Data: 2020.09.25 07:26
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Rima Palijanskaitė. Apie sveiką ir sužalotą vaikystę. Du eilėraščiai

Rima Palijanskaitė | Šaltinis: vlmedicina | 2017-06-01 00:06:28

Vaikų gynimo dieną Lietuvoje dalis žmonių sutinka su kritiška nuostata: esą vaikai jau darželyje žino savo teises (sugeba pagąsdinti tėvus ar globėjus policija), bet nežino savo pareigų. Bet tai juk irgi suaugusiųjų problema – netinkamo vaikų ugdymo pasekmė.

© VLMEDICINA.LT (A. Kubaičio) nuotr.

Fizinių bausmių (beržinės košės) taikymo vaikų auklėjime naudingumą įžvelgiantys suaugusieji turbūt patys buvo mušami ir žeminami, taigi jų nuostatos – traumuotos sielos pasekmė: jie netgi nesuvokia smurtą ir kartu žeminimą patiriančio vaiko būsenos, siaubo, kurį jie tuo metu išgyvena. O juk iš vaikystės ateina mažos ir itin skaudžios suaugusiųjų problemos: jų negebėjimas būti savimi, negebėjimas mylėti savęs ir nieko apskritai – nei savo, nei kitų gyvenimo. O tada beveik neišvengiamos įvairios skausmingos priklausomybės, o kartais tai tik vienas žingsnis iki smurto prieš kitus ar patį save.

Neseniai nustebino pokalbis su visą savaitę girtaujančia (beje, anūkę auginančia) keturiasdešimtmete moterimi. Pabandžiau suvokti jos situaciją, nuoširdžiai klausdama, kodėl ji geria. Pradžioje pasipylė įprasti pasiteisinimai dėl nesėkmingo gyvenimo, o kai ašarojanti moteris ėmė pasakoti apie savo nesėkmingas vedybas ir meilę (tiksliau, kad jos mylimasis ją prieš trejus metus paliko), paklausiau, ar ji myli save. Tiesus moters atsakymas pribloškė mane ir jos draugę: „Ne, nemyliu savęs, aš nekenčiu savęs!..“

Rima Palijanskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Apie tą pačią savo patirtį prasitarė ir jos draugė: „Gyvenu tik dėl vaikų“. Dažnai girtaujanti keturiasdešimtmetė tąkart sugebėjo suvokti iš kartos į kartą perduodamo gyvenimo „scenarijaus“ problemą. Tačiau kaip pradėti gerbti, mylėti save – jau pernelyg sudėtingas klausimas. Išties, kaime apie tai beveik nemąstoma ir nekalbama, tarsi tai būtų kažkokios prabangos dalykas; psichologai provincijoje beveik nepasiekiami, dažnai jų pagalbos net neieškoma. Deja, valstybės institucijos psichologinę pagalbą finansuoja minimaliai; taigi tai – pačių skęstančiųjų reikalas. Šalia skęstančiųjų auga maži vaikai, anūkai. Apie pasirūpinimą jų emociniais poreikiais tokiu atveju negali būti nė kalbos, taigi auga nauja karta – vaikai, kurie savo namuose jaučiasi nereikalingi ir nesaugūs.

Netiesa, kad vaikams rūpi tik elementarūs poreikiai ir žaidimai. Netgi penkiamečiai kartais nustebina savo nevaikiškais klausimais apie žmogų, gyvenimą, mirtį. Deja, retai tėvai apie tai su jais kalbasi, nes yra „svarbesnių“ reikalų – buities, darbo, pramogų. Viena mama, vaikui paklausus apie mirtį, tiesiog pašiurpo: esą tokie klausimai jam neturėtų rūpėti. Vaikai su savo klausimais lieka vieni. Su vaikais neretai bendraujama taip, tarsi jie neturėtų sielos. O kai kurie jų netgi ne bendrauja, o tik dresiruoja. Štai autobusų stotyje ant jaunos motinos rankų mažas šuo, o šalia – vietoje nenustygstantys trys mažamečiai vaikai. Su jais motina nekalba, bet pamačiusi jų „nedrausmingumą“, ima juos barti ir gąsdinti policija. Ne viešoje vietoje turbūt būna kur kas liūdniau – geriausiu atveju apsiribojama žeminančiais ir menkinančiais žodžiais. Jeigu taip ši ar kita motina elgtųsi su šunimi – šis iškart protestuotų. Tačiau vaikai išsigąsta arba nuliūsta ir susigūžia – užsisklendžia tarsi sraigės savo namelyje: jie priversti iškęsti viską, jiems reikia stiprių šarvų, kuriuos čia pat jie ir pradeda augintis. Mažamečiai supranta, kad pasaulis nedraugiškas ir nesaugus, netgi baisus, čia niekuo negalima pasikliauti, reikia nuolatos būti pasirengusiam apsiginti, o galbūt būti gudresniam, ir nelaukti, kol užpuls kiti, o pulti pirmam. Taip auga neurotinės asmenybės, turėsiančios poreikį vėliau menkinti kitus arba sunkiai susivokiančios, kaip apsiginti nuo kitų žeminimo bei patyčių.

Laimingi vaikai, kurie savo aplinkoje sutinka žmonių, nepamiršusių, jog žmogus, tariant Vydūno žodžiais, pirmiausia yra dvasia-siela. Su jais vaikams išties gera. Netgi trumpas pabuvimas su tokiais žmonėmis vaikui (paaugliui ar jaunuoliui) pažadina bent nuojautą ar netgi tikrumą, jog žmogus – ne tik kūnas (fiziologija ir psichika), bet kažkas daugiau. Tokius Vydūnas vadino „pilnais žmonėmis“, nes jie gyvi ne tik savo kūnu ir psichika, o ir dvasia, savo esme, žmoniškumu; tada jie kitaip žvelgia ir į vaikus, ir į kitus žmones apskritai: bet koks žeminimas, bet koks vaiko ar suaugusiojo orumo trypimas jam prilygsta smurtui.

***

O pabaigoje – du eilėraščiai: apie sužalotą vaikystę bei jos padarinius ir apie tai, kaip svarbu žmogui augti. Augti savo siela – ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Mūsų valstybėje klestinčios įvairialypės patyčios – tai ne vaikų, o mūsų pačių – suaugusiųjų – problema. Ji be galo skaudi. Kad ir kaip sunku tai pripažinti, daugelis savo siela esame vaikystėje sužeisti ir neretai elgiamės tarsi paaugliai ar netgi maži, nesaugūs vaikai. Suaugusieji, beje, tyčiojasi kur kas rafinuočiau ir skaudžiau nei vaikai; kartais atrodo, lyg juose veiktų demonas. Ir išties daugelį mūsų nuo vaikystės lydi vienokie ar kitokie demonai (pirmiausia – mumyse pačiuose), tarsi siektų mus nuo kažko apsaugoti. Deja, dažniausiai jie mus apsaugo nuo autentiškos būties ir verčia baimintis ar kitus bauginti tada, kai pakaktų vieno, paties svarbiausio dalyko gyvenime – gebėjimo džiaugtis ir mylėti.

O mylėti lengviausiai išmokstama vaikystėje, kai patys vaikai yra mylimi, kai jaučia ne tik rūpestį jų buitimi ir žaislais ar pažymiais, bet ir jų siela. Sužeistiems vaikams šiuos gebėjimus vėliau įgyti labai sunku, todėl emociškai apleisti ar sužeisti vaikai dažnai būna tie, kurie vėliau tyčiojasi iš kitų, arba tie, iš kurių tyčiojamasi.

UŽBURTŲ ŽMONIŲ DEMONAI

Vaikystėje sužeistiems

Jei skaudžiais žodžiais

Buvai kadaise užburtas,

Galbūt tavyje slypi demonas.

Tai visa velianti

Ir sielos šviesą –

Dvasios ugnį –

Žudanti galia,

Šventajame Rašte vadinama

Suktybių, melo tėvu.

Demonų apstu visur,

Jie silpnas sielas regi iš tolo.

Tad demoniškomis frazėmis

Tarsi nu(si)žeminimo pelenais

Tavo galvą be gailesčio

Gali barstyti ir tie,

Kurie yra arčiausiai tavęs,

Kuriais tu tiki,

Kurie moka

Daug gražių žodžių...

Demonas

Stiprus ir klastingas,

Su juo kautis neverta.

Kas kita – atpažinti jį

Ir jo primityvius ginklus,

Jo šlykščią apgaulę.

Būk budrus –

Jis niekada neatskleidžia,

Kas esąs –

Demonas gali kalbėti angelų

Ir paties Dievo vardu.

Sielą jis žeidžia ir nuodija

Ne tik aštriais žodžiais,

Tiesos ir melo plakiniais,

Bet ir dviprasmybėmis,

Nutylėjimais, netgi tyla,

Kai žodžio lauki

Kaip vilties ar malonės.

Demonas dažnai nejučia –

Netikėčiausiose vietose –

Tiesiog stabdo tave:

Neišdrįsk...

Nekalbėk...

Patylėk...

Nemąstyk...

Nedaryk...

Nenorėk...

Nesireikšk...

Nejausk...

Nesureikšmink...

Dažnai demonas kalba

Tarsi mokytojas ar filosofas:

Šūdą čia padarei!..

Esi to nevertas...

Kaip tau ne gėda?

Tu privalai!

Taip reikia...

Taip negalima!

Pykti labai negražu.

Būk visiems malonus,

Būk kuklus, nuolankus.

Būk mažesnis už aguonos grūdelį.

Pikta visada nutylėk.

Neprieštarauk vyresniems,

Jų nieko neklausk –

Vien klausykis, klausyk ir tylėk...

Kartais demonas prabyla

Labai aiškiai –

Kaip viduramžių teologas:

Esi kaltas,

Nieko nevertas.

Dulkė esi.

Nuodėmingas, silpnas

Ir menkas...

Geras vien Dievas,

Tu prieš jį – niekas,

Todėl nusižemink –

Vien tikėk,

Kentėk ir tylėk,

Paklydęs žmogau,

Ir Dievo bijok...

Daug demono įgeidžių

Tavo siela išpildo

Visiškai to nenumanydama –

Jis sugeba taip viską suvelti,

Kad šis chaosas ar baimė

Ima tave užkalbėti:

Nebūk nuoširdus,

Nebūk savimi.

Nebūk svarbus,

Nebūk artimas,

Nebūk laimingas...

Niekuo netikėk

Ir nesitikėk...

Nemylėk,

Nesidžiauk,

Būk labai atsargus...

Gyvenimas – tai kova,

Būk visada pasirengęs.

Daug keistų

Nuodijančių žodžių

Prikalba demonas

Ir visokie nevydonai,

Bet jų esmė slypi neiginiuose,

Kurių paprastai

Jie niekada nepasako:

Neužauk,

Nebūk,

Negyvenk...

 

AUGTI

Augti – tai žinoti,

Kad pasaulyje esi

Tarsi maža skruzdėlytė,

Ir vis tiek eiti, kopti,

Kartais gal kristi

Ir vėl keltis...

Augti –

Pirmiausia būti arti savęs,

Nepamesti savo šerdies,

Kad matytum,

Kur ir kaip augti.

Tai atrasti, suvokti

Vis kažką nauja,

Pirmiausia – savy.

Tai tarsi išplėšti kažką

Iš savęs – lyg tamsios

Ar baugios Nežinios.

Augti – tai tekėti kaip upei –

Tarsi iš žemės branduolio

Ar savo širdies,

O kartais būti žeme,

Kuria teka upė.

Augti – tai žinoti, tikėti,

Kad dar turi laiko, jėgų

Būti labiau, nei esi.

Augti kartais sunku kaip ir eiti.

Gali kartais pavargti

Ir paklausti savęs –

Kam visa tai?

Bet vis tiek reikia augti,

Nes sustoti – tai sustingti,

Lyg apmirti speige ar Nieke –

Tarsi būtum ir jau nebebūtum.

Augti kartais tenka

Su ašarų šviesa akyse,

Kai pamatai, kiek mažai tepaaugai,

Kai supranti – pavargai, suklupai,

Kai viskas krenta iš rankų,

Kai nebematai šviesos kelyje

Ir prasmės ar vilties...

Augti reikia ir tada,

Kai kažkam labai reikia,

Kad liktum toks, koks esi –

Amžinai mažas vaikas,

Ar kai pučia nedraugiškas vėjas...

Tada reikia labai kantriai –

Mažyčiais žingsneliais –

Eiti ir augti.

Augti – tai ne lenktyniauti

Žvelgiant į kitus –

Kiti auga arba neauga

Ir kenčia savaip.

Augti – tai tiesiog mylėti ir tekėti

Iš savo būties šaknų,

Iš giliausios šerdies –

Kasdien.

Augti nėra lengva,

Kartais baisiai sunku,

Bet juk tik tai

Teikia tikrąjį džiaugsmą

Ir kaskart naujas

Pasaulio spalvas.

Augti – tai būti gyvam širdimi

Ir nuolat skleistis.

Nėra daugiau čia ką veikti –

Tik augti, vien augti

Savo siela-dvasia, širdimi,

Žvelgiant į savo ir kitų

Būties Dangų.

Šiame straipsnyje pateikta subjektyvi autoriaus nuomonė, todėl VLMEDICINA.LT už turinį neatsako.