Data: 2020.12.01 17:26
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Profesorius Jozefas Frankas: memuarai už 25 auksinus

Ilona Petrovė | Šaltinis: vlmedicina | 2016-05-18 00:02:52

Lietuvos medicinos bibliotekoje medikų bendruomenei pristatyta Jozefo Franko (1771–1842), Vilniaus universiteto patologijos ir specialiosios terapijos profesoriaus, aktyvaus mokslo, visuomenės ir kultūros veikėjo, antroji „Atsiminimų“ knyga. Pirmoji („Atsiminimai apie Vilnių“) išleista 2001 metais.

Knygos pristatyme Lietuvos medicinos bibliotekoje. Organizatorių nuotr.

Pasak istorikės habil. dr. Aldonos Prašmantaitės, „pirmiausia ši knyga unikali tuo, kad atsiminimai aprėpia beveik ištisą šimtmetį: prasideda 1745 metais, kai gimė autoriaus tėvas, taip pat Vilniuje gyvenęs garsus gydytojas profesorius Johanas Pėteris Frankas, baigiasi 1840-aisiais. Ir joje atskleidžiamos ne tik asmeninio gyvenimo detalės, bet ir to meto Europos medicinos, mokslo, kultūros situacija. Antra, ši knyga dar išsiskiria tuo, kad versta iš rankraščio“.

Pradangino Pelikanas

Istorikė papasakojo, kaip Jozefo Franko rankraščiai atkeliavo iki Lietuvos: „Šių memuarų istorija yra labai įdomi. Karlsbade Frankas lankėsi pas savo draugą, prancūzų kilmės gydytoją Žaną de Karą (Jean de Carro). Jie kartu taisė, peržiūrėjo, braukė, plėšė profesoriaus ranka rašytus tekstus. Kai po kelerių metų jis mirė, našlė Kristina Gerhardi kreipėsi į de Karą, kad šis pasirūpintų memuarų leidimu. Na, o šiam šeši tomai pasirodė per daug, todėl ketino sutraukti į dvi knygas. Galiausiai de Karas memuarus pardavė kunigaikščiui Reinoldijui Tyzenhauzui, o šis – Vilniaus medicinos draugijai, kuri už juos sumokėjo 25 auksinus“.

Deja, šiuo metu trūksta vieno tomo. Pasak A. Prašmantaitės, niekas nežino, kur jis, ir dėl to kyla įvairių versijų.

„Galbūt tame tome galėjo būti kažkokios informacijos apie Vilniaus universitetą, tuometinę situaciją ar kažkas kompromituojančio. Tačiau yra ir kita versija – esą knygą pradangino garsus chirurgas Vaclovas Pelikanas, neva apie jį ten buvo kažkas parašyta. Bet, manau, tai netiesa“, – juokėsi istorikė.

Istorinis dokumentas

De Karas „Atsiminimų“ pratarmėje rašė, kad tik gydytojas pajėgus suteikti duomenų istorijai, nes jis stebi ir dažnai namų aplinkoje pažįsta svarbiausius savo meto dramų autorius ir veikėjus.

„Iš tiesų prisiminimai vertingi ir istoriniu, ir medicinos požiūriais, įdomūs ne tik mums, bet ir kitų profesijų žmonėms, – knygos pristatyme kalbėjo gydytojas genetikas prof. Algirdas Utkus. – Daugelis jo įžvalgų ir pastebėjimų apie mokslą, sveikatos apsaugos organizavimą puikiai pritaikomi ir mūsų dienoms. Štai Vilniaus universitete medicina tebedėstoma pagal klasikinę sistemą, prie kurios kūrimo prisidėjo ir J. Frankas“.

Jam pritarė ir kraujagyslių chirurgė doc. dr. Dalia Triponienė: „Tai – istorinis šimtmečio dokumentas, labai svarbus ir šiandien. Jis smulkiai aprašo ir pasisako prieš ligoninių stambinimą, vaistinių „biznius“. Taip pat nurodo medikų tobulėjimo argumentus, kad asmeniniai kontaktai su Europos gydytojais, lankymasis jos klinikose ir universitetuose labai praturtina. Šiuo patarimu galėtų plačiau pasinaudoti ir mūsų jaunieji gydytojai“.

Pasak doc. D. Triponienės, ji knygoje rado atsakymus į kai kuriuos klausimus, pavyzdžiui, ar Jozefas Frankas susitiko ir kada su vakcinos nuo raupų išradėju Edvardu Dženeriu (Edward Jenner).

Iš archyvų. Ilonos Petrovės nuotr.

Draugijų kūrėjas

Pasak Vilniaus medicinos draugijos pirmininko prof. A. Utkaus, Jozefas Frankas brangus ne vien tik dėl to, kad jis buvo puikus specialistas, labiausiai teoriškai išprusęs Vilniaus universiteto profesorius ir to meto visuomenės elito atstovas.

„Jis mums brangus ir dėl to, kad prieš 210 metų įkūrė Vilniaus medicinos draugiją, kuri gyvuoja iki šiol, – džiaugėsi A. Utkus. – Be to, jo pastangomis įsteigtas pirmasis Rytų Europoje vakcinacijos institutas. Jo vadovaujama Terapijos klinika netruko išgarsėti Europoje. J. Frankas pirmasis senajame žemyne įkūrė Motinos institutą, kuris teikė pagalbą neturtingoms ir vienišoms gimdyvėms. Jo dėka pradėjo veikti Vilniaus labdarių draugija. Kartu su žmona, operos dainininke, organizavo kultūros renginius, kurių metu surinktas lėšas skyrė neturtingiems gydyti“.

Profesoriaus nuomone, būtent jis daugeliui gydytojų išugdė meilę žmogui ir pagarbą profesijai.

Tarsi namiškis

„Atsiminimų“ vertėja iš prancūzų kalbos prof. Genovaitė Dručkutė sakė, kad „versti šią knygą buvo įdomu. Tačiau nesunku, nes Jozefas Frankas buvo mokslo ir kultūros žmogus, bet ne rašytojas, todėl jo kalba – paprasta. Tiesa, apimtis didelė, mat labai jau daug rankraščių. Užtat pažinau, susigyvenau ir jis tapo tarsi namiškis, giminaitis, artimas žmogus, turėjęs puikų humoro jausmą“.

Humanitarinių mokslų daktarei įdomesni buvo ne su medicina susiję epizodai.

„Aš tarsi vyšnias nuo pyrago gaudžiau tas vietas, kuriose jis rašo apie meną, muziką, kiek mažiau literatūrą. Būtent per J. Franką prie mūsų kultūros priartėjo didieji muzikai, menininkai, pavyzdžiui, genialusis A. V. Mocartas. Įdomios jo nuosekliai aprašomos kelionės. Vertingi medicinos studento pastebėjimai apie Ž. Ž. Ruso kūrinių poveikį, juk dažniausiai apie tai rašė tik literatūros žmonės“, – dalinosi G. Dručkutė.

Romano prototipas

Yra tokia versija, kad VU profesorius, garsus XIX a. Europoje mokslininkas ir gydytojas Jozefas Frankas yra prancūzų rašytojo Onorė de Balzako (Honoré de Balzac) romano „Kaimo gydytojas“ prototipas. Paklausta, ar „Atsiminimuose“ yra kas rašoma apie tai, prof. G. Dručkutė paneigė.

„Vienintelė užuomina apie Balzaką yra epizodas „La Scaloje“. Frankas rašo, kad atėjo kažkoks storulis ir plepėdamas trukdo žiūrėti operą. Ši trumpa istorija tik patvirtina tai, ką mes žinome apie rašytojo būdą. Ir, atrodo, šis jųdviejų susitikimas buvo vienintelis, – teigė vertėja. – Tačiau Evelinos Hanskos, būsimos Balzako žmonos, dvare Ukrainoje dirbo Vilniaus universiteto auklėtiniai, Franko mokiniai. Taigi jie rašytojui galėję papasakoti apie ypatingąjį profesorių“.