Data: 2020.11.26 03:57
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Vytautas Valevičius. Miestas kaip liga ir kaip vaistas

Vytautas Valevičius | Šaltinis: vlmedicina | 2017-06-11 00:02:05

Vieni vaistai gydo, kiti – nugydo. Nėra vandens, kuriuo pašlaksčius visi negalavimai išnyktų. Tikėti, kad ateis laikai, kai mus bus galima išgydyti nuo visokių ligų be mūsų pačių pastangų, - tai ugdyti už save neatsakingą, nepilietišką individą. Deja, niekada nebus tokio meto, kai „stebuklingi“ aparatai, tabletės ar dar kažkas išgelbės mūsų sveikatą. Teks vargti patiems, tiesa, su kitų pagalba ir parama.

© VLMEDICINA.LT (A. Kubaičio) nuotr.

Dabartinė žmonija iš esmės tapo miestietiška. Lietuva taip pat nėra išskirtinė. Todėl pažiūrėkime į miestą, kaip darinį, kuris labai veikia sveikatą. Noriu parodyti tai, kas veikia gyventojų sveikatą, tiesiogiai ar netiesiogiai. Panagrinėsiu tik kelias temas: ekologiją, miesto planavimą ir gyventojų judumą, prieinamumą.

Ekologiją per daug valdininkų ar net politikų supranta kaip medžių, gėlių ar vejų priežiūrą. Taip, tai dalis miesto ekopriežiūros sistemos, bet santykinai nedidelė. Žymiai labiau paveikios yra taršos, apie kurias nemėgstama kalbėti savivaldos rėmuose Lietuvoje. Oro tarša mikrodalelėmis, tarša triukšmu, tarša elektromagnetiniais laukais, kvapų tarša (gal geriau – smarvė), biologinė miesto tarša. Ir tai dar ne visos rūšys. Visos jos veikia miestuose ir kartais mažina gyventojų skaičių.

Pateikiu tik keletą neigiamos aplinkos, sargdinančios gyventojus, pavyzdžių. Gyvenimas šalia autobuso, troleibuso ar tramvajaus stotelės. Gyvenimas aukšte, virš kurio yra mobilaus telefono, radijo stoties ar pan. antenos. Gyvenimas šalia didelės autopriemonių stovėjimo ir laikymo vietos (ypač žiemą). Gyvenimas šalia neprižiūrėtų vandens telkinių ar upelių, šabakštynų, balandinių ir panašiai. Gyvenimas šalia didesnės gamyklos ar cecho. Gyvenimas name, kurio kieme yra parduotuvė ar parduotuvės, gyvenimas šalia krematoriumo, restorano ar kavinės. Gyvenimas šalia magistralių – geležinkelio, automobilių bei jūrų ar oro uostų. Biologinė tarša dažnai sąlygoja vaikų susirgimus nuo kačių ar šunų parazitų, balandžių lizdų balkonuose ir t.t.

Nesu susidūręs nė su viena Lietuvos savivaldybe, kuri rūpintųsi rimtu ekologinės sistemos vertinimu dėl jos įtakos gyventojų mirtingumui bei sergamumui. Galima rasti triukšmo žemėlapius, bet to gal per mažai? Miesto ekologija yra ta aplinkos sistema, kuri užtikrina arba turi užtikrinti oro, triukšmo ir panašių neigiamų faktorių minimizavimą, miestiečių sveikos aplinkos sukūrimą. Tai ir yra miesto ekologija.

Miestų planavimas turi įtakos gyventojų sveikatai. Esu ne kartą aprašęs, kaip gerai suplanuotas miesto kvartalas „priverčia“ gyventojus kiek daugiau pajudėti ir dėl to mažiau sirgti. Lygiai taip pat veikia ir viešasis miesto transportas. Ką tik zmescience.com perskaičiau įdomaus tyrimo rezultatus: padidinus viešo transporto naudotojų skaičių 1 procentu, dviem dešimtosiomis procento sumažėja gyventojų, turinčių antsvorio. Kitaip sakant, sumažinus gyventojų poreikį važiuoti nuosava mašina kad ir nedidelius atstumus, statistiškai pagerėja miestiečių sveikata.

Aiškiausią įtaką miestų planavimui padarė Sveikų miestų judėjimas visame pasaulyje. Jo dalyviai išryškino pagrindinius prioritetus: turi būti galimybė bėgioti, galimybė važiuoti dviračiu, žaliosios zonos (parkai), gerai išvystytas viešasis transportas.

Ką gali padaryti sveikai suplanuotas miestas? Visų pirma, mažinti ekologinę taršą: triukšmą, oro bei kitą aplinkos gadinimą, didinti gyventojų saugumą (nuo traumų, sužalojimų, nusikaltėlių). Antra, užtikrinti gyventojams judumo galimybes. Trečia, sukurti miestui žaliuosius „plaučius“, kurie ne tik sugers dalį išmetamų teršalų, bet ir padidins deguonies gamybą pačiame mieste. Tai ne tik parkai, bet ir apželdinti stogai, balkonai, visos tam tinkamos erdvės.

Planuoti reikia ne tik erdves, bet ir bendruomenes. Saugios kaimynystės grupės, seniūnaitijos ir seniūnijos taip pat yra miesto planavimo ir veiklos elementais. Kiekvienas miestas turėtų būti bendruomenė, kuri turi savo tikslus, turi mokėti spręsti problemas savarankiškai, jo elementais palaipsniui tampa savipagalbos grupės, kurios kuriasi skirtingais pagrindais. Pagal amžių, ligas, vietas ir panašiai. Kaip tik jos didina ir saugumą mieste.

Taip, planuotojai turi kurti saugias vaikų ar jaunimo žaidimų aikšteles, bet jų priežiūrą gali užtikrinti tik vietos bendruomenės. Prie kiekvieno visuomeninio objekto miesto tvarkytojo nepastatysi, net vaizdo kameros, ir tos, visur negali pakabinti. O žmonės tą darbą atlieka paprastai ir be užmokesčio, nes tai – jo, jo miestas, jo gatvė, jo namas.

Trečias dalykas, kurį noriu parodyti, yra miesto prieinamumas. Nors ir keistai tai skamba, bet gyventojai niekur nėra vienodi. Yra vyrai ir moterys, vaikai ir nėščios mamos, žmonės, turintys negalią. Yra turtingesni ir skurdžiai, yra namų savininkai, yra lūšnynų gyventojai ar benamiai. Miestas yra jų vieta. O miestų statyba neskirta lūšnynams, neskirta specialių vietų ir benamiams. Tai dar lyg nedidelė bėda. Tačiau turim dar neįgalių žmonių. Yra ir silpnaregių, ir aklųjų. Ar pritaikytas miestas ir jiems, ar nėra tokių grupių žmonių, kuriems gyventi jų mieste nepatogu ar net pavojinga? Kas ir kaip turi padėti paskiroms grupėms su specifiniais poreikiais? Mūsų nedidelio aukščio namuose paprastai nėra lifto. Kas atsitiks, jei buto savininkas taps žmogumi be kojų, t.y. su fizine negalia? Ar mieste yra būstų, pritaikytų akliesiems, žmonėms su psichine negalia, pavyzdžiui, demencija? Aišku, kad ne.

Esu radęs keletą straipsnių apie architektų siūlymus kurti butus su tam tikrais ypatumais. Netgi žmonėms su psichine negalia. Kodėl tai tapo taip svarbu? Dėl gana paprastos priežasties – daugėja senų ir senėjančių žmonių skaičius. Dar toliau vis labiau augs, vadinasi, teks arba pavienius žmones kelti į specialius bendrus namus, arba pritaikyti jų pačių butą ar namą gyvenimui su senatve ir liga. Paskutinysis tiesiog pigesnis variantas.

Taigi miestas keičiasi, nes tobulėja reikalavimai pačiai gyvenamajai aplinkai. Miesto gatvių, šaligatvių ir viešo transporto pritaikymas specialioms grupėms keičia visas miesto planavimo senas nuostatas. Iki šiol miestai buvo planuojami jauniems ir sveikiems žmonėms. Dabar tampa aišku, jog nuostatas būtina keisti, žinant, kad akli ar judėjimo negalią turintys ar kitaip riboti žmonės yra lygiateisiai bendruomenių nariai. Kita vertus, tokių žmonių išgyvenimas pavieniui ar net kaimo teritorijose yra problemiškas, jie dažnai ten žūna, tad mieste randasi galimybės užtikrinti bendruomeninio gyvenimo aplinką.

Miestas yra žmonių veiklos ir gyvenimo sankaupos vieta. Toks masiškumas sukelia daugybę problemų. Tačiau gyventi kitaip mes kol kas negalime. Vadinasi, miestas turi būti humanizuotas, o tai tereiškia, kad jo struktūra ir valdymas turi užtikrinti čia esančių žmonių laimingą ir ilgalaikį gyvenimą. Tam reikalinga sveika aplinka, kuri skirta žmogui, paremta kitaip nei dabar suvokiamu miesto planavimu ir kintančiu būsto pritaikymu ten gyvenančiam. Taigi miestas yra ir liga, ir vaistas.

Šiame straipsnyje pateikta subjektyvi autoriaus nuomonė, todėl VLMEDICINA.LT už turinį neatsako.