Vilija Pociutė: "Nelepinkite į vežimėlį atsisėdusio artimo žmogaus".(2)
Su Palangos reabilitacijos ligoninės savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimo metodininke Vilija Pociute pirmą kartą teko bendrauti prieš kokius penkerius metus. Neįtikima, bet po penkerių metų sutikta moteris buvo smarkiai atjaunėjusi, o akys švytėjo. „Tikriausiai įsimylėjusi?“ – šmėkštelėjo mintis. Vėliau paaiškėjo - nuojauta neapgavo...
Pavėžėjo girtas vairuotojas
Bet pokalbis prasidėjo ne nuo meilės, o nuo įvykio, pakeitusio Vilijos gyvenimą kardinaliai. Tiesa, moteris prisipažino nemėgstanti kalbėti apie praeitį, sunkią žmogaus, įsėdusio į vežimėlį, patirties pradžią. „Gyvenu dabartimi“, - šypsosi visu veidu palangiškė. Bet sutariame – į viešumą iškelta jos patirtis galbūt padės kitiems, pradedantiems pirmuosius savo gyvenimo žingsnius ratuose.
„Buvau 23-ejų (dabar Vilijai – 52-eji, - autorės pastaba). Su seserimi „balsavome“ ir susistabdėme girtą vairuotoją. Žmogus svetimas, nesupratome, kad girtas. Paprašėme, kad pavėžėtų nuo Šventosios iki Palangos. Bevažiuojant žiūrime, kad į griovį važiuoja. Su sese pradėjome šaukti, klykti, bet buvo jau per vėlu. Griovys buvo labai status, automobilis apsivertė tris kartus. Aš likau automobilyje, nebejaučiau kojų. Sesei šaukiau: „Paimk mano kojas, jos kažkur ten“. O ji sako: „Viskas gerai, tavo kojos vietoje. Tau turbūt šokas, kad taip šneki“. Kadangi automobilis buvo visas sudaužytas, galėjo greitai užsidegti, atvykę greitosios pagalbos medikai skubiai mane bandė ištraukti pro langą, nes durelės neatsidarė. Tad traukdami dar labiau pažeidė stuburo nervus“.
Avarijos metu nukentėjo vienintelė Vilija. Vėliau merginą dar kamavo mintys: „Kodėl man? Kodėl ne kitiems taip nutiko? Kodėl apskritai važiavau?“
Užuojauta be gailesčio
Kitokio gyvenimo, kuris tarybinėje Lietuvoje buvo slepiamas, pradžia merginai buvo labai sunki. Gydytojai nuo pat pradžių užsiminė, kad mergina gali daugiau niekada nebevaikščioti, bet ji netikėjo. „Sportavau, galvojau – visą vasarą pagulėsiu ilgiausiai. Grįžau pas tėvukus į kaimą Skuodo rajone. Mama man labai padėjo, bet pradėjo labai lepinti. Neduodavo net bulvių nuskusti, manęs labai gailėjo, kad man per sunku, nors aš sakydavau, kad vis tiek neturiu ką veikti. Sakydavau: „Nelepinkite, aš pati turiu viską daryti“. Užsidėdavau tokius specialius ilgus batus, vaikščiodavau su jais. Bet nesikėliau po pusmečio, po kito – irgi ne. Trejus metus labai daug sportavau ir sau pasakiau – jei nepradėsiu vaikščioti po trejų metų, tuomet pradėsiu taikytis prie kitokio gyvenimo būdo“.
Vilija kojų nepajuto ir prabėgus trejiems metams po avarijos. Tada tvirtai nusprendė – neliks visą laiką pas mamą. Grįžo į Palangą. Be to, ir kaimo moterėlių nesupratingumas buvo pakyrėjęs. Mamos draugės, tikriausiai pirmą kartą savo gyvenime matydamos žmogų vežimėlyje, užuojautai išreikšti žodžių nerinko: „Vargšė, tokia graži, tokia jauna, o nevaikšto“. Dabar Vilijai tik šypsnį kelia vienos senutės dūsavimas: „Aš tavo vietoje visai negyvenčiau“. Bet mergina nebuvo pėsčia, atšaudavo: „Būtumėt mano vietoje, ir dar kaip kabintumėtės į gyvenimą!”.
Tada, prieš tris dešimtmečius, ir reabilitacija buvusi sunkesnė, ilgesnė. Palangoje jos net nebuvo. Apskritai Lietuvoje buvo tik vienintelė Likėnų sanatorija, kuri teikė tokias paslaugas, bet patekti į ją buvo itin sunku. Tad Vilija važiuodavo į Krymą atgauti jėgų.
„Maniau, kad jauna esu tokia viena Lietuvoje, bet pamačiau, kad mūsų yra daug. O kartu visiems žymiai lengviau. Ir dabar kitiems sakau: „Vienas nevažiuok į miestą, būtinai pasiimk draugą“. Kiti ir patys sako, kad nedrįsta išvažiuoti į miestą, kad žmonės, vaikai žiūrės“.
Didžiausios klaidos
Pati perėjusi prisitaikymo prie kitokio gyvenimo etapą Vilija perspėja likimo brolius ir seses nekartoti jos klaidų. Tad kokios tos didžiausios klaidos?
„Ilgas sėdėjimas vežimėlyje, - pačią pirmąją pamini aktyvios reabilitacijos instruktorė. – Rekomenduojama kas 15 minučių pasikelti, bet kas gi taip darys? Tad bent jau – kas pusvalandį. Apskritai reikia vengti pasyvaus sėdėjimo. Net ir su žmogumi kalbantis geriau vis pajudėti, pasisukioti su vežimėliu. Vis tiek kraujotaka suaktyvinama. Juk judėjimas yra gyvenimas. Ir negalima gulėti lovoje visą laiką, būtina kuo dažniau išeiti į gryną orą. Žinoma, jei kamuoja skausmai, tokiu atveju nieko nesakau“.
Vilija perspėja, kad negalima ir sėdėti ant kieto pagrindo – būtina pasidėti minkštą pagalvėlę. Arba pripučiamą, arba pripildytą gelio ar specialaus porolono. Tokios pagalvėlės – kompensuojamos.
Savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimo metodininkė atkreipia dėmesį ir į žalingus įpročius. Pradėjus reabilitaciją – labai tinkamas laikas jų atsikratyti. „Mums nebegalima alkoholio vartoti taip, kaip iki tol. Daugiausia – 50 g, nes dėl nuo pusiaujo sustabdytos kraujotakos alkoholis greičiau ir stipriau veikia. Todėl perspėju, kad per daug neįsilinksmintų, - sako „Vakarų Lietuvos medicinos“ pašnekovė. – Ir rūkymas mūsų kraujagyslėms ypač pavojingas. Tad ir sakau: „Naudokitės proga, kol esate ligoninėje – meskite rūkyti“. Daugelis taip ir atsisako cigarečių, nors vis tiek yra tokių, kurie vakarais išvažiuoja į kiemą parūkyti, sako, kad nėra kas veikti“.
Lepinimui – griežtas „ne“
Vilijai tenka bendrauti ir su pacientų namiškiais, tad turi puikią progą juos perspėti dėl perdėtos globos. „Aiškinu, kad žmogus turi pats viską daryti, nereikia jo per daug lepinti. Pavyzdžiui, juk galime galvą patys išsiplauti. Nebent gal reiktų pagelbėti, kad vonioje nepaslystume. Ir pačius mokau, kad pagalbos prašytų tik tada, kai iš tiesų be jos neapsieina, - patarimų negaili instruktorė. – Tenka artimuosius išmokyti savo žmogų ir į vežimėlį įsodinti, kaip jį slaugyti, ir kiekvienam – individualiai. Juk yra ir po insultų, ir po galvos traumų, o kiti dar gali judinti kojas. Žinoma, tai – geras ženklas“.
Ką žmogui ištverti sunkiau – judėjimo apribojimą ar psichologinį diskomfortą, kad nebegyvens taip, kaip iki šiol? „Nors daug kas sako: „Nieko nekaltinu, pats kaltas, kad, pavyzdžiui, girtas važiavau. Dar kiti sako: „Aš jau susitaikiau su tuo“, bet vis tiek pasąmonėje yra didžiulis noras vaikščioti. Tiesa, kadangi aš pati vežimėlyje, man jie labiau atsiveria. Juk aš irgi papasakoju, kokia sunki buvo mano pradžia, ir kad į ją nebenorėčiau sugrįžti – gyvenimas tęsiasi. Ir dabar mano jėga – mano rankose. Juk save į dušą keli, visur neši ant rankų“.
Vilija turi ką pasakyti ir, kaip ji pati sako, sveikiesiems, kurie neretai jai prisipažįsta net nežiną, kaip prieiti prie gatvėje pamatyto žmogaus vežimėlyje, net jei ir nuoširdžiai norisi pagelbėti. „Pakanka paprasčiausiai prieiti prie žmogaus, pasisveikinti. Paklausti: „Gal galima pabendrauti?“ Žinoma, gal kai kurie ir nenori, gal skuba, bet dažniausiai mes turime daug laiko, nes į darbus neiname, ir norime bendravimo“.
Tačiau moteris su šypsena veide priduria ir apie drąsuoles senoles, kurių yra kiekviename mieste ir dabar, ne tik Skuodo rajone prieš 30 metų. Iš tokių susirūpinusių močiučių dar ir dabar tenka išgirsti: „Vargšė... O kas tau buvo?“ Jų taip ir norisi paklausti: „O kodėl aš vargšė? Ar nuplyšusi važinėju?“
„Mes tokie patys, kokie buvome. Lygiai taip norime džiaugtis, mylėti. Meilė visą pasaulį padeda po kojomis, apšviečia akis“, - sako Vilija.
Ligita Sinušienė
Susiję straipsniai
