Dvasinis konsultantas: lėtas kelias į pripažinimą

Nemaža dalis ligonių, ypač vieniši ar sergantys sunkiomis ligomis, išgyvenantys abejones ir nerimą dėl galimybių pasveikti, prasitaria, kad labiausiai jie vertina ne formalias gydytojų, slaugytojų ar kitų specialistų paslaugas ir procedūras, o gerą žodį, dėmesį, padrąsinimą, tiesioginį palaikymą už rankos. Labai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau ligoninėse atsiras specialistai, kurie ligonius lankys su tikslu teikti bei organizuoti dvasinę paramą, teiks paguodą, moralinį palaikymą ir žadins viltį oriai gyventi sunkios krizės akivaizdoje.

Reklama

Pasikalbėjimo poreikis, arba durų rankenos sindromas

Vienas gydytojas prisipažino, kad tik po sunkios traumos, kai teko ilgam atsigulti į ligoninės lovą, jis iš tiesų suvokė, ką reiškia būti ligoniu. Jo teigimu, baisiausia buvo pasilikti vienam su mintimis apie pasveikimo galimybes ir pasikeitusį gyvenimą - pavyks ar nepavyks operacija, bus komplikacijų ar teks sėsti į neįgaliųjų vežimėlį, kaip reikės gyventi toliau ir pan.

Pusiau juokais, pusiau rimtai jis pasakė, kad būdamas ligoninėje įgavo naują sutrikimą – „durų rankenos sindromą“.

„Jau po pirmos savaitės gulėjimo lovoje pastebėjau, kad nuolat žvilgčioju į palatos durų rankeną, kurios pajudėjimas reiškia, kad kažkas užeis, suteiks viltį ir prablaškys nuo kankinančių minčių apie nežinomybę“, - pasakojo jis.

Klaipėdos universitetas (KU) jau išleido  pirmąją dvasinių konsultantų (religijos mokslų magistrų) laidą. Šie specialistai gali dirbti ligoninėse su ligoniais, išgyvenančiais nepagydomų ligų dramatizmą, mirties akistatą, psichologinės pagalbos centruose, „Caritas“ organizacijose, priklausomybės ligų gydymo įstaigose ir kitur, kur reikalinga dvasinė ir psichologinė pagalba žmogui.

Pasaulietis su dvasininko misija

KU Katechetikos katedros vedėjasmons. prof. dr. Arvydas Ramonas pabrėžė, kad dvasinio konsultavimo studijos Lietuvoje yra visiška naujovė. Studijų programa sukurta bendradarbiaujant Katechetikos ir Psichologijos katedrų dėstytojams ir ypatinga tuo, kad integruoja religines, teologines žinias su psichologijos žiniomis bei praktika. Į žmogaus problemas ar krizes žvelgiama iš krikščioniškų pozicijų. Tarkim, psichologai labiau sprendžia konkrečias asmens problemas „čia ir dabar“, o dvasinio konsultanto prioritetas - egzistenciniai klausimai, ieškojimas atsakymų į gyvenimo, kančios, mirties, meilės ir kitus klausimus.

Dvasinio konsultavimo magistrė, tikybos mokytoja Irena Saldytė sako, kad dvasinio konsultanto specialybė akcentuoja holistinį požiūrį į žmogų ir planuodamas bei teikdamas pagalbą krizes išgyvenantiems žmonėms specialistas nėra įspraudžiamas į teorijų ar procedūrų rėmus. Dvasinis konsultantas turi laisvę savarankiškai pasirinkti veiklos ir paramos teikimo metodus.

Dvasinio konsultavimo veikla remiasi krikščioniškosiomis nuostatomis, tačiau konsultantas gali teikti paslaugas visiems, ištiktiems dvasinių krizių ar egzistencinių sunkumų žmonėms. I. Saldytės nuomone, surasti sąlyčio taškus ir teikti paramą sudėtinga tik tais atvejais, kai kardinaliai nesutampa dvasinio konsultanto ir asmens vertybinės nuostatos. Tačiau ir tokiais atvejais pagalba yra įmanoma, nes konsultantas gali nusiųsti žmogų pas psichologą, gydytoją, socialinį darbuotoją ar kitą specialistą, kurio pažiūros ir taikomi metodai klientui bus priimtini.

Įdarbinimo galimybes riboja finansai

Kun. dr. Saulius Stumbra, Klaipėdos jūrininkų ligoninės kapelionas, pastebėjo, kad nors įstatyminė bazė leidžia ligoninėse steigti kapeliono ir dvasinio asistento etatus, tačiau šiandien jis Klaipėdoje yra vienintelis kapelionas, dirbantis pagal oficialią sutartį. Kapeliono nuomone, dvasinio konsultanto pareigybė sveikatos priežiūros įstaigoje būtų didelis privalumas, siekiant gerinti ligonių dvasinės sveikatos būklę, nuo kurios nemaža dalimi priklauso žmogaus nusiteikimas sveikti.

Kun. dr. S. Stumbra teigė, jog ligoninių vadovai iš esmės pritaria dvasinio konsultanto etato įsteigimui, tačiau šiandien to padaryti neleidžia ribotos finansinės galimybės.

Kitose Lietuvos ligoninėse dalis kapelionų dirba pagal darbo sutartį, kitose kunigai lankosi visuomeniniais pagrindais. Pvz., Kauno klinikinėje ligoninėje dirba du kapelionai po 0,5 etato. Lina Keršytė, ligoninės personalo tarnybos vadovė, teigė, jog dvasinius patarnavimus ir paslaugas teikiantys specialistai yra labai reikalingi, tačiau galimybę įdarbinti daugiau dvasinius patarnavimus teikiančių specialistų riboja finansai, kadangi  darbo užmokestis mokamas iš ligoninės lėšų.

Kauno klinikinės ligoninės kapelionas kun. Renaldas Šumbrauskis sakė, jog dvasinių asistentų įdarbinimas būtų didelė paspirtis, kadangi kapelionai ligoninėje nespėja aplankyti visų, pageidaujančių gauti dvasinę paramą ir patarnavimus, o situaciją iš dalies gelbsti savanoriai iš parapijos, kurie lanko ligonius ir padeda kapelionui išsiaiškinti pacientų poreikius.

I. Saldytės nuomone, gauti dvasinio konsultanto darbą sveikatos priežiūros įstaigoje yra sudėtinga, nes kelią į pripažinimą naujovės dažniausiai skinasi lėtai. Ar ligoninėse atsiras dvasiniai konsultantai, nemaža dalimi priklausys nuo pačių konsultantų aktyvumo ir atsakingų universiteto darbuotojų gebėjimo pateikti ne tik dvasinės paramos reikšmę, bet ir finansinės naudos aspektą.

Veiklos kokybės rodiklis – padėka

Dirbant formalų darbą, už kurį mokami pinigai, yra nustatomi veiklos vertinimo kriterijai, t.y. ką specialistas padarė, kiek suteikė paslaugų, kokių, ar kokybiškai suteikė. Ypač tai svarbu tradicinėje medicinoje, kurioje pagalbos teikimas reglamentuotas formaliomis procedūromis, tyrimais ir faktais.

Mons. prof. dr. A. Ramonas išsakė nuomonę, jog empiriškai pamatuoti dvasinio konsultanto veiklą nelabai būtų tikslinga. Galima traktuoti, jog asmuo atliko pareigą, jei pagelbėjo žmogui išspręsti problemą, o jei pamato, kad negali pats padėti, privalėtų nukreipti pas kitą specialistą: psichologą, kunigą ar mediką.

I. Saldytės nuomone, dvasiniame konsultavime nėra baigtinių dalykų, konsultantas yra kaip palydovas, kuris lydi žmogų sunkios ligos, netekties ar kitų išbandymų akivaizdoje. Kai kuriais atvejais ieškoti veiklos vertinimo kriterijų būtų sunkiai įsivaizduojama ir neetiška. Ar įmanoma nustatyti rodiklius, kuriais vadovaujantis būtų galima pamatuoti pagalbą, teiktą mirštančiam žmogui? Dvasinio konsultanto pareiga yra užtikrinti jo orumą, kad žmogus iškeliautų į amžinybę gavęs galimybę patenkinti dvasinius poreikius ir jo įsitikinimus atitinkančius religinius patarnavimus, kurie yra labai individualūs. Dažnu atveju veiklos vertinimo kriterijus būna paties žmogaus ar jo artimųjų nuoširdi padėka.