Kiek daržovių reikėtų suvalgyti, kad apsinuodytum jose esančiais nitratais? Kuo pavojingas kūdikiams šulinio vanduo? Ar valytis organizmą įtarus apsinuodijimą nitratais? Kaip tai daroma gydymo įstaigose? Atsakymai – šioje „Toksikologo užrašų“ dalyje.Leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovu Robertu Badaru.
Sąjūdžio pradžioje „žalieji“ gelbėjo lietuvių tautą nuo greitos ir netikėtos mirties dėl daržovėse esančių nitratų, todėl protestuodami išpylė ne vieną sunkvežimį kopūstų. O tautiečiai juos susirinko. Teisingai padarė, nes valgant morkas, kopūstus ar burokėlius, nesvarbu, kur jie buvo auginami, neįmanoma apsinuodyti nitratais. Nebent reikėtų vienu kartu suvalgyti pusantro sunkvežimio daržovių. Nitratai nesikaupia organizme, o suskyla tuoj pat, vadinasi, reikia labai didelio kiekio.
Kur kas pavojingesnis kitas nitratų šaltinis – tyras, skaidrus, bet nebūtinai švarus šulinio vanduo.
Trečdalis Lietuvos gyventojų geria šulinio vandenį, o pediatrai iki šiol gelbsti naujagimius, kuriems išsivysto vadinamasis mėlynojo kūdikio sindromas („blue baby“). Ką daryti? Galbūt kūdikio mitybai būtino vandens galėtų nupirkti valstybė?
Šulinių užterštumas nitratais – tema, apie kurią sveikatos politikai nemėgsta kalbėti. Ekologijos sargams daug paprasčiau kovoti su nitratais organizuojant įvairias akcijas.
O skaičiai kraupūs. Maždaug 96 proc. Vilniaus apskrities šulinių vandens viršija kūdikiams leistiną nitratų normą. Lietuvoje registruota ne viena naujagimio mirtis, kurios priežastis - vadinamasis mėlynojo kūdikio sindromas. Kūdikiai iki 6 mėnesių jautresni nitratų poveikiui. Suaugusieji gali gerti šulinio vandenį, o naujagimį iš tokio vandens paruoštas mišinys gali nuvaryti į kapus. Dar didesnė klaida – virinti šulinio vandenį, nes išgaravus daliai vandens nitratų koncentracija dar labiau padidėja.<...>
Mėlynojo kūdikio sindromas – galvosūkis šeimos gydytojui. Tokių mažylių oda pamėlusi, jų kraujas būna šokolado spalvos. Dauguma šių vaikų išgyvena, bet nitratai sukelia audinių hipoksiją – deguonies badą. Susidaręs methemoglobinas neperneša deguonies, net atkūrus normalią deguonies apykaitą audiniuose būna komplikacijų – liekamųjų reiškinių.<...>
Nitratai greitai pasisavinami plonojoje žarnoje, paskui iš kraujo patenka į storąją žarną, o čia bakterijos pagamina iš jų nitritus. Tada nitritai vėl patenka į kraujotaką ir atlieka savo juodąjį darbą, nes pakeičia hemoglobino geležies valentingumą – iš dvivalentės į trivalentę (Fe++ Fe+++). Toks hemoglobinas vadinamas methemoglobinu. Jis negali prisijungti ir pernešti deguonies į audinius. Kaip koks futbolininkas su plaukmenimis methemoglobinas gali bėgioti po visą aikštę, bet nesugebės įmušti nė vieno įvarčio.
Nitratų sukeltas dusulys – grėsmingas požymis, nes gali tapti naujagimio mirties priežastimi, o lėtinis dusulys lemia blogesnę kūdikio raidą. Sveikų žmonių kraujyje būna iki trijų procentų methemoglobino. Tai nėra pavojinga. Methemoglobino koncentracija nėščiosioms natūraliai pakyla iki 10,5 proc., vėliau po truputį sumažėja iki įprastinio 0,5–2,5 proc. lygio.
Apsinuodijimo laipsnis ir eiga priklauso nuo nitratų dozės, individualių organizmo ypatybių ir kitų veiksnių. Lengvai apsinuodijus mėlynuoja gleivinės, pirštai, ausys, svaigsta galva, kamuoja pykinimas, vėmimas, nuovargis. Po kelių valandų, kartais po nakties miego šie negalavimai praeina.
Kai kraujyje methemoglobino 50–60 procentų ir daugiau – tai jau sunkus apsinuodijimas. Požymiai – atminties pablogėjimas, prakaitavimas, psichozė, kai apninka haliucinacijos, baimės jausmas, žmogų gali ištikti koma.
Dar vienas nitratų šaltinis – organinės trąšos, srutos iš fermų, netvarkingi tualetai.
Nitratais užteršta ir daug jūrų, ypač Indijos pakrantės, Raudonoji jūra. JAV tekanti Misisipė yra tarsi nitratų kloaka, į kurią patenka Rytų ir Centrinės Amerikos fermerių ūkiuose naudojamos trąšos, o Lietuvoje didžiausias kiekis nitratų yra ten, kur labiausiai išplėtotas žemės ūkis. Kiekvienas ūkininkas turėtų įrengti srutų saugyklą, kad jos negalėtų sunktis į gruntinius vandenis. Išvežus sukauptas srutas ir jomis palaisčius laukus, gelbsti gerosios dirvožemio bakterijos, nes jos neutralizuoja nitratus.
Nitratų į organizmą gali patekti ir su maistu, vartojant mėsą minkštinančią druską.
Nitritinė druska – natrio arba kalio nitrito druska (NaNO2 arba KNO2), sumaišyta su valgomąja druska (NaCl), – nuo seno vartojama gaminant mėsos faršą, rūkytus mėsos gaminius kaip maisto priedas – konservantas. Toks mišinys pailgina gaminio vartojimo laiką, išsaugo raudoną mėsos spalvą. Vartoti tokį mišinį leidžiama tik mėsos perdirbimo įmonėms ir cechams. Viešojo maitinimo įstaigose, pavyzdžiui, restoranuose, valgyklose, baruose, mokyklų, vaikų darželių virtuvėse, draudžiama vartoti natrio nitritą ir jo mišinius.
Kita vertus, nemažai žmonių iki šiol pernelyg garsiai skambina varpais dėl nitratų pavojaus. Tai galima paaiškinti tik neišmanymu ar noru atkreipti į save dėmesį. Du trečdaliai nitratų pasišalina iš organizmo per pirmąją parą, jie niekur nesikaupia – nei kauluose, nei smegenyse, todėl nesukelia lėtinio apsinuodijimo. Net sveikų žmonių kraujyje gali būti iki 3 procentų methemoglobino, rūkaliai gali turėti dar daugiau – iki 10 procentų. Klinikiniai simptomai pasireiškia, kai kraujyje methemoglobino susidaro 20–30 procentų.
Apsinuodijus nedideliu nitratų kiekiu pamėlsta nosis, pirštai, ausų galiukai – tai vietos, kur kraujotaka silpniausia. Tokie negalavimai greitai savaime išnyksta, todėl nereikia iš organizmo valyti nitratų.
Ūminis apsinuodijimas nitratais sukelia dusulį, traukulius, sąmonės netekimą, nukentėjusysis pasidaro beveik mėlynas. Tam tikrais atvejais skiriama priešnuodžio – metileno mėlynojo, ir tada įvyksta stebuklas – pamėlęs žmogus, beveik lavonas, atgyja, atsikelia, nusikeikia ir eina. Tai – geras ženklas. Nedaug medicinoje pasitaiko tokių progų, kai gydytojas pasijunta atlikęs žygdarbį. Kol gydymo įstaigos neturėdavo tokio priešnuodžio, taikydavome pakaitinį kraujo perpylimą.
Bus daugiau
Apie apsinuodijimą švinu skaitykite čia: Apie žarnaknisį ir metalus, kuriais dažniausiai apsinuodijama