bet ir iš vieno atlyginimo gerai gyventume.
Aišku, jei kas paklaustų, ar emigruočiau dar sykį, pasakyčiau, jog niekada. Emigracija - sunkus procesas, ne visi ištveria. Prieš emigruojant reikia pasvert visus už ir prieš, suprasti, kad tavęs ten niekas nelaukia. Aišku, dabar naujiems emigrantams lengviau, nes mūsų čia daug, galime patarti.
Bet juk esate patenkinta, kad išvykote? Turite gerą darbą...
Esu patenkinta, kad viskas, ką iškentėme, liko praeityje, kad tai, kas sunkiai pasiekiama, yra pasiekta. Sunkių dienų buvo, ir ne viena. Ne visi ištveria emigraciją. Net žinau žmonių, kurie nusižudė. Ne vieną cinkuotą karstą išvežė atgal į Lietuvą. Vyrai čia verkia...
Kas yra sunkiausia įsitvirtinant?
Pirmiausia - buitis, namai. Kad išsinuomotum būstą, reikia turėti užnugarį. Mes atvykę neturėjome nieko. Jei ne geri žmonės, kurie mumis tikėjo ir padėjo, nežinau, kaip viskas būtų baigęsi. Kas tau nuomos namą, jei tu neturi jokio įrodymo, kad esi mokus? Paskui - darbas... Kiek tokių, kurie sėdi be darbo arba dirba per savaitę kelias dienas. Minimumas Anglijoje – 6 svarai už valandą. Mes pasiekėme, ką norėjome, sunkiai, pamažu, bet pasiekėme. Gaila, kad vyrui teko atsisakyti profesijos – aukojosi dėl šeimos.
Ar pabendraujate su Lietuvos slaugytojomis?
Ne. Nors turiu pusseserę slaugytoją, iš jos sužinau naujienas. Nors nelabai ir berūpi, nes į Lietuvą nebegrįšime. Ir atostogų grįžtame vien todėl, kad dar turime ten tėvus. Skaudu, bet... nesinori tėvynėn. Nes namai yra ten, kur tau gera, kur jautiesi saugus, kur auga vaikai ir tu matai jų ateitį, kur gera grįžti iš bet kokio pasaulio krašto.
Lietuvoje mane gąsdina tai, jog tavo šypsena gatvėje sukelia žmogui agresiją. Net mano vaikai klausia, kodėl Lietuvoje žmonės tokie nedraugiški.
Dabar jau galite palyginti slaugytojų darbą Lietuvoje ir Anglijoje. Ką reikėtų keisti Lietuvoje?
Reikia pasiekti, kad būtų įgyvendinta vyresniųjų slaugos administratorių rotacija, kad ateitų jaunų žmonių. Anglijoje, pavyzdžiui, vyresniosios dažnai dirba tą patį, ką ir visos kitos. Kiekvienas skyrius turi savo vadybininką, ir jis dažnai ne medikas.
Anglijoje labai didelė rotacija. Į vadovaujamus postus priimama jaunų žmonių, jie įneša naujovių, daugiau demokratijos. Bet kuri slaugytoja, jei nori, gali kandidatuoti į darbo vietą kitame skyriuje. Kur besidarbintum – turi eiti į interviu, įrodyti, kodėl nori tos darbo vietos, kodėl manai, kad būsi geras darbuotojas ir pan., t.y. motyvuoti savo norą, atskleisti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes. Visada klausia, kaip supranti, kas yra komandinis darbas. Lietuvoje komandinio darbo nemačiau – tik priešus viename būryje. O nuo komandinio darbo daug kas priklauso. Jei kas ko nors nespėja, visada siūlaisi padėti, jei turi laiko.
Kuo ypatinga Derbio ligoninė?
Tai viena naujausių ligoninių Jungtinėje Karalystėje. Joje 1 159 lovos, 35 operacinės, du magnetinio rezonanso aparatai, du kompiuteriniai tomografai, 14 rentgeno kambarių. Ligoninė aptarnauja apie 600 tūkst. pacientų per metus.
Nuostabu, kad viskas yra po vienu stogu ir viskas po ranka.
Mūsų ligoninėje yra geriausi krūties vėžio gydymo rezultatai. Buvau nuėjusi pažiūrėti į onkologinį padalinį. Kaip gražiai ten žmonės yra išlydimi iš šio pasaulio... Su mūsų onkologiniu net nelyginsi.
Kuo ypatinga ten onkologinių ligonių priežiūra? Kas jums padarė įspūdį?
Ten žmonės leidžia paskutines dienas, jiems skirtas tik paliatyvus gydymas. Kiekviena palata - tarsi mažas butukas su vonia, tualetu, maža virtuvyte. Tu gauni visą priežiūrą - iki nagų nulakavimo, plaukų susukimo, masažus. Kiekvienas žmogus apsuptas dėmesio, meilės. Aš negalėjau patikėti.
Kartais pasigirsta kalbų, kad Jungtinėje Karalystėje medicina ne tokia jau ir humaniška – tenka ilgai laukti, kol tave apžiūrės.
Kas nežino sistemos - tam ji atrodo nesuprantama. Pasakoja: susilaužiau koją ir iki ryto laukiau operacijos. Mums atrodo žiauru? Bet Anglijoje tai normalu. Ten naktį niekas nekvies gydytojo, jei lūžis buvo įvertintas kaip nekeliantis pavojaus gyvybei. Arba kiti skundžiasi: Priėmimo skyriuje laukė 4 valandas ir apžiūrėjus išrašytas namo. Priėmimo skyriuje atidirbau dvejus metus ir žinau, kad taip būna, bet visada yra įvertinama, kam pagalba reikalinga pirmiau.
Rytų europiečiai dėl to dažnai kelia vėjus, ir ne vieno tokio nenorėčiau sutikti gatvėje.
Ar Priėmimo skyriuje yra tekę slaugyti lietuvį?
Ir ne vieną. Atveža nuo alkoholizmo prasidėjusiom konvulsijom... Detoksikuoji, sakai, kad laikas sustoti. O jis sako: „Na, nuo pirmadienio sustosiu.“. O šeštadienis, sekmadienis mat nesiskaito. Pasirodo, tokiems gerai Anglijoje: porą sykių per dieną jie gauna karštus pietus labdaros valgykloje, nakvynę nakvynės namuose.
Dabar atveža irgi tokių, kurie vagia drabužius iš labdaros konteinerių. Tam atrenkami nedidelio ūgio vaikinukai, kad įlįstų į konteinerius, dažniausiai iš kaimų. Vieną buvo atvežę be sąmonės – įstrigo konteineryje ir buvo ten paliktas. Teko vertėjauti, kai tas vaikinukas buvo apklausiamas. Dabar privažiavo visokių, dėl tos labdaros net šaudosi. Anglijoje ginklai draudžiami, bet mūsiškiai turi jų. Į skyrių buvo atvežtas jaunas vaikinukas iš kalėjimo. Siaube, net širdį suspaudė. Klausiu, ar mama žino, kur jis yra. Be vieno inksto, nevaldomas diabetas, raitėsi iš skausmo, grandinėmis surakintas. Sako, mama nieko nežino. Gal ir gerai, pagalvojau. Už muštynes sėdo, o čia bausmės už muštynes be gailesčio. Todėl anglai beveik nesimuša.
Žinoma, širdį skauda dėl tautiečių, ir padėti norisi. Norėtųsi matyti laimingus, bet neišeina.
O esu sutikusi ir senųjų emigrantų. Viena tokia 80 metų senolė mane mokino: vaikeli, laikykis kuo toliau nuo lietuvių, nes ne visi jie dori žmonės. Šie emigrantai sunkiai lietuviškai bepakalba, prašo pašnekėti gimtąja kalba. Klaipėda jų prisiminimuose – dvi gimnazijos: lietuvių ir vokiečių. Jie klausia, ar mums geriau ten gyventi. Ką gali pasakyti?..
Ačiū už nuoširdų pokalbį.
Susiję straipsniai
