Apynasris psichologams – paslaugų prieinamumas sumažės

Seimas imasi psichologų veiklos licencijavimo klausimo. Šalininkai teigia, jog įstatymas pažabos šarlatanus ir pagerins kokybę, kritikai – kad paslaugų prieinamumas sumažės, o faktinis licencijavimas jau vyksta, nes 90 proc. psichologų dirba valstybinėse institucijose. Apie psichologų licencijavimą kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doc. dr. Visvaldu Legkausku.

Reklama

Seimas svarstys Psichologų praktinės veiklos įstatymą. Šalininkai teigia, kad svarbiausia jo reikalingumo priežastis – tai, kad kone bet kas gali vadintis psichologu. Kaip šiuo metu yra reglamentuojamas psichologo darbas?

Absoliuti dauguma Lietuvos psichologų (apie 90 proc., t.y. 1800 iš maždaug 2000) dirba valstybinėse institucijose (švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos sistemose ir kitur), kur jų veikla reglamentuoja ministerijų norminiai aktai. Įsidarbinant jiems keliami išsilavinimo reikalavimai bei sudaromos konkrečios sistemos poreikius atitinkančios kvalifikacijos tobulinimo galimybės. Didžioji dalis privačia praktika užsiimančių psichologų taip pat dirba valstybinėse įstaigose, jiems tai papildoma veikla. Likusi maža grupelė psichologų, kurie užsiima tik privačia praktika, nėra niekaip reguliuojami, tačiau jų galimybė gyventi vien tik iš privačios praktikos yra tampriai susijusi su pajėgumu teikti kvalifikuotas ir kokybiškas paslaugas, nes kitaip klientas pabėgs po vienintelio karto. Pagrindinis būdas gauti klientų vien privačioje praktikoje dirbančiam psichologui yra patenkintų klientų rekomendacijos.

Taip, yra žmonių, kurie prisistato psichologais, nors atitinkamo išsilavinimo neturi. Tačiau čia įstatymas iš esmės nieko nepakeis. Šarlatanai prisistatantys psichologais savo darbą dirba ne dėl to, kad turi galimybę vadintis psichologais; jiems tai tiesiog papildoma rinkodaros priemonė. Negalėdami vadintis psichologais, jie persivadins konsultantais, gyvenimo mokytojais, koučeriais ar bet kaip kitaip ir toliau darys lygiai tą patį. Priėmus įstatymą, klientų jie turės tiek pat, kiek ir anksčiau, nes žmonės pas juos eina ne dėl „psichologo“ vardo, o dėl pažado, kad bus galima pasiekti greitų rezultatų be pastangų. Tokio pobūdžio pažadas yra labai patrauklus ir žmonės juo susivilios nepriklausomai nuo to, kaip konkrečiai prisistatys tai siūlantis paslaugos teikėjas.

Teigiama, kad licencijavimą patikėjus Psichologų sąjungai, licencija metams kainuotų apie 2000 eurų. Kaip ši suma apskaičiuota? Ar nėra būdų lizenzijavimo procesą atpiginti?

Tikslaus būdo paskaičiuoti, kiek konkrečiai brangs psichologams jų praktinės veiklos vykdymas priėmus šį įstatymą, šiandien nėra. Aišku viena – jis brangs ir kai kam brangs ženkliai. Jūsų minima suma buvo skaičiuota ką tik universitetą baigusio ir praktinę veiklą tik pradedančio psichologo atvejui pirmais praktikos metais. Skaičiuojant buvo remiamasi viešojoje erdvėje prieinamais įkainiais – 30 eurų Lietuvos psichologų sąjungos nario mokestis, 100 eurų licencijos mokestis (šį skaičių kaip orientacinį pateikia Lietuvos psichologų sąjunga savo svetainėje), 1500 eurų už supervizijas (50 supervizijų valandų, kurių vienos vidutinė kaina šiandien yra apie 30 eurų).

Dar teks pridėti išlaidas privalomam kvalifikacijos kėlimui, kurios dabar visiškai nežinomos. Įstatyme šios išlaidos paslėptos tarp Psichologų sąjungos Valdybos funkcijų, abstrakčiai tenurodant, kad viena iš jų yra sudaryti kvalifikacijos tobulinimo tvarkos aprašą, kurio laikytis bus privaloma visiems 2000 Lietuvos psichologų.

Kas bus numatyta tame apraše? Šiandien tai visiškai neaišku ir į šį klausimą negali atsakyti niekas – nei įstatymo šalininkai, nei jo oponentai. Pritariantieji gali sakyti, kad bus numatytos protingos privalomo kvalifikacijos tobulinimo sąlygos, tačiau iš tikrųjų jie to užtikrintai teigti negali, nes nėra jokios garantijos, kad būtent jie bus naujoje Valdyboje, kuri turės būti išrinkta po įstatymo įsigaliojimo. Įstatymo nuostata abstrakti, kaip viskas veiks praktikoje, paaiškės tik vėliau. Taigi, tą nuostatą tenka vertinti pagal tai, kokius dalykus ji leidžia, o ne pagal tai, ką žada įstatymo proponentai. O nuostata leidžia Valdybai nustatyti iš esmės bet kokias kvalifikacijos kėlimo sąlygas, kurios bus privalomos visiems. Jei Valdyba norės, ji galės nustatyti, kad visi Lietuvos psichologai privalo kelti kvalifikaciją išimtinai tik Lietuvos psichologų sąjungos organizuojamuose kursuose, kurių kainą irgi nustatys ta pati Valdyba. Jei norės, papildomai galės nustatyti, kad kursų metu pakeltai kvalifikacijai dar būtinas ir jos patikrinimo egzaminas, kurio kainą taip pat galės nustatyti kokią tik nori. Įstatymo šalininkai gali teigti, kad tokių baisybių daryti jie tikrai nesiruošia, tačiau tiesa yra ta, kad jie negali užtikrinti, kad Valdyboje bus jie, o pats įstatymas palieka Valdybai aukščiau minėtas piktnaudžiavimo galimybes.

Pagal siūlomą tvarką, psichologai siekiantys licencijos turėtų dirbti su supervizoriais. Ar jau yra aišku, kas šias funkcijas atliktų ir kaip būtų atrenkami žmonės?

Siūlomame įstatymo projekte numatyta, kad šį darbą galėtų dirbti bet kuris psichologas, turintis penkerių metų darbo patirtį ir baigęs specialius kursus, kuriuos organizuos ir už juos papildomas pajamas gaus Lietuvos psichologų sąjunga. Jokia speciali atranka nenumatyta.

Ar priėmus siūlomą tvarką išaugtų įkainiai pacientams? Ar augimas būtų ženklus?

Įkainiai augtų neišvengiamai, nes įstatymo nuostatos numato praktinę veiklą vykdantiems psichologams papildomus kaštus, kurie bus perkelti mokantiems už paslaugas. Valstybinėse įstaigose dirbančių psichologų atveju tai bus valstybė, o privačiame sektoriuje dirbantys psichologai tai tiesiogiai perkels klientams.

Kadangi įstatymo šalininkai teigia, kad šio įstatymo vykdymui biudžeto lėšų nereikės – taigi, biudžete jų ir nėra numatoma – jį priėmus iš karto įvyks du neišvengiami dalykai. Pirma, žiūrėdami į maždaug 400-470 eurų „į rankas“ (t. y. apie 4800 – 5640 per metus) pradinį atlyginimą ir lygindami jį su pirmų praktikos metų kaštais (1630 eurų neįskaičiuojant šiuo metu nežinomų kvalifikacijos kėlimo kaštų) daugelis psichologijos studijas naujai baigusių studentų tiesiog eis ieškoti kitokio, ne psichologo darbo. Antra, didelis skaičius valstybiniame sektoriuje dirbančių psichologų, kurie dirba tik dalimi etato, turės persvarstyti, ar toks atlyginimo ir praktinės veiklos kaštų santykis vis dar yra ekonomiškai logiškas.

Tai įvyks jau per pirmus kelis metus po įstatymo priėmimo. Žinoma, prasidėjus ženklesniam psichologų traukimuisi iš valstybinių įstaigų, valstybė bus priversta persvarstyti psichologų atlyginimus didinimo kryptimi, tačiau taip bus tik vėliau, o kelis metus psichologinių paslaugų prieinamumas Lietuvoje bus gerokai sumažėjęs.

Kokia yra dabartinė psichologinių paslaugų prieinamumo situacija? Kaip sprendžiama šių specialistų stygiaus regionuose problema?

Šiuo metu psichologinių paslaugų prieinamumas priklauso nuo kliento gyvenamosios vietos. Didžiuosiuose miestuose jis neblogas – sveikatos apsaugos sistemoje gyventojai gali gauti paslaugas poliklinikose ir psichikos sveikatos centruose. Psichologų paslaugos prieinamos ir miestų mokiniams – pagal esamą reglamentavimą mokykla gali turėti psichologą, jei joje mokosi daugiau kaip 400 mokinių.

Rajonuose specialistų stinga, nes tiek sveikatos apsaugos, tiek švietimo įstaigų aptarnaujamų gyventojų skaičius dažnai neviršija būtinų slenkstinių verčių. Kitur psichologams siūlomos tik etato dalys, o turint galvoje, kad dažnu atveju psichologas dirbti į rajoną važinėja iš artimiausio didesnio miesto, toks pasiūlymas ne visada būna ekonomiškai realistiškas ir tos etato dalys daug kur neužimtos.

Jūsų nuomone – licencijavimas nereikalingas ar reiktų jį atlikti, bet kitokia forma?

Bet kokios profesinės veiklos licencijavimas yra valstybės funkcija, kurios paskirtis pirmiausia yra padidinti tos veiklos saugumą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad licencijavimas saugumo negali užtikrinti – čia užtenka prisiminti besikartojančias istorijas apie medikų klaidas ir paieškoti informacijos, kiek medikų už jas prarado licencijas. Licencijavimas veiklos saugumą gali tik padidinti, pirmiausia nustatydamas veiklą praktikuojančių žmonių kvalifikacijos reikalavimus. Reikia pabrėžti, kad licencijavimas gali padėti padidinti veiklos saugumą, tačiau ne jos kokybę. Taip yra todėl, kad saugumas didinamas apibrėžiant minimalias sąlygas, kurias įvykdžius veiklos rezultatas nebekelia betarpiško pavojaus žmonių gyvybei, sveikatai ir turtui. Tuo tarpu kokybė yra paslaugos suteikiama nauda klientui ir tik klientas, o ne valstybinė institucija, gali apibrėžti, kokią naudą jis laiko pakankama ar pageidautina.

Taigi, vertinti veiklos licencijavimo būtinumą turi ne kokios nors visuomeninės organizacijos (kaip, šiuo atveju, Lietuvos psichologų sąjunga), o pati valstybė. Atlikdama tokį vertinimą valstybė pirmiausia turi įvertinti esamą padėtį – surinkti duomenis apie esamą psichologų paslaugų saugumą, nesaugių paslaugų apimtis ir atitinkamai parinkti optimaliausią reguliavimo modelį. Priežastis, kodėl, nepaisant daugiau kaip 20 metų trunkančių Lietuvos psichologų sąjungos pastangų, psichologų licencijavimo Lietuvoje vis dar nėra, labai paprasta – Lietuvos psichologų sąjungai taip ir nepavyko įtikinti valstybės, jog psichologų paslaugos yra tiek nesaugios, kad valstybei būtų verta investuoti mokesčių mokėtojų pinigus į psichologų praktinės veiklos licencijavimą.