Data: 2020.11.25 16:24
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Pokalbis su daugiau nebegalinčiu gerti

Daiva Ausėnaitė | 2013-11-29 00:01:32

Jonas Kvederaitis (63 m.) nebevartoja alkoholio 33 metus. Jo blaivybė prasidėjo nuo garsaus pareiškimo – „Daugiau gerti nebegaliu“. Būtent taip vadinosi jo pirmoji išleista knyga. Daugelis tuomet jį gąsdino, kad toks drąsus pareiškimas iš esmės užvers jam visas duris. Jis dirbo mokytoju. Tačiau garsiai ištarti žodžiai nesutrukdė būti mokyklos direktoriumi, kurį laiką užimti savivaldos politiko postą, apkeliauti visą Europą. Ne taip seniai J. Kvederaitis antrą kartą nusižengė tradicinės medicinos dogmoms – alternatyviais būdais gydėsi diabetą, kuriuo serga kelis dešimtmečius. Vyras penkis mėnesius nesileidžia insulino.

Blaivybė
„Norėjau parodyti, kad galima negerti, galima gyventi ir be to. Sakė, niekur neišvažiuosi – visą Europą išmaišiau, sakė, nieko nepasieksi – esu buvęs deputatas, mokyklos direktoriumi daug metų“, - pasakojo J. Kvederaitis. © Fotolia.com

Septynios Jono nuodėmės

J. Kvederaitis deda ant stalo naują knygą. Tai ketvirtoji knyga iš ciklo „Septynios didžiosios Jono Puskunigio nuodėmės“.

„Tai mano ankstesnių knygų tęsinys, parašytas remiantis gyvenimiškais dalykais. Norėjau, kad pirminis knygos pavadinimas būtų „2000 m.“. Tai magiška amžių sandūra. Mano senelis, amžiną atilsį, sakydavo, kad čia jau bus pasaulio pabaiga. Mikaldos knyga apie tai rašė. Leidyklos vadovas patarė keisti pavadinimą – sako, neskamba. Tad mano dažnas skyrius prasideda 2000–aisiais. Kodėl „Saulėlydžio žmonės“? Nes tai amžių sandūra, lyg ir toks dvidešimto amžiaus saulėlydis, antra prasmė susijusi su tuo, kad rašau apie senų žmonių pensioną, kur pradeda dirbti Puskunigis. Nelaimingų žmonių vieta, čia gyvena žmonės, kurių atsisakė jų vaikai. Tai irgi jų gyvenimo saulėlydis. Pensionate yra kapinės, kur žmonės laidoja savo likimus. Drįstu teigti, kad tai stipri socialinė problema“, – pasakoja knygos autorius.

Jono Puskunigio gyvenimas labai panašus į Jono Kvederaičio – jis irgi dirba mokykloje, ir žmona jo medikė. Jonas Kvederaitis buvo įpuolęs į vieną iš didelių nuodėmių – alkoholizmą. Šis nuodėmių sumanymas tapo jo knygų ciklo idėja.

Kaip knygoj, taip ir žemėj

„Man nuo 2001 m. buvo siaubingas laikotarpis. Tais metais man operavo petį ir darė narkozę, dvi valandas buvau atjungtas. Čia dėl diabeto, rinkosi pūliai petyje, reikėjo juos iš ten pašalinti. Nežinau, gal dėl to dingo noras rašyti, tarsi ta narkozė užmigdė mano kūrybiškumą. Dešimt metų negalėjau į rankas paimti nei tušinuko, nei kompiuterio. O 2011 m. rugsėjo 29 d. sėdau ir pradėjau rašyti. Negaliu pasigirti, kad esu labai populiarus tarp literatų, kartais kai kurie pagiria, pamini“, - pasakoja mokytojas.

J. Kvederaitis vadina save jaunu pensininku, jis dirba lietuvių kalbos mokytoju Jaunimo mokykloje, yra baigęs muzikos mokyklą, tad kartais pavaduoja muzikos mokytoją.

Po garsaus pareiškimo, kad daugiau nebegali gerti, Kvederaitis ilgą laiką priklausė Valančiaus blaivybės sąjungai, užėmė ten aukštus postus, prieš trejus metus atsisakė valdybos pirmininko pareigų.

„Planuoju likti tiesiog pritariančiu judėjimo idėjoms, tiesiog negeriančiu žmogumi. Žmonos sveikata prastėja, mažiau galiu lakstyti. Noriu būti laisvas, nepriklausomas kanalas“, - šypteli pašnekovas.

Trys dešimtmečiai blaivybės

1980 m. J. Kvederaitis ketvirtą kartą gydėsi nuo alkoholio priklausomybės, kaip pats sako, susileido „torpedą“, iš viso jų buvo trys. „Ir nustojau gerti, tada pasirodė knyga „Daugiau gerti negaliu“, paskui buvo „Baimė“, tada „Klastotė“. Prisimenu, anais laikais man buvo sakoma, jog blogai, kad garsiai pasakiau apie savo priklausomybę, apie pastangas su ja kovoti. Norėjau parodyti, kad galima negerti, galima gyventi ir be to. Sakė, niekur neišvažiuosi – visą Europą išmaišiau, sakė, nieko nepasieksi – esu buvęs Vilniaus miesto deputatas, mokyklos direktoriumi daug metų“, - pasakoja J. Kvederaitis.

Prisipažinimas apie kovą su priklausomybe turėjo vieną ilgalaikį ir nepraeinantį efektą – Jonas sulaukia skambučių, laiškų iš žmonių, kurių artimieji yra alkoholikai. Ir nors, atrodo, praėjo daug metų nuo to laiko, kai J. Kvederaitis prisipažino apie savo alkoholizmą, atsiranda net ir žinomų žmonių, kurie apie tai prabyla, tačiau mokytojas Jonas vis sulaukia pagalbos prašymų.

Jonas Kvederaitis
Jonas Kvederaitis alkoholio nebegeria 33 metus. Asmeninio archyvo nuotr.

„Kartais išsikviečia mane kokia vargšė mama, kad su jos keturiasdešimtmečiu sūnumi pakalbėčiau: „Vaikas geras būtų, bet va geria, kaip čia padėti?“. Turiu dar vieną kitą knygelę, bet nei ji, nei aš nesam Kašpirovskis, kad paskaitei ar mane pamatei ir gerti nustojai. Bet kartais tie pokalbiai, susitikimai žmonėms padeda, daug kam padėjau. Yra tokių, kurie trylika metų nevartoja. Daug kas nenori kreiptis oficialiai, būti užfiksuotas kokiose duomenų bazėse, gydymo įstaigose. Tai kreipiasi į mane, kai kam pavyksta, kai kas atkrinta, suvedu su specialistais – kam reikia koduotojo, kam akupunktūra padeda. Manau, nesvarbu, kas padeda žmogui liautis vartoti alkoholį – Dievas prabyla ar ateivis pasirodo, svarbiausia, kad žmogus sustotų“, - įsitikinęs J. Kvederaitis.

Tautos problema

Alkoholizmas vis akivaizdžiau tampa mūsų tautos problema. Šios ligos nesugeba paslėpti nei aukšti postai, nei dideli pinigai.

„Stebėjau, kaip vieno geriančio žmogaus mirtis sukėlė ažiotažą visuomenėje. Visi puolė kaltinti artimuosius – kur jie buvo, kodėl nepadėjo. Nieko negali artimieji, tai paties žmogaus problema. Gerai, jei yra kas padeda, pataria, bet tai yra tik to žmogaus reikalas, jo paties pastangos ir noras. Dabar tas alkoholizmas kažkoks lyg ir populiarus pasidarė. Nors dalis visuomenės piktinasi, bet kitai daliai visuomenės tai neatrodo didelė bėda. Trūksta padorumo, o tie, kurių alkoholizmas išlenda į viešumą dėl jų einamų pareigų, – jie silpni žmonės“, - negailestingai rėžia J. Kvederaitis.

Pradėjus visuomenėje diskutuoti apie alkoholizmą, tapo akivaizdu, kad nežinome, kaip ta priklausomybė gydoma, nežinoma, kad yra anoniminių alkoholikų grupės. Ilgą laiką net nebuvo stengiamasi rimtai žiūrėti į kokį vis mėgstantį pakelti stikliuką artimiausioje aplinkoje.

„Pasikalbėjęs su mokiniais matau, kad rūkyti ir vartoti alkoholį pradedama vis anksčiau. Ir net tėvai įpila švenčių metu. Tradicijos mūsų alkoholizuotos. Juokiamės iš blaivių vestuvių ar kitokių švenčių. Tai yra yda, liga, bėda. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimenu, kaip tais savo užgėrimų laikais negalėjau suprasti – kodėl iš keturių geriančiųjų man vienam kitą dieną pagirios. Maniau, nemoku gerti – blogai užkandau, gal kažkokį kitą alkoholį reikia gerti. Iš tikrųjų, visi turime skirtingus organizmus. Vienas tampa priklausomas, kitas ne. Reikia patyrinėti savo organizmą. Pagirios – geriausias ženklas, kad jums nereikia vartoti alkoholio. Jei išgėrus vieną taurę norisi antros – tai jau pirmas požymis, kad yra priklausomybė. Budrūs turėtų būti ir tie, kurių tėvai ar seneliai yra buvę priklausomi“, - įsitikinęs mokytojas J. Kvederaitis.

Atpažinti geriantįjį

Rašytojas sako, kad ir aplinkiniai turėtų neleisti žmogui įsivažiuoti. „Jau įsivažiavusiam žmogui reikia padėti kreiptis pagalbos ir stengtis padėti jam suvokti, kad jis yra alkoholikas. Kai kuriems tai suvokti reikia ir dešimties metų. Kai kurie gal po mirties tik suvoks, kad buvo alkoholikai. Yra gražūs pavyzdžiai žinomų žmonių, kurių tėvai buvo alkoholikai, o jie negeria, yra daug pasiekę gyvenime. Man mokiniai, kurių tėvai geria, skundžiasi, kad tokia jų gyvenimo realybė. Stengiuosi juos įkvėpti, kad jie nenueitų tais pačiais keliais, nes jie turi daugiau pagundų gyventi taip pat, pasirinkti alkoholį“, - pasakoja mokytojas.

Anot jo, savęs analizė, domėjimasis sveikata pas mus yra apleisti dalykai. „Reikia prisipažinti ir nenorėti alkoholio. Negalvokite, kad jus toks esate ir toks liksite. Reikia kovoti už save. Taip yra ir su kitomis priklausomybėmis. Kai gulėjau ligoninėje, mane operavęs profesorius sako: „Mano vaikus mokai, kaip teisingai gyventi, tai šiukštu, kad nepagaučiau tavęs rūkančio“. Va jau 12 metų kaip nerūkau. Ilgai kovojau su šia priklausomybe, daug visko išbandžiau. Pakako galiausiai vieno žmogaus žodžių“, - sako mokytojas.

Žmonės, sužinoję, kad Jonas nei rūko, nei geria, vis reiškia jam užuojautą. Vyras sako, jog ta užuojauta rodo, kokią vietą priklausomybės užima mūsų gyvenimuose.

Dar vienas protestas

Su Jonu Kvederaičiu susipažinome keleri metai po to, kai jis išleido savo pirmąją knygą. Tad negaliu nepastebėti, kad jis gerokai sulieknėjęs.

„Vakar sukako penki mėnesiai, kai nenaudoju insulino. Metus laiko važinėjau į Kauną pas akupunktūros specialistą, gydžiausi vadinamaisiais magnetukais, ją praktikuoja buvęs chirurgas, dabar kinų medicinos specialistas. Vietoj 54 insulino vienetų dabar nieko nesileidžiu. Atgaivino mano tinginę kasą. Ir kai ji pradėjo dirbti, pradėjo kristi buvęs antsvoris. Numečiau 22 kilogramus. Esu beveik idealaus svorio. Žmona buvo išsigandusi, ji medikė, sako, gal tau svoris dėl vėžio krenta. Tai dar visus gydytojus apėjau, viskas gerai. Neseniai tikrinausi akis, sakė, kad neliko diabeto padarinių, kurie dažnai būna akyse dėl šios ligos. Kaip man prieš daugelį metų su ironija buvo sakoma – nuo alkoholio nepagysi, vis tiek atkrisi, taip dabar su ironija kalba apie mano alternatyvų gydymąsi. Reikia nusiteikimo, valios pastangų ir galima savo gyvenimu ne kartą pasipriešinti tradicionalistų nuostatoms ir požiūriui“, - šypsosi pašnekovas.

„Varinių lapų spalvos“ – taip J. Kvederaitis vadina dabartinį savo gyvenimo periodą. Jis tiki, kad parašys dar tris knygas apie Joną Puskunigį, šiek tiek apie mus visus ir apie save, bandančius kovoti su nuodėmėmis.