Data: 2020.11.24 17:54
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Kaip įveikti nekontroliuojamą išdavystės baimę

psichika.eu | 2015-05-29 10:12:35

Klausimas. Laba diena, kreipiuosi patarimo, kaip elgtis susiklosčiusioje padėtyje be išeities. Draugauju su vaikinu apie 7 metus, viskas puiku. Pasitikėjimas taip pat yra, tačiau jeigu jam tenka išeiti į vakarėlį vienam, man prasideda panika ir baimė. Nors žinau, kad jis negalėtų manęs išduoti, tačiau vis tiek jaučiuosi taip, lyg paleisčiau viską, ką kūriau 7 metus. Apima tokia baimė, kad tiesiogine to žodžio prasme nebejaučiu kojų. Jis žino apie mano savijautą tokiais momentais, nes daug apie tai kalbėjomės. Jis tikina, kad neturiu pagrindo jausti baimės. Tačiau gyvenime gali būti dar ne viena tokia situacija, o patiriama baimė ir stresas naudos neduos nei santykiams, nei mano sveikatai. Nebežinau, kaip elgtis, kad baimė bent sumažėtų. Išdavystės baiminuosi labiau nei kiti dėl tėvų skyrybų. Kaip man pakeisti mąstymą dėl tokių situacijų? Nenoriu, kad mano baimės mus išskirtų. Raminta

Moteris
© Fotolia.com

Atsako psichologė Asta Budvytienė

Laba diena, Raminta. Iš laiško nujaučiu, kad logiškai Jūs lyg ir pasitikite juo. Tačiau panika kyla iš vidaus ir tokia stipri, kad nepajėgiate sukontroliuoti.

Gali būti, kad šios baimės priežastys – giluminės:

Galbūt kažkada praeityje buvote ar jautėtės palikta, išduota (tėvų, draugių, vaikino) ir ta patirtis Jums buvo tokia skaudi, jog iki šiol neduoda ramybės. Net jei sąmoningai to ir neprisimenate, ji glūdi Jūsų pasąmonėje. O pasąmonė, radusi panašumų su buvusia situacija, kelia grėsmės signalus. Todėl vaikinui išeinant iš namų, kyla panika.

Kita galima priežastis – nepasitikite savimi, nesijaučiate verta meilės bei ištikimybės.

O gal ne taip jau juo ir pasitikite? Gal jo elgesys kartais verčia Jus nerimauti, tik nenorite to pati sau pripažinti?

Na, gilumines priežastis reiktų aiškintis individualiai, geriausia – su specialisto pagalba.

O kodėl į vakarėlį neinate kartu? Žinoma, poroje reikalingas kiekvieno individualumas, pomėgių galite turėti atskirai, tačiau vakarėlis yra ta vieta, kurioje žmonės linksminasi, vartoja, ir, puikiai žinome, padaugina, alkoholio, šoka, flirtuoja. Ir Jums kyla nerimas, nes įsivaizduojate, kuo tai gali baigtis.

Kitas klausimas – ar ir kitose gyvenimo srityse, skirtingose situacijose esate linkusi stresuoti ir panikuoti? Jūsų posakis „padėtyje be išeities“ rodo polinkį į mąstymą tamsiomis spalvomis.

Jei panikuoti esate linkusi ir kitose sferose, verta kaip reikiant padirbėti su savimi. Kaip tai padaryti? Paimkime kad ir Jūsų situaciją. Gyvename netobulame ir nenuspėjamame pasaulyje ir išdavystės žmonių gyvenime kartais įvyksta. Todėl, jei sakysite sau, kad tai nerealu, kad Jums „tai tikrai nenutiks“, meluosite sau. Ir… turbūt girdėjote posakį „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“? Vos tik šventai tuo patikėsite, Kūrėjas ims ir atsiųs brangiai kainuojančią pamoką.

Paklauskite savęs: „Na, o jei išduos, kas tada atsitiks baisiausio?“ Iš savo praktinės patirties galiu pasakyti, kad klientai šio klausimo mielai išvengtų. Nes reikia pažvelgti savo baimei į akis. Susikaupkite ir skirkite atsakymui keletą minučių ir pabandykite pati sau į šį klausimą atsakyti kuo nuoširdžiau, pafantazuokite, pagalvokite, kas nutiks, kaip jausitės: žemė atsivers, pasaulis sugrius, ateis amžina naktis… O gal atsakymai bus jausiuosi išduota, liūdėsiu, verksiu, nežinosiu ką daryti, kur eiti ir pan.? Tačiau supraskime, kad jausmai – tai ne katastrofa. Maža to, jie ištveriami, su jais įmanoma susitvarkyti.

Kitas klausimas turėtų būti: „O ką tokiu atveju daryčiau?“ Na taip, verktumėte, liūdėtumėte, gailėtumėte savęs, galbūt net rėktumėte, suplėšytumėte jo daiktus… Kaip manote, kiek tai užtruktų? Savaitę, dvi, pusmetį, dešimt metų, visą gyvenimą? (Beje, tyrimai rodo, kad po netekčių, skyrybų, traumų žmonės atsigauna kur kas greičiau, nei tikėjosi) O tada? Kaip tvarkytumėtės su jausmais ir situacija? Pasiguostumėte draugėms, išsiskirtumėte, susitaikytumėte, atleistumėte, eitumėte kartu pas porų terapeutą, užsiimtumėte saviugda…? Atsakymų variantų galėtų būti begalė. Toks pamąstymas išvaduoja iš bejėgiškumo jausmo „neįsivaizduoju, kaip ištverčiau ir ką daryčiau“.

Pabaigoje pati sau pasakykite „Jei taip ir atsitiks, ne tragedija, aš išversiu, susitvarkysiu, tapsiu išmintingesnė, brandesnė. Bet, aišku, geriau jau to nebūtų“.

Atlikus šį pratimą keliolika kartų (bent po kartą per dieną), pajusite, kad reaguojate kur kas ramiau, atskiriate pelus nuo grūdų, pajusite, dėl ko verta nerimauti, o kas – tik vaizduotės vaisius arba nereikšmingos smulkmenos. Tapsite realistiškesnė, praktiškesnė, išmintingesnė ir… laimingesnė!

Sėkmės tolesniuose santykiuose!

psichika.eu