Austėja Landsbergienė: papasakokite vaikams, kaip patys vos nesukėlėte gaisro
Per pirmuosius aštuonis šių metų mėnesius gaisrai nusinešė 6 nepilnamečių gyvybes, dar 9 vaikai buvo sužaloti, nors iki šiol tokių netekčių sparčiai mažėjo, rodo naujausia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM statistika. Reaguodama į tai, draudimo bendrovė Seesam kartu su socialinių mokslų daktare Austėja Landsbergiene ir Vilniaus apskrities priešgaisrine gelbėjimo valdyba aptarė būdus, kaip išmokyti vaikus apsisaugoti nuo gaisrų pavojaus.
„Dažniausiai kalbėdami apie gaisrus, apie juos galvojame kaip apie tariamą ir menkai tikėtiną situaciją, tačiau realybėje pasekmės labai skaudžios. Vien mūsų bendrovė šiemet per 8 mėn. įregistravo 18 gaisro namuose įvykių, o bendrai per visus gyvavimo metus Lietuvoje jau išmokėjome daugiau nei 6 mln. eurų gaisro žaloms atlyginti. Tačiau tai – tik turto nuostolių skaičiai, nes artimųjų netekties niekas neatlygins, o dar skaudžiau kalbėti apie nelaimes, paliečiančias vaikus“, – sako draudimo bendrovės Seesam Insurance AS valdybos narė ir Lietuvos filialo vadovė Brigita Elona Blavaščiūnienė.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė pateikė patarimų, kaip apsaugoti vaikus nuo gaisrų, kaip juos mokyti ir kalbėtis apie šiuos pavojus. Tačiau, anot jos, prieš imantis bet kokių veiksmų, pirmiausia vaikai turi matyti gerą pavyzdį: „Gaisrų prevencijoje svarbiausias – pavyzdinis suaugusiųjų elgesys, nes vaikai mokosi stebėdami savo idealus – suaugusiuosius.“
Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovė Edita Zdanevičienė pritaria A. Landsbergienei ir pabrėžia, kad bet kokios kalbos apie vaikų ugdymą saugumo klausimais gali prasidėti tik tada, kai yra pasirūpinta bendruoju saugumu: „Praėjusiais metais gaisrų prevencijos žiniomis pasidalijome 460 mokymo įstaigų, tačiau kol namuose nebus užtikrintas visas įmanomas priešgaisrinis saugumas, mūsų kalbos liks bevaisės. 2015-ieji – tragiški metai, gaisruose žuvusių vaikų skaičius itin padidėjo.“
B. Blavaščiūnienė priduria, kad itin svarbu periodiškai tikrinti, ar elektros instaliacija ir šildymo įrenginiai namie yra techniški tvarkingi, o elektros tinklai – neperkrauti, ar evakuacijos keliai nėra užkrauti daiktais ir baldais. Ankstyvas pranešimas apie gaisrą padeda išvengti didžiausių nuostolių, todėl namie pravartu įsirengti gaisro aptikimo signalizaciją ir, be abejo, turėti gesinimo priemones. Gaisrininkai taip pat primygtinai rekomenduoja šeimai sudaryti detalų gelbėjimosi planą, numatant kiekvieno nario veiksmus nelaimės atveju – nuo vaiko iki senelio.
Kitas esminis gaisrų prevencijos žingsnis, anot A. Landsbergienės, yra reguliarus ir nuoseklus kalbėjimas: „Net suaugusieji, teoriškai puikiai žinodami „teisingiausią“ veiksmų seką, kritiniu atveju pasimeta, o ką jau kalbėti apie vaikus. Gaisrų prevenciją vaikams suprantama kalba būtina aptarti mažiausiai kartą per 3 mėnesius. Tiesa, svarbu suteikti ne vien teorines žinias, įtvirtinkite tai ir savo veiksmais – pamatę neteisingo elgesio pavyzdį, aptarkite su vaiku jo pasekmes, be to, vaikui matant sudrausminkite pažeidėją.“
Pasak A. Landsbergienės, pavojingų situacijų „repetavimas“ žaidimo forma padeda vaikams praktiškai mokytis saugaus elgesio: „Galite netikėtai paklausti vaiko: „O ką darytumei, jei dabar kiltų gaisras?“ Žaisdami šliaužkite žeme link durų, voliokitės „užsidegus drabužiams“. Vaikai imlūs vaizduotės pratyboms ir, tikėtina, tokias pamokas jie prisimintų nelaimės metu.“ E. Zdanevičienė prideda: „Taip pat kartu su vaikais pabandykite dalykus, kuriuos jiems vieniems daryti draudžiama – tam, kad uždraustas vaisius netaptų saldesnis ir vaikai nedegtų laužo pasislėpę. Pavyzdžiui, kartu užkurkite židinį.“
A. Landsbergienės teigimu, vaikai taip pat itin įsimena šeimos narių bei draugų istorijas. „Mano vaikai mėgsta istoriją, kaip aš, būdama 7-erių metų namuose norėjau jaukumo ir užsidegiau labai daug žvakių, viena iš jų nukrito ir uždegė medieną šalia židinio – vos nesukėliau gaisro. Visada aptariame, kaip šioje situacijoje aš elgiausi. Kai istorija gyva ir tikra, vaikui pavojinga situacija atrodo daug realesnė ir jis geriau įsimena reikalingų veiksmų seką.“
Susiję straipsniai
