Tautos blaivinimo klystkeliai (2)

Šiandien, atsižvelgiant į naujausias mokslininkų rekomendacijas, per Naujųjų metų sutiktuves ar kitą šventę keliant bet kokio alkoholinio gėrimo taurę, vietoj tradicinio palinkėjimo „į sveikatą“ turėtų nuskambėti tostas „linkiu susirgti vėžiu ir dar 200 ligų“.

Reklama

Alkoholis – saugus ar nesaugus?

Ilgą laiką, remiantis Pasaulinė sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijomis, buvo teigiama,  kad saugus arba sąlyginai saugus išgeriamo alkoholio kiekis neturėtų būti didesnis kaip 2 vadinamieji standartiniai alkoholio vienetai (SAV) per dieną (1 SAV laikoma 10 ml gryno etilo alkoholio). Šį kiekį atitiktų stiklelis (40-50 ml) stipraus alkoholinio gėrimo, taurė (150-200 ml) vyno, bokalas (400-500 ml) vidutinio stiprumo alaus. Rizikingu laikomas vartojimas, kada vyrai išgeria daugiau kaip 21 SAV per savaitę, o moteris - daugiau kaip 14 SAV. Pateiktas SAV skaičius yra orientacinis - kai kuriems asmenims ir tokie alkoholio kiekiai gali paskatinti priklausomumo atsiradimą.

Kartu galima rasti nemažai rimtų straipsnių ir, kaip teigiama, mokslinių tyrimų, kuriais bandoma pagrįsti saikingo alkoholio vartojimo naudą žmogaus sveikatai. Liaudyje alkoholis apdainuojamas dainose, žiniuoniai pasakoja apie „rupūžių“ ir kitų gyvių bei augalų alkoholinių užpiltinių stebuklingą poveikį - kad tai gydo ligas, gerina savijautą, padeda apsisaugoti nuo virusų ar bakterijų ir ilgina gyvenimą.

Tačiau 2012 m. spalio mėnesį ankstesnės PSO rekomendacijos neteko prasmės, kartu ir „užpiltinės“ tapo nuodu, kadangi  Europos mokslininkai išplatintame manifeste ėmė reikalauti, kad Europoje būtų nedelsiant uždrausta bet kokia alkoholinių gėrimų reklama, o ant alkoholinių gėrimų taros atsirastų įspėjamieji užrašai apie riziką susirgti vėžiu. Tokį prašymą mokslininkai suformavo remdamiesi  ketverius metus trukusio mokslinio projekto AMPHORA rezultatais, pristatytais penktojoje Europos alkoholio politikos konferencijoje ,,Europos debatai apie įrodymais pagrįstą alkoholio politiką“. Pasirodo, kad ištyrus alkoholinių gėrimų mėginius iš visos Europos, buvo nustatyta, kad etanolis, sudedamoji alkoholinių gėrimų dalis, rastas gėrimuose viršija toksinius limitus, nustatytus Europos maisto saugos tarnybos, ne tik dėl to, kad sukelia vėžį, bet ir 200 kitų ligų.

Atsižvelgiant į šios tarnybos rekomendacijas dėl genotoksinių kancerogenų limitų, jei etanolis būtų laikomas tokiu pačiu komponentu kaip kitos maiste randamos medžiagos (konservantai, pesticidai ir kt.), saugiausias alkoholinių gėrimų limitas žmogui būtų vienas alkoholinio gėrimo vienetas per metus. Tuo pačiu metu mokslininkai pabrėžia, kad visiškai saugus alkoholinių gėrimų vartojimas neįmanomas.

­Alkoholio vartojimo tradicijų ir blaivybės  priešprieša

Taigi dabar žmogus, nusprendęs saugoti savo sveikatą ir norėdamas pakelti taurę alkoholinio gėrimo, turėtų pasirinkti vieną jam svarbią datą metuose ir pakelti tą vienintelį sąlyginai saugų alkoholio vartojimo vienetą  - stikliuką stipraus gėrimo, taurę vyno arba bokalą alaus. O dar geriau – visai nevartoti.

Kiek žmonių norėtų taip gyventi? Ištuštinti brangių alkoholinių gėrimų barą ar vyno rūsį? Naujuosius sutikti blaivia galva? Per vestuves pakelti šampano taurę už jaunųjų sveikatą, ir viskas, daugiau nė lašo? Alkoholio vartojimo tradicijos mūsų visuomenėje yra tiesiog norma, dažniausiai žmogus užauga lydimas alkoholio nuo pat gimimo ir palydimas anapus taip pat su alkoholiu.

Blaivinti žmones bandyta nuo pat senovės, tūkstančius metų siekiančiuose šaltiniuose galima rasti, jog įvairiose tautose buvo bandyta atpratinti žmones gerti ir tuos bandymus dažniausiai sieja vienas dalykas – negatyvūs metodai. Girtaujančius buvo bandoma paveikti atkreipiant dėmesį į negatyvias alkoholio vartojimo pasekmes, baudžiant nuo plakimo rykštėmis iki mirties bausmės, įvedant kategoriškus apribojimus ir t. t.  Jau prieš du tūkstančius metų Seneka rašė, jog „girtavimas yra savanoriška beprotystė“, tačiau paklausus žmonių, ar alkoholis yra „gerai ar blogai“, dauguma atsako, kad išgerti yra nekenksminga, kartais net naudinga, tik svarbu gerti su protu. Net pasiteiravus apie alkoholio poveikį vaikams, dar nemažai yra tokių, kurie teigia, kad „lašelis dėl apetito“ nepakenks.

Jums gerti negalima. Man galima

Viena iš alkoholio vartojimo prevencijos nesėkmių yra ta, kad neretai tie, kurie bando gelbėti tautą, o ypač jaunimą, ir užkirsti kelią girtavimui, patys vartoja alkoholį. Aišku, jie teigia, jog vartoja labai mažai, saikingai, tik per šventes ir t. t. Vienoje TV diskusijų laidoje žinomas toksikologas rimtai aiškino, kad bet kokio alkoholio kiekio patekimas į žmogaus organizmą traktuotinas kaip apsinuodijimas, tačiau sutriko, kai buvo paklaustas, ar pats vartoja alkoholinius gėrimus. Čia toksikologas paraudo, kalba užsikirto, o savikritikos pritrūko, nes ėmė teisintis, kad jis vartoja labai mažai ir saikingai. Kalbant jo paties kalba – „Aš save nuodiju mažai ir po truputį“.

Kalbant apie prevenciją, nukreiptą į  jaunimą, dauguma mokytojų  pritaria jaunimo skatinimui gyventi blaiviai, tačiau tas pats jaunimas žino, kad nemaža dalis mokytojai švenčių (ir ne švenčių) proga kelia taures ne su sultimis.

Kiek yra žmonių, siekiančių sumažinti alkoholio vartojimą ir žmonių, propaguojančių alkoholio vartojimą? Kiek yra visuomenės ir asmens sveikatos specialistų, gyvenančių sveikai, kurie savo asmeniniu gyvenimu gali būti pavyzdžiais savo pacientams? Kalbant apie asmeninį pavyzdį,  klausimas pamąstymui 250 NVO atstovų, pasirašiusių po peticija drausti alkoholio reklamą, – kiek šių organizacijų narių patys nevartoja alkoholio?

Dažnai apeliuojama į žmonių, ypač jaunimo, sąmoningumą, t. y. kad jie nesupranta ar nenori įsiklausyti į patarimus, kad būtina nevartoti alkoholio, nesisvaiginti kitais narkotikais. O kaip yra su išsilavinusių, turinčių žinių specialistų, dirbančių priklausomybių prevencijos ir gydymo srityje, kurie patys vartoja alkoholį? Va, šitoj vietos ir yra didžiausia prevencijos nesėkmė, kai žmogaus elgesys neatitinka jo kalbų. Ar būtų veiksminga paskaita apie sveiką gyvenimo būdą, jei pats skaitovas po paskaitos kemša cepelinus su grietine ir spirgų padažu?

Dar kita nesėkmių pusė – ypač aršiais blaivintojais tampa kai kurie metę gerti alkoholikai, nesugebėdami atleisti sau už praeitį ir pykdami ant savęs už pragertą gyvenimą, jie tampa „gelbėtojais“, kurių metodika labiau panaši į karo lauką, o ne į prevenciją. Tokių gelbėtojų logika atsispindi jų šūkiuose: „reikia kovoti su alkoholiu“, „mes bendrom jėgom nugalėsime girtavimą“, „išrausim girtavimą su šaknimis“ ir pan. Panašiai elgiasi ir kai kurie visuomenės blaivintojai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neapkenčia alkoholio ir girtaujančių žmonių. Girdint tokius lozungus, taip ir norisi paklausti: „Ar nepatrūksit raudami tą girtavimą su šaknimis?“. Juk alkoholio vartojimo tradicijos ir girtavimo šaknys nusidriekia į labai tolimą praeitį. Be to, prieš ką kovoti? Juk alkoholį vartoja didžioji dalis visuomenės ir, nepaisant mokslininkų perspėjimų apie grėsmę sveikatai,  žmonės nori vartoti  toliau. Išeina, kad  siekiama kovoti su visuomene. Deja, švietėjų, besiremiančių tokias lozungais, pralaimėjimas garantuotas.

Reklama ir autoritetai

Vaikai išmoksta gerti alkoholį stebėdami suaugusiuosius, aišku, kad pirmiausia savus. Kiek šeimų švenčia šventes blaiviai? Kiek  tėvų susimąsto, kad jo elgesys turi tiesioginę įtaką vaikui?  Paklausus tėvų, ar jie norėtų, kad jų vaikai užaugtų sveiki, be žalingų įpročių, kad anksčiau laiko nepradėtų svaigintis alkoholiu, beveik visi atsako - „žinoma, kad  taip“. O paklausus, kiek tėvų vardan savo vaikų gerovės sutiktų atsisakyti alkoholio, nes vaikai stebi juos ir pamėgdžioja, dauguma prityla arba ima teisintis, jog jų asmeninis pavyzdys vaikų nepaveiks.

Kiek vaikų turi išties pavyzdingus ir tvarkingus tėvus, kurie skiria deramą dėmesį savo atžalų auklėjimui? Dažnas tėvas net nesuvokia, kad vaikams svarbu ne tušti žodiniai pamokymai, kad „gerti negalima“, o asmeninis pavyzdys. Todėl siekiant užkirsti kelią vaikų svaiginimuisi,  pirmiausia būtina šviesti ne vaikus, o tėvus ir kitus atsakingus už vaikų auklėjimą suaugusiuosius.

Dar vienas gana siauras požiūris, naudojamas prevencijoje, tai akcentavimas, kad labiausiai  reklama skatina vartoti svaigalus. Žmonės  girtavo visais laikais ir be reklamos. Nes geriausia reklama – asmeninis pavyzdys. Įsijungę TV matome, kaip JAV prezidentas Barakas Obama viešai giriasi, kad verda savo alų ir juo vaišina savo svečius, o kai važiuoja pas rinkėjus būtinai parodoma, kaip jis užsuka į kokį vietinio miestelio barą ir su gyventojais bendrauja prie alaus bokalo. Kas įtaigiau veikia - ar TV reklama, ar JAV prezidento asmenybė? Nereti atvejai, kai žinomi visuomenėje žmonės nesibodi „netyčia“ pasirodyti su bokalu rankose, kartu  pasigiria apie rūsyje laikomą „ypač vertingų ir brangių gėrimų kolekciją“. Dainininkai traukia dainas apie šampano putas, o čia – vaikai, negerkit, nes tai kenkia sveikatai, galit nusigerti, nieko nepasieksite ir t. t.

Taigi išeina, kad vaikai mokosi gerti stebėdami savus ir autoritetingus žmones, o dažniausiai juos bando atgrasinti nuo svaigalų vartojimo svetimi, t. y. mokytojai, švietėjai, visuomenės sveikatinimo specialistai ir kiti. Deja, jėgos čia nelygios, nes įvairių programų kūrėjai ir blaivaus gyvenimo propaguotojai dažniausiai nėra autoritetai vaikams.  Jaunimo svaigalų vartojimo prevencija yra labai paprasta - norint paskatinti gyventi blaiviai ar sumažinti svaigalų vartojimą reikia veikti per autoritetus – sportininkus, dainininkus, aktorius, kurie savo asmeniniu pavyzdžiu liudija blaivaus ir sveiko gyvenimo  privalumus. Tačiau čia iškyla kita problema – o ką veikti švietėjams, juk prevencija kai kam - tai garantuotos pajamos. Tai ir kuria vis naujesnes, vis efektyvesnes, vis labiau novatoriškesnes ir „kitokesnes“ programas. Programų  daug, o problema nemažėja. Tai kaip su efektyvumu? Čia panašiai kaip su ligų gydymu vien vaistais – daugėja naujų „efektyvių“ vaistų, kartu daugėja ir  naujų ligų.

Pozityvi prevencija

Išpilk, negerk, nerūkyk, nevartok - liepiamoji nuosaka, kuriai, kaip buvo minėta, jaunas žmogus priešinsis ir tikėtina, kad nemaža dalis elgsis priešingai. Suaugusiems ir tuo labiau jaunimui, norint, kad jie keistų savo elgseną, negalima nurodinėti, kaip jie turi elgtis. Efektyviausia yra motyvuoti, siūlyti alternatyvas, kviesti bendrai veiklai, draugiškai skatinti ir  raginti.

Be abejo, yra specialistų, dirbančių savo darbą profesionaliai, yra atsakingai parengtų programų. Labiausiai, ko gero, vertas dėmesio ir pagyrimų draudimas pardavinėti alkoholį rugsėjo pirmą dieną, sveikintinos socialinės reklamos, ne gąsdinančios pasekmėmis, o parodančios gyvenimo be svaigalų perspektyvas.

Kad šūkiai ar akcijų pavadinimai yra veiksmingi, galima paminėti vieną tikrai teigiamą akciją  „Darom“. Šis pavadinimas - tai kvietimas veikti, o ne nurodymas, ką daryti. Jei būtų pasiūlytas direktyvinis pavadinimas „Nešiukšlink“, ar šis nurodymas pakeistų žmonių elgesį ir sumažintų šiukšlių krūvas pamiškėse?

„Tik blaivi tauta gali išlikti“ – šie Vydūno žodžiai nukreipti į tikslą gyventi. Kaip atrodytų, jei šį šūkį perfrazuotume į negatyvų, t. y. „Girtaujanti tauta pasmerkta pražūčiai“. Kažin ar Vydūno idėjos tokiu atveju būtų aktualios ir šiandien, nes gąsdinimais paremta pozicija yra trumpalaikė.

Beje, ne apie emigracijos ar nutautėjimo pavojų kalbėjo mūsų tautos šviesuolis, o apie žmonių gebėjimą gyventi šviesiu protu.

Pabaiga

Be abejo, vertinti kitų žmonių darbus ir kritikuoti yra daug paprasčiau nei veikti, todėl atsiprašau, jei šios įžvalgos kam nors pasirodys per kandžios. Iš kitos pusės - ar įmanomas kokybiškas darbas ar bet kokios veiklos sritis be kritikos?

Gediminas Norvilas,

andragogas, priklausomybių konsultantas