Data: 2020.11.27 12:54
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Vienybėje su mirusiaisiais – per atmintį ir maldą

Dalia Šimkutė | Šaltinis: vlmedicina | 2016-10-31 16:47:10

„Įvairių tautų žmonėms yra būdinga prisiminti mirusius. Tačiau svarbus klausimas – kaip, kokiu būdu juos paminėti, pagerbti? Man, kaip katalikui, teologui, tikrai atrodo nekaip, kai akcentuojame gėles ir žvakes, – juk tai tik simboliai“, - sako religinio ir politinio gyvenimo apžvalgininkas, rašytojas, vertėjas Tomas Viluckas. Vėlinių išvakarėse jis primena, jog svarbiausia – su mums brangiais žmonėmis vienytis ir maldoje.

Tomas Viluckas. Asmeninio archyvo nuotr.

Mirusieji – gyvi anapusybėje

Pasak religinio ir politinio gyvenimo apžvalgininko, rašytojo, vertėjo Tomo Vilucko, Vėlinės – tai atminties laikas, nes prisimenami tie, kurie jau išėję. „Žvelgiant iš krikščioniškosios perspektyvos, mirusieji yra gyvi Kristuje, o mes galime būti vienybėje su jais per atmintį, per maldą. Žvakutės simbolizuoja, kad Dievas yra šviesoje, mes, gyvieji, esame nuo tos Šviesos atskirti. Būdamas Dievas, jis savo malone teikia, palaiko gyvybę“, - aiškino pašnekovas.

T. Viluckas priminė, jog krikščioniškų švenčių minėjimo laikas ateina iš krikščioniškojo, iš romėniškojo kalendoriaus, tad jos yra bendros visiems katalikams. Tam tikros šventės, datos, papročiai yra bendražmogiški.

„Įvairių tautų žmonėms yra būdinga prisiminti mirusius. Tačiau svarbus klausimas – kaip, kokiu būdu juos paminėti, pagerbti? Man, kaip katalikui, teologui, tikrai atrodo nekaip, kai akcentuojame gėles ir žvakes, – juk tai tik simboliai. Atėję į kapus žmonės puola kalbėtis ar net bartis dėl ne vietoje padėtos žvakės. Gyvieji tokiu būdu nori parodyti – va, kaip gedime. Juk svarbiausia – už mirusius pasimelsti. Per maldą sudabartiname jų buvimą, tad svarbi tiek malda kapinėse, tiek šventosios Mišios už mirusiuosius, per maldą mintimis jungiamės su Dievu. Pagrindinė malda – Eucharistija, tai yra šventosios Mišios – padėka už Dievo meilę žmogui. Tose apeigose derėtų dalyvauti, pasimelsti su bendruomene, tai būdas būti kartu gyviesiems ir mirusiesiems Viešpaties akivaizdoje“, – dalijosi mintimis apžvalgininkas.

Pasak publicisto, mes turime tradiciją vienyti Visų Šventųjų ir mirusiųjų paminėjimą, nes tikime, kad mirusieji – tiek šventieji, tiek mūsų draugai, giminės vienijasi, todėl tikime ir prašome, kad per savo maldą mirusieji padėtų mums, gyviesiems.

Žinoma, anot rašytojo, jeigu yra paprotys per Vėlines su giminaičiais susirinkti, pasidalinti prisiminimais apie tai, kaip prieš mus gyvenusieji paveikė mūsų dabartį, tai yra nuostabu, skatina bendrystę, bet svarbu, kad tai netaptų pretekstu eiliniam „baliukui“.

Mes – ne Holivudo filmuose

Paklaustas, ar išties reikia tikėti iš prosenelių išgirstomis istorijomis, kad Vėlinių dieną vėlėms suteikta galimybė apsilankyti žemėje, tad negalima vakarais vieniems vaikštinėti, T. Viluckas atsakė, jog tai perduodama per atmintį, tai būdinga pagoniškajam, magiškajam pasaulėvaizdžiui, kai buvo tikima – mirusieji pas mus atkeliauja.

„Tačiau mes negyvename kaip Holivudo filmuose, kur numirėliai bastosi po pasaulį, tame nebūtų tvarkos, harmonijos. Jeigu ieškosime mirusiųjų ženklų čia, žemėje, galime patekti į vaizduotę, nereikia pompastikos, esminis mūsų bendrumas yra per Dievą, tad nepulkime į „magijas“, - patarė publicistas.

Jis pabrėžė, jog tie, kurie yra anapusybėje, yra Dievo malonėje, Aukščiausiojo malonė vienija mus – gyvuosius ir mirusiuosius. Jeigu mes, kaip krikščionys, tikime, kad esame pakrikštyti, tad turime tikėti ir tuo, jog po mirties keičiasi tiktai mūsų būvis, tad liekame kartu su mirusiaisiais.

Po mirties - šviesa

Kaip rašytojas mini Vėlines? T. Viluckas atsakė, jog kapinėse yra palaidotas ir brolis, ir artimų draugų, ir pažįstamų, tad juos aplanko, dalyvauja šventosiose Mišiose.

„Man svarbu kapinėse pabūti, pasimelsti, ten turi tvyroti tyla, susikaupimas. Jeigu oras gražus, mėgstu su žmona nueiti vakare, pasigrožėti šviesų jūra, po mirties mūsų laukia dar gražesnė, dar galingesnė Šviesa...“