Ar Lietuvos gydytojai sulauks klinikinių vaistininkų pagalbos? (4)

Gydymo procesams tampant vis sudėtingesniems ir gausėjant vaistų įvairovei, gydytojams tampa vis sudėtingiau tinkamai parinkti vaistus pacientams, ypač turintiems daugiau sveikatos problemų ir sergantiems ne viena liga. JAV ir dalyje Europos Sąjungos šalių didesniuose sveikatos priežiūros centruose gydytojams į pagalbą ateina klinikiniai farmacininkai arba farmakologai – vaistininkai ar farmacijos srityje besispecializuojantys gydytojai, konsultuojantys kitų sričių gydytojus dėl tinkamiausių vaistų ir jų derinių skyrimo, o kai kuriais atvejais tiesiogiai dirbantys su pacientais. Lietuvos gydytojai tokios pagalbos nesulaukia ir vargu ar artimiausiais metais sulauks.

Reklama

Nauda akivaizdi

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros lektorė dr. Jurgita Daukšienė sako, kad daugelyje užsienio valstybių klinikinių farmacininkų specialybė jau seniai įsitvirtinusi ir pateisinusi viltis. Šie specialistai yra arčiausiai gydytojų ir su jais dirba komandinį darbą. Pašnekovė kaip vieną iš pavyzdžių mini Prancūziją, kurioje klinikiniai farmacininkai mato, kokie vaistai paskirti jų gydymo įstaigos pacientams ir, remdamiesi duomenų bazėmis, nuolat tikrina, ar paskirti tinkami vaistai, ar galima pacientui skirti būtent tuos vaistus, taip pat ar jie dera vieni su kitais.

„Klinikinis farmacininkas yra ir pagalba, ir papildoma apsauga tiek gydytojui, tiek pacientui – ženkliai sumažėja klaidų tikimybė, pasirūpinama, kad bus skirti optimalūs, saugūs vaistų deriniai. Tai palengvina gydytojo darbą, nes klinikinis farmacininkas savo konsultavimu ir patvirtinimu už vaistų skyrimą prisiima ir dalį atsakomybės“, – kalba dr. J. Daukšienė.

„Lietuvoje berods nuo 1998 m. yra sveikatos apsaugos ministro įsakymas, pagal kurį kiekviena ligoninė, turinti daugiau kaip 2 tūkst. lovų, privalo turėti klinikinio farmacininko etatą. Lietuvoje netgi buvo išleistas vienas klinikinių farmacininkų kursas, 12 žmonių, studijavusių ir farmaciją, ir mediciną. Bet Kauno klinikose yra įdarbinti tik du žmonės, ir jie dirba kaip dėstytojai. Todėl realiai konsultuojama labai mažai, pagalbos atsakingą darbą dirbantiems gydytojams beveik nėra. Praktikoje tai nėra įgyvendinta – sako dr. J. Daukšienė. – Taigi vis kalbame apie vaistaliges, kad paskirtas ne tas vaistas, paskui apsižiūrima, skiriamas kitas, pašaliniai poveikiai nėra stebimi. O visame pasaulyje sakoma, kad kai vartojama daugiau kaip penki vaistai vienu metu, 40 proc. komplikacijų kyla dėl vaistų sąveikos. Močiutei ar seneliui, vartojančiam 10 vaistų, tikimybė, kad bent vienas paskirtas netinkamai, artėja prie 100 proc.“.

Anot pašnekovės, klinikinių farmacininkų nereikėtų painioti su dabar Lietuvos ligoninėse administracinį darbą dirbančiais vaistininkais. Jie daugiausia bendrauja su vaistų platintojais, iš jų užsako vaistus pagal vidinius gydytojų nurodymus, bet nedalyvauja vaistų skyrimo pacientams procesuose.

Pradžia – Jungtinėse Amerikos Valstijose

Lietuvos farmacijos sąjungos prezidentas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Vaistų chemijos katedros profesorius Eduardas Tarasevičius pasakoja, kad klinikinė farmacija buvo sukurta ir įdiegta Jungtinėse Amerikos Valstijose praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Gydytojai iš pradžių į naujuosius kolegas žvelgė nelabai draugiškai – kaip į konkurentus ar „policininkus“, kurie kontroliuos gydytojus, bet laikui bėgant įsitikino, kad klinikiniai farmacininkai – ne konkurentai, o puikūs kolegos ir konsultantai vaistų skyrimo klausimais.

„Sumažėjus poreikiui gilintis į tą chemiją, vaistų metabolizmą, suderinamumus, gydytojams tiesiog nušvito akys, – kalbėjo E. Tarasevičius. – Dabar klinikiniai farmacininkai dirba kiekviename specializuotame didesnės ligoninės skyriuje, o jeigu mažesnė ligoninė – paprastai joje dirba du ar trys specialistai. Jie taip pat svarbūs ligoninių Terapijos komitetų nariai – kartu su gydytojais, slaugytojais sprendžia, kokie gydymo algoritmai tinkamiausi, kokie vaistai turėtų būti vartojami vienos ar kitos ligos atveju“.

Pasak profesoriaus, Europa čia pažengusi kur kas mažiau, bet daugelyje šalių – ypač Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Skandinavijos valstybėse ši sritis yra kryptingai plėtojama.

Lietuvoje – „nearti dirvonai“

Klinikine farmakologe dirbusi dr. Jolanta Gulbinovič sako, kad daugėjant ligų, daugėjant vaistų, klinikinių farmakologų (gydytojų) ar kitų farmacijos specialistų pagalba įvairių sričių gydytojams būtų labai naudinga ir mūsų šalyje, tačiau šioje srityje kol kas – beveik „nearti dirvonai“.

„Tie, kurie mano, kad viską išmano, klysta. Kai sėdi vienas ant kelių kėdžių, anksčiau ar vėliau ką nors pražiopsai“, – kalbėjo dr. J. Gulbinovič. Pašnekovė atkreipė dėmesį ir į kitą klinikinių farmakologų ar farmacininkų dalyvavimo praktiniuose gydymo procesuose naudą: nepriklausomos informacijos apie skirtingus vaistus, jų efektyvumą ir poveikius mūsų šalyje beveik nėra, ją formuoja skirtingos farmacijos kompanijos. „Daug kas išimama iš konteksto, pateikiama tai ar kitai kompanijai naudinga linkme. O klinikiniai farmakologai galėtų būti tie, kurie objektyviai žino, kas yra kas, ir padeda susigaudyti tiek gydytojams, tiek pacientams. Todėl gali būti, kad šioje vietoje esama tam tikto konflikto, suinteresuotų grupių, kuriems klinikinio farmakologo specialybė būtų neparanki. Galbūt tai viena priežasčių, kodėl ši specialybė Lietuvoje nėra įteisinta, nors Santariškėse yra toks etatas, pagal kurį dirba gydytojas, ir aš pati esu ten dirbusi“, – sakė dr. J. Gulbinovič.

Praktiniai aspektai – stumdomi

Pasak LSMU Teorinės ir klinikinės katedros profesorius, Europos vaistų agentūros eksperto Romaldo Mačiulaičio, tokio pobūdžio paslauga SAM (Sveikatos apsaugos ministerijos) yra įteisinta, bet jos praktiniai aspektai užstrigę biurokratiniuose procesuose. „Važiuojame į ministeriją, šnekame, bet niekaip nesusišnekame“, – komentavo pašnekovas.

Didžiausia kliūtis - finansavimas

Prof. E. Tarasevičiaus teigimu, Lietuvoje klinikinės farmacijos specialistai, jeigu tik būtų įsteigti atitinkami etatai, būtų gydytojų pagalbininkai ir jokiu būdu – ne konkurentai. „Medikų bendruomenėje gali egzistuoti tam tikras psichologinis barjeras – „kas čia per nauji specialistai, ką jie darys“, kaip tai buvo kitose šalyse – ir jį reikia įveikti. Bet tai nėra pats sudėtingiausias dalykas. Daugelis gydytojų, su kuriais tenka bendrauti, priimtų šiuos specialistus, pasitikėtų jais kaip konsultantais darbo su vaistais srityje. Čia norėčiau priminti PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) apibūdinimą – vaistininkai, o ne gydytojai yra vaistų ekspertai. Todėl šalyse, kuriose geresnė finansinė situacija, gydytojai puikiai bendradarbiauja su šiais klinikiniais vaistininkais ir naudojasi jų turimomis žiniomis ir kvalifikacija“.

Didžiausia kliūtimi profesorius vadina menką ir sunkiai prognozuojamą sveikatos priežiūros įstaigų finansavimą. „Mažinamas finansavimas, nėra pinigų, o čia dar kalbos, kad ateis kažkokie nauji specialistai, dar ir jiems reikia atlyginimus mokėti. Ir taip tie atlyginimai maži, vos išmokami jau esamiems darbuotojams“, – kalbėjo profesorius.

Padėtų užtikrinti racionalų medikamentų vartojimą

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas doc. dr. Andrius Macas sako, kad klinikinio farmakologo, ar farmacininko, funkcija klinikinėje praktikoje yra itin vertinga – šios srities specialistai užtikrina racionalų ir adekvatų medikamentų skyrimą, padeda išvengti toksinių medikamentų reakcijų, galimo pripratimo.

„Kai yra daug patologijų, skiriama daug vaistų, reikia įvertinti daugybę subtilių jų vartojimo aspektų. Pavyzdžiui, esama medikamentų, kuriuos galima skirti tik ryte, kitus – ryte ir per pietus, bet jokiu būdu ne lygiomis dalimis ryte ir vakare, kitaip vystytųsi pripratimas. Žinoma, tai geba daryti ir gydytojai, bet klinikinio farmakologo kompetencija šioje sityje giliausia. Specialybė yra būtina, ji po truputi vystosi, ir ateityje turėtų atsirasti daugiau klinikinių farmakologų. Poreikis yra, jis labai aiškus“, – sakė doc. dr. A. Macas.

Gydytojas pateikia neseną netinkamo vaistų vartojimo atvejį, kuris buvo „demaskuotas“ gilesnių tyrimų dėka: „Vienas pacientas, gydęsis ambulatoriškai, vienu metu pirkdavo medikamentų, atvežtų „iš už sienos“, ir juos vartodavo. Žmogus ruošėsi širdies ritmo atkūrimui, gėrė kraują skystinančius vaistus. Kol vartojo Lietuvoje legaliai parduodamus vaistus, viskas buvo gerai. Bet kai pradėjo vartoti tuos įsigytus „iš užsienio“, atsirado problemų, nors veiklioji medžiaga buvo nurodyta ta pati. Ištyrus paaiškėjo, kad vaisto veikliosios medžiagos kiekis buvo kitoks, nei nurodytas“, – pasakojo doc. dr. A. Macas.

Vadovai pokalbių apie finansavimą privengia

Nei Vilniaus, nei Kauno didžiųjų klinikų vadovai šiai temai pakomentuoti laiko nerado. Iš dalies juos galima suprasti – kai nežinai, ar už suteiktas paslaugas bus apmokėta, kai tenka prašyti gydytojų atsisakyti dalies atlyginimo, apie naujų etatų steigimą kalbėti sudėtinga. Bet globalesnės diskusijos apie tai, kad bendrojo vidaus produkto dalis sveikatos priežiūros sistemai mūsų šalyje yra viena mažiausių Europos Sąjungoje  ir kad senstančios visuomenės, gydytojų emigracijos fone šią dalį neišvengiamai teks didinti, nėra. Daugelis medicinos įstaigų vadovų diskusijos viešojoje erdvėje šia tema privengia, o prof. E. Tarasevičius apie problemą kalba visiškai atvirai: sveikatos priežiūros įstaigų vadovai, vyr. gydytojai paprastai saugo savo vietą, dažnai asmeninio atlyginimo klausimą būna išsprendę visai neblogai ir kelti į dienos šviesą finansavimo problemas bei kalbėti apie jas atvirai prisibijo.

„Gaila, kad apie šį klausimą kalbama nedaug, jis tarsi nuaktualintas. O sveikata – brangiausias žmonių ir valstybės turtas. Nebus sveikų žmonių – valstybė bus žlugusi. Nekursime Nacionalinio produkto, nepadarysime nieko. Nuo adekvataus finansavimo skyrimo reikia pradėti, tai pirmas dalykas, kurį reikia padaryti. Tik sveika tauta, sveiki piliečiai gali kurti sveiką valstybę“, – kalbėjo prof. E. Tarasevičius.

Mindaugas Savickas