Už ministerijos nepasirengimą Nacionalinės sveikatos tarybos posėdžiui pirmininkas atsiprašė merų
Į vakar vykusį Nacionaliniam sveikatos tarybos posėdį, į kurį buvo kviesti ir savivaldybių vadovai, Sveikatos apsaugos ministerija atėjo nepasiruošusi. Arba, tiksliau, ne taip pasiruošusi, kaip tikėjosi posėdžio organizatoriai. Už tai posėdžio pirmininkas Juozas Pundzius merų atsiprašė bei pažadėjo, kad trečiadienį nesėkmingai bandyta nagrinėti problema – glaudesnio bendradarbiavimo siekis su savivaldybėmis, stiprinant gyventojų sveikatą – nebus pamiršta ir jos spręsti bus renkamasi dar kartą.
Ministerija nesuteikė stuburo
Posėdžio pradžia atrodė daug žadanti, organizatoriai pasidžiaugė, jų akimis, gan gausiu dalyvių skaičiumi, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė pagyrė trumpą, konkrečią dviejų klausimų posėdžio darbotvarkę, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas dar tardamas įžanginį žodį padrąsino visus diskusijai.
Deja, lauktoji diskusija taip ir neįvyko, nes, kaip posėdžiui baigiantis su apmaudu pasakė J. Pundzius, „nebuvo stuburo“. O tą stuburą diskusijai suteikti buvo patikėta garbė Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM), kuriai atstovavo Visuomenės sveikatos priežiūros departamento Rizikos sveikatai valdymo skyriaus vedėja Rita Valentukevičienė. Moteris pateikė daug skaidrių. Tiesą sakant, visas jos pristatymas buvo skaidrių demonstravimas ir sąžiningas jų perskaitymas žodis žodin ir nenukrypstant į šoną.
SAM darbuotoja merams, vicemerams bei kitiems į posėdį atvykusiems savivaldybių atstovams bei Nacionalinės sveikatos tarybos nariams pristatė visuomenės sveikatos iššūkius, Lietuvos sveikatos 2014-2015 m. programos tikslus, šešioliktosios Vyriausybės 2012-2016 metų programos 253-iąją nuostatą („Didinsime savivaldybių atsakomybę už gyventojų sveikatos stiprinimo ir ugdymo veiklą“), supažindino su LR Sveikatos sistemos įstatymais (arba juos priminė), reglamentuojančius savivaldos kompetenciją sveikatinimo veiklos valdymo klausimais.
Gerieji pavyzdžiai – patys blogiausi?
R. Valentukevičienė pasidžiaugė ir savo atstovaujamos ministerijos iniciatyvomis aptarti visuomenės sveikatos priežiūros problemas diskutuojant su visuomenės sveikatos centrų, visuomenės sveikatos biurų darbuotojais, merais, savivaldybių gydytojais, bendruomenių sveikatos tarybų atstovais. Tokių diskusijų, pranešėjos teigimu, šių metų pavasarį įvyko 11, rugsėjo mėnesį šis yra trečiasis.
Tiesa, bent jau pastarąjį galima drąsiai išbraukti iš diskusijų sąrašo, nes diskusija taip ir neįvyko, o ir patį posėdį J. Pundzius pavadino nepavykusiu. Kodėl? Todėl, kad vietoj to, kad ministerija pateiktų savo siūlymus, kaip ji tikisi (nori, planuoja ir pan.) bendradarbiauti su savivaldybėmis, SAM atstovė susirinkusiuosius supažindino su jau nusistovėjusiais bendradarbiavimo su savivaldybių institucijomis ypatumais bei pateikė, jos žodžiais tariant, geruosius bendradarbiavimo pavyzdžius, tai yra visuomenės sveikatos biurų (VSB) kai kuriose savivaldybėse labai sėkmingai įgyvendintas programas: Vilniuje – širdies ir kraujagyslių ligų rizikos grupės asmenų sveikatos stiprinimo, virusinio hepatito A protrūkio suvaldymo; Klaipėdoje – bakterijų atsparumo antibiotikams; Alytaus rajone – „Silantams draugiškos klasės“; Rokiškio rajone, sprendžiant jaunimo sveikatos problemas, pasinaudota Norvegijos finansiniais mechanizmais.
SAM atstovė pabrėžė, kad iš 60-ies savivaldybių daugiau nei 40-yje veikia VSB, o kitos, mažesnės, yra sudariusios bendradarbiavimo sutartis su kaimyninių biurais, ką ministerija vertina kaip teigiamą poslinkį visuomenės sveikatos gerinimo link.
Posėdžio pirmininkas J. Pundzius neslėpė nusivylimo tokiu iliustratyviu skaidrėmis, bet turinio atžvilgiu, kaip aiškiai leido suprasti, - niekiniu ministerijos specialistės pasisakymu. Jos pateiktus geruosius bendradarbiavimo su savivaldybėmis pavyzdžius pirmininkas, priešingai, pavadino blogaisiais pavyzdžiais. J. Pundzius pabrėžė, kad ne merų ir apskritai – ne savivaldybių kompetencija rūpintis širdies ligų prevencija, silantais, hepatitais ir pan.
„Merams tereikia žinoti, kas vyksta savivaldybėse, ir netrukdyti valstybinėms institucijoms atlikti savo darbą“, - kalbėjo Tarybos pirmininkas, atkreipdamas dėmesį ir į dviprasmiškai vertinamą galimybę pasinaudoti Norvegijos finansiniais mechanizmais.
Atsiprašė merų
„Buvo paprašyta paprastais žodžiais išsakyti, kuo merai galėtų prisidėti prie sveikatos stiprinimo savivaldybėse, - sakė J. Pundzius. – Merai, vicemerai turi rūpintis savo gyventojų aplinkos saugumu – puikiu susisiekimu, tinkama infrastruktūra, žmonėms prieinamais treniruokliais ir pan. Tačiau, pavyzdžiui, Kaune kad ir pilna sportinių įrenginių, žmonės aplink juos vaikšto ratais. Gal nedrįsta pasinaudoti? Ir niekas nesikeis, kol meras pirmas neužlips ant treniruoklio, paskui jį – klebonas, gydytojas, visi autoritetai. Tikėjausi, kad ministerija pateiks įvairių pasiūlymų, kaip stiprinti visuomenės sveikatą savivaldybėse, juk pilna užsienyje gerų pavyzdžių. Maniau, kad susidėliosime bendradarbiavimo griaučius, bet posėdis nepavyko. Atsiprašom už tai, merai“.
Skeptiškai ministerijos pasisakymą įvertino ir kiti posėdžio dalyviai. Nacionalinės sveikatos tarybos narė Irena Misevičienė viešai išjuokė, anot jos, nerealistiškai efektyviai įvertintą Vilniuje vykdytą širdies ir kraujagyslių ligų programą: „Jūs man tik nesakykite, kad programos efektyvumas 99 proc., kad šitiek daug jos dalyvių pakeitė gyvenimo būdą, jeigu tokias išvadas padarėte vien remdamiesi jų atsakymu į pateiktą klausimą. Tokios programos – tik pinigų švaistymas! Ir apskritai, ko VSB lenda ten, kur jiems nepriklauso? Tegu ugdo visuomenę!“
R. Žakaitienė išreiškė viltį, kad valstybinių institucijų glaudesnio bendradarbiavimo su savivaldybėmis, siekiant efektyvesnio gyventojų sveikatos stiprinimo (kas nesėkmingai buvo planuota padaryti šį trečiadienį), gairės bus nubrėžtos kito susitikimo metu.