Ilgalaikė deguonies terapija: prabanga ar būtinybė?

Žmogus kvėpuoja. Kvėpuoja, kad apsirūpintų deguonimi, be kurio gyvybė neįmanoma. Kuriems pacientams reikalinga papildoma deguonies terapija? Pagal medicinines indikacijas, deguonis reikalingas pacientams, kurie gaudami optimalų gydymą medikamentais turi nepakankamą deguonies koncentraciją kraujuje, vadinamąją hipoksiją.

Daugelis šių ligonių yra ilgus metus rūkę. Pradžioje į nereikšmingus simptomus, tokius kaip dažnas kosulys ar skrepliavimas, nekreipiama dėmesio. Tik vėliau, išsekus organizmo kompensacinėms galimybėms, pacientas jau vidutinio ar mažo fizinio krūvio metu pajunta oro trūkumą, o esant vėlyvai ligos stadijai dūsta ir ramybės būsenos. Viena dažniausių pasaulyje diagnozuojamų ligų - lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL), liaudyje dar dažnai vadinama lėtiniu bronchitu. Sergant paskutinėmis ligos stadijomis, deguonies slėgis kraujuje nesiekia 55 mmHg, arba 7,3 kPa. Tokiems pacientams ilgalaikė deguonies terapija yra vienintelė galimybė išgyventi, toliau gyventi, likti mobiliais ir socialiai aktyviais.

Deguonis yra vaistas, kaip ir bet kuris kitas medikamentas, jis turi būti skiriamas gydytojo. Gydytojo vaidmuo čia labai svarbus, jis privalo išaiškinti pacientui, kad ilgalaikė deguonies terapija yra jo galimybė toliau gyventi beveik visavertį gyvenimą. Šveicarijoje, Vokietijoje, Italijoje LOPL ligoniams vedami standartizuoti apmokymai, kurių metu jie supažindami su potencialia tokio gydymo nauda, techniniais dalykais bei motyvuojami.

Ilgalaikę deguonies terapiją gaunantys pacientai mažausiai kas 3 mėnesius privalo pasirodyti gydytojui. Šitaip užkertamas kelias ligos paūmėjimams ir periodiškai stebima ligonio būklė, deguonies poreikis. Gydytojas turėtų atlikti kraujo dujų tyrimą ramybėje ir krūvio metu (po 6 minučių ėjimo testo).

Pagal rekomendacijas, ligonis turi vartoti deguonį ne mažiau kaip 15 valandų per parą, tik tuomet gydymas yra efektyvus. Gydytojo vaidmuo čia labai svarbus: juk jis pirmasis supažindina pacientą su potencialia būtinybe visą likusį gyvenimą vartoti naują vaistą-deguonį. Pradžioje pacientai dažnai net nesąmoningai vengia priklausomybės nuo deguonies, vėliau pastebi, jog tampa visiškai priklausomi nuo jo, kad gali būti aktyvūs tik su deguonies aparatu. Dėl to jie naudoja deguonį vis dažniau ir vis ilgiau, kol galiausiai ima vartoti jį be pertraukos. Šitokia fizinė ir psichinė priklausomybė gali sukelti sunkius panikos priepuolius, pvz. pacientui užstrigus transporto kamštyje ir nespėjant prisipildyti naujo deguonies baliono. Dusulio, baimės ir panikos priepuoliai sudaro uždarą ratą, iš kurio pacientams gali būti sunku išsilaisvinti. Tokie pacientai yra problema ne tik gydytojui, bet ir artimiesiems, kurie priversti bejėgiškai stebėti, kaip ligonis dūsta, sunkiai gaudo orą, mėlynuoja ir alpsta.

Siekiant išvengti tokių situacijų, pacientą būtina mokyti. Viena vertus, jis privalo pats sau pripažinti, kad sunkiai serga neišgydoma liga, kuri yra mirtina. Kita vertus, jis turi suvokti, kad liga gali būti efektyviai kontroliuojama, o ilgalaikė deguonies terapija yra vienas tokių kontrolės mechanizmų. Ligonis turi stengtis pirmiausiai ne dėl didesnio išgyventų dienų skaičiaus, o dėl geresnės gyvenimo kokybės kiekvieną išgyventą dieną. Liga periodiškai paūmėja, pacientas guldomas į ligoninę gydymo korekcijai. Iš vienos pusės, gydymas yra intensyvus – esant paūmėjimui yra daugybė priemonių suteikti efektyvią pagalbą, iš kitos pusės – paliatyvus, nes liga neišvengiamai progresuoja, apsilankymai ligoninėje dažnėja, deguonies poreikis auga.

Gyvenimo pabaigoje dusulys vargina 80 proc. pacientų, tačiau beveik kiekvienu atveju teisingai parinkus gydymą šiuos simptomus galima kontroliuoti. Svarbu ne tik medikamentinis gydymas, bet ir psichoterapija, įvairių atsipalaidavimo būdų taikymas, kvėpavimo pratimai, muzikos terapija, joga: tik taikant visas priemones kompleksiškai, galima nutraukti baimės, panikos ir dusulio ydingą ratą. Kuo geriau pacientas pažįsta savo ligą, tuo mažiau jis jos bijo. Greta įprastos informacijos, gydytojas turėtų su pacientu aptarti ir tokius klausimus kaip intubacija paūmėjimo metu. Ar ligonis sutinka, kad jam būtų atlikta, tarkime, tracheostomija? Ar greitoji medicinos pagalba turi būklei pablogėjus jį skubiai transportuoti į ligoninę ir guldyti į intensyvios terapijos skyrių, ar pacientas nori būti gydomas tik simptomiškai? Jei ligonis nenori būti hospitalizuojamas, kas juo rūpinsis namie paskutiniosiomis gyvenimo dienomis? Šie ir kiti klausimai turi būti aptarti su pacientu, o dažnais atvejais ir su ligonio giminaičiais.

Ne viskas it sviestu patepta

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Pulmonologijos-alergologijos skyriaus vedėjas dr. Marius Zolubas „Vakarų Lietuvos mediciną“ informavo, kad iš visų, sergančiųjų LOPL, nuolatinė deguonies terapija reikalinga  maždaug 3-5 proc. Ar ji reikalinga, paprastai  sprendžia gydytojų konsiliumas. Jis gali būti sušauktas ir pirminiame sveikatos priežiūros centre arba ligoninėje, svarbu, kad komisijoje dalyvautų bent vienas pulmonologas ir vienas administracijos atstovas.

„Labai sunku būtų pasakyti, ar šis gydymas skiriamas visiems, kuriems jis būtinas. Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Neretai trukdo priešiška kai kurių pacientų pozicija. Jie mano, kad jeigu jau sutiks gydytis deguonimi, tai jau viskas, jau pabaiga. Kita dalis žmonių reikalauja deguonies terapijos, nors jiems ji nepriklauso. Mes, gydytojai pulmonologai, visada sutvarkome reikiamus dokumentus tada, kai manome, jog šis gydymas pacientui būtinas. Tačiau galutinį sprendimą, skirti deguonies aparatą ar ne, priima Valstybinė ligonių kasa, kuri ir kompensuoja išlaidas. Nėra taip, kad paskiri, pacientas nueina į vaistinę ir nusiperka.

Kartais šis gydymas paskiriamas per vėlai, nes tikrai ne visi šeimos gydytojai apskritai yra girdėję apie deguonies terapiją. Tačiau bendrai situacija nėra prasta, nes didžioji dauguma vis dėlto šį gydymą gauna. Tie, kuriems pagal tam tikrus kriterijus jis nepriklauso, bet vis tiek  mano, kad jo reikia, gali deguonies aparatą įsigyti savo lėšomis“, - - pasakojo gydytojas pulmonologas.

Moterys serga sunkiau

Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2009 metais Lietuvoje buvo 28 tūkst. sergančiųjų LOPL.

„Bet jų realiai turėtų būti daugiau nei rodo oficiali statistika, - teigia  dr. M. Zolubas. – Susirgimų ša liga tendencijos pastaruosius 10 metų nesikeitė. Negalėčiau teigti, kad sergančiųjų smarkiai daugėja ar mažėja, pokyčiai gana nežymūs. Tačiau viena tendencija aiški: daugėja rūkančių moterų, o rūkymas – pagrindinė priežastis, vėlesniame amžiuje sukelianti LOPL. Moterims ši liga progresuoja greičiau, jos eiga sunkesnė, kitaip tariant, moterys serga sunkiau negu vyrai. Anksčiau LOPL buvo laikoma vyrų liga, dabar taip nebėra, į ligoninę patenka vis daugiau sergančių moterų. Pas mus patenka nemažai pacientų, kurių liga pažengusi, t. y. ji diagnozuojama vėliau negu derėtų, nors pasitaiko ir atvejų, kai diagnozuojama klaidingai. Paaiškėja, kad pacientas serga visai ne LOPL. Čia reikėtų prisiminti pagrindinį šios ligos požymį – dusulį didesnio fizinio krūvio metu. Tačiau tai būdinga ir širdies ligoms. Taigi atpažinti ne visada pavyksta.“

vlmedicina.lt