Data: 2020.11.29 04:42
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Prarastų kilogramų paslaptis – nemeluoti sau

kurjeris.lt | 2013-02-21 14:18:09

Larisą Morozovaitę-Gureckienę sutikau Kraštiečių sueigoje Vilniuje. Vasarą gyvenanti ir dirbanti Graikijoje, Kefalonijos saloje, žiemą parskrendanti namo daryti gerų ir gražių darbų, Larisa neseniai tapo Maltos ordino savanore. Žodis po žodžio, ir kalba ėmė suktis apie lieknėjimą. Per didelis svoris – daugelio problema. Larisos, vos prieš porą metų svėrusios 97 kg (jos ūgis apie 160 cm), istorija sužavėjo. Gal ne pati istorija, o jos pasakojimas, galintis „užkabinti“ ir priversti susimąstyti daugelį. „Pirmiausia viskas turi įvykti čia“, – savo pasakojimą pradėjo ji, pridėjusi ranką prie smilkinio.

Svoris
Algirdo Kubaičio nuotr.

„Tai tikriausiai bus viena iš tūkstančio istorijų, kurią skaitys apkūnus, nutukęs ar tiesiog savo kūno formomis nepatenkintas žmogus. Galvos, kokį gi stebuklingą receptą papasakos ši moteris. Deja, stebuklų nebūna. Bet viskas įmanoma, jei tik žmogus yra sąžiningas ir nustoja meluoti ne kam kitam, o pats sau. Tai ir yra mano „prarastų“ 33 kg paslaptis.

Viskas prasidėjo prieš šešerius metus. Svarstyklės rodė 97 kg. Dar truputis, ir būčiau išvydusi veidrodyje dvicentnerinę kiaulę. Taip taip, nebijau šito žodžio, nes tada ir pasakiau sau: pakaks!

Pakaks dangstytis neveikiančiomis dietomis. Numeti septynis – priaugi dešimt kilogramų. Į šiukšlyną gerbiamų dietologų sudaromus valgiaraščius, kurių kiekvienas vis brangiau ir brangiau man kainuodavo, be to, tuštino pinigų bei sveikatos sąskaitą. Paskutinio vizito pas dietologę, žinomą profesorę Lietuvoje, metu išgirdau nuosprendį, kuris mane labai sukrėtė: aš tiesiog stambi ir nieko čia nepadarysi, kad mano močiutė buvo stora (genetika gal), kad gal man sutrikusi medžiagų apykaita, kad gal man struma, kad gal nustočiau varginti save ir imčiau mylėti tokią, kokia esu. Palaukite. Niekas man nesutrikę, močiutė nepaliko man testamentu trisdešimt kilogramų lašinių ir kodėl aš turiu mylėti tai, kas man nepatinka, negražu ir vargina? Iškilo ir liko didelis atviras klausimas – kažkas ne taip.

Kitos durys – garsioji Žvėryno žarnyno ir piniginės valymo klinika. Ir vėl tos pačios dainos. Tyrimai, valymai, vėl tyrimai, vėl tūkstančiai, o koks rezultatas? Jokio. Penki kilogramai minus, po mėnesio – šeši plius. Užburtas ratas. Gal aš tikrai nuo oro tunku?

Sporto klubai taip pat pasipelnė iš mano kvailumo. Nuolatinė lankytoja ten buvau. Daugeliui ne paslaptis, kad iš jo išeini patenkintas savimi, jog atidirbai, bet esi alkanas kaip šuo ir gali save palepinti vakariene, nes sportuojančiam žmogui valgyti reikia. Tik niekas nepasakė, kad valgyti ne picą užgeriant bokalu alaus reikia, o teisingą maistą. Ir kas turėjo pasakyti, lyg pati nežinočiau, kad nesąmones išdarinėju. Ar aš silpno proto? O Jūs? Pica ir alus – juokinga?

Kiek kilogramų „supermarketų“ mišrainių su majonezu, jei ten majonezas, suryta, kiek keptų vištų į save prifarširuota, nes „akcija“ buvo, kiek kibirų „natūralių sulčių“ išgerta, kurių galiojimo laikas – dveji metai, ir duonos kepinių (vanduo ir miltai) prigrūsta?! Kai atsisėdi prieš veidrodį ir imi kalbinti save, užduodama klausimą: ar suvoki, kad viską darai teisingai, kad tešlėtum, plėstumeisi kaip partija ir dideliais žingsniais link kapinių eini? Iš pradžių aš tylėjau, net nedrįsau sau žvelgti į akis. Buvo gėda, ir pasakyti neturiu ką, tik vieną žodį – taip, žinau. Bet žmogus toks silpnas sutvėrimas, kuris save guodžia, bet nieku gyvu neprisipažįsta net sau, kad kaltas čia tik jis. Juk niekas nešeria manęs, kaip žąsies per piltuvėlį, juk niekas mano rankos nekilnoja prie mano burnos už virvelės. Juk aš tai darau – šeriu save. Niekas man į pirkinių krepšį neprideda tortų, bulkų, dešrų ir mišrainių su visais E ir ne tik. Juk tai aš. Juk tai aš per dieną nueinu vos 100 metrų: lova, vonia, virtuvė, mašina, biuro kėdė, dusyk į WC, vėl mašina, parduotuvė, vėl sofa, vėl virtuvė, vėl vonia ir lova. Po to ėmiau pykti, kokia aš nelaiminga ir kaip man nesiseka. Kiek išleista pinigų, o rezultato jokio. Kodėl? Lyg gyvenu kaip visi, bet žeme jau nebevaikštau, o ridinėjuosi. Mečiau visus eksperimentus, klausimus ir atsakymus – gyvenau toliau.

Aišku, kad žinojau kelią, kuriuo reikėtų eiti, kaip ir kiekvienas, neabejoju, žino, bet buvau eilinė moteriškė, užtildžiusi balsą, sakantį: storulė, nevalinga, neprotinga kiaulė ir baigta. Tuoj skaičių svarstyklėse nebeužteks. Jau ant pusantros kėdės ėmiau sėdėti. Drabužių dydis 52–54. Dusdavau lipdama laiptais ir t.t. Bet ne, melavau toliau su garsiais šūkiais: gero žmogaus turi būti daug, storuliai linksmi žmonės, net buvau atrinkta lipti ant podiumo XXL drabužių demonstruoti. Ar kam nors panašu, kad tuo reikėtų didžiuotis? Arba šūkauti, kad aš graži ir net modeliu kviečia tapti. Visa tai tik tam, kad save paguostum. Neturiu valios. Ir ne tokia aš jau stora, yra storesnių. Bei dar šimtas savęs paglostymų, ir gyvenimas tęsiasi, kilogramai kaip ant mielių auga. O aš vis dar bandau pamilti save ir man nesiseka, nes matau lašinių rinkėmis apaugusią moterį veidrodyje.

Stiklinė buvo sklidina. Reikėjo kelių lašų, kad tai išsilietų per kraštus. Štai tie lašai. Dar kartą savęs paklausiau labai paprasto, elementaraus dalyko. Palauk, tai nuo ko gi aš tunku? Maistas?! Ir dar paprastesnis atsakymas: taip. Aš pakėliau akis ir kaip vaikas prisipažinau sau, kad valgau truputį daugokai. Jaučiausi nesmagiai. Ar suvoki, kokį svorį nešioja tavo kojos? Kodėl nebetelpu į vos prieš pusmetį pirktą brangų ir prabangų kostiumėlį? Kodėl administratorė nusikvatojo it arklys, kai ėmiau pusryčiams valgyti košes ir pasakiau, kad noriu sverti ne 97 kg, o 64 kg? Niekas netikėjo, niekam nerūpėjo. Girdėjau patyčias: „Išbandė viską – „nesukūdo“, valgys mažiau ir teisingą maistą – „sukūs“, juokdarė“. Aš žiauriai supykau. Visų nusivylimui ir dideliam mano džiaugsmui lygiai per dvejus metus aš pamečiau trisdešimt tris kilogramus, kurie nebesugrįžta.

Atsisakiau asmeninio vairuotojo, ėmiau vaikščioti į darbą pėsčiomis. Namuose dingo duona ir batonas. Visa kita nesikeitė. Meluoju, pasikeitė – per dvi savaites kažkur dingo 3 kilogramai. Tada baigėsi naktiniai apsirijimai ir dar du kilogramai. Ir pasileidau kaip sniego gniūžtė nuo kalno. Po dar kelių mėnesių dingo bulvės iš namų ir dar keturi kilogramai. Ir vis vaikščiojau, vaikščiojau, vaikščiojau.

Teko dalyvauti diskusijoje su žmonėmis, turinčiais antsvorio. Kodėl tai paminėjau? Man pasakius, kad dingo bulvės iš namų, viena Kauno ponia replikavo: „Mano šeima mirtų iš bado, jei namie neliktų bulvių“.

Ar tikrai? Tad pirmiausia siūlyčiau nustoti meluoti. Norėčiau pamatyti tą išmirusią šeimą!“.

Birutė Slavinskienė,

kurjeris.lt