Data: 2020.10.20 10:02
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Gerduvėniškė suderino pomėgį rašyti, žolininkystę ir vaikų auginimą

Laima Šveistrytė | 2017-03-28 11:34:59

Galima visą gyvenimą svajoti apie tai, kur norėtum gyventi, kuo užsiimti, kad pajustum gyvenimo pilnatvę, bet galima ryžtis pokyčiams, nors jie kai kuriuos aplinkinius ir verčia gūžčioti pečiais ir kraipyti galvą. Tačiau visiems skeptikams žoliautoja, romano „Ilja. Paliesti dievą“ autorė Giedrė Bružienė gali pasakyti, kad džiaugiasi darbą Klaipėdos savivaldybėje iškeitusi į knygos rašymą, o vėliau darbą redakcijoje – į žoliavimą, tapusį versleliu.

Giedrė Bružienė. © VLMEDICINA.LT (A. Kubaičio) nuotr.

Ateitį žinojo seniai

„Kad žoliautoja ateityje būsiu, seniai žinojau, tik nežinojau, kad taip greitai. Aplinkybės viską taip, kaip reikia, suklostė – vyro tėvų žemėje Gerduvėnų kaime pasistatėme medinį vasarnamį. Va, sakom, vasaromis džiaugsimės, grynu oru kvėpuosim, šaltinio vandenį gersim. Bet žiū ruduo atėjo, o taip nebesinori į tą miestą... Kurgi norėsi, kai gyveni eglėmis, ąžuolais, šeivamedžiais iš visų pusių apsisupusi. Vaikai nubalsavo – liekam savoj trobelėj“, – paklausta apie naujus namus ir naują veiklą – žolelių ūkį, paaiškino Giedrė. Gamtos glėbyje kūrybiškos prigimties moters gyvenimas įgijo dar daugiau spalvų. „Kiek daug mieste gyvendamas gamtos grožybių praleidi, nematai lėtų rūkų, nematai sprogstančių pumpurų. Net jokia šlapdriba čia nenervina. Prisimenu, savivaldybėje už lango sėdėdama, vieną medį tarp pastatų teregėdama, taip liūdėdavau pavasariais, kad ir vėl nieko nespėjau pamatyt – vakar alyvos dar nežydėjo, o šiandien jau žiū nebėr. Šičia kaime viską spėji sužiūrėt, spėji serbento pumpurą suvalgyt, viskas sulėtėja ir įgauna tikrąjį ritmą“, – mėgaudamasi dabartiniu savo gyvenimu dėstė Giedrė. Nors iki devynerių metų ji buvusi „asfalto“ vaikas, tėčio gimtinės ežeringi miškai pakerėjo, užbūrė ir subrandino net knygai (romanas „Ilja. Paliesti dievą“ – aut. pastaba), kurioje irgi daug gamtos. Romane atsiskleidžia ir Giedrės pomėgis žoliauti, neseniai iš tiesų tapęs versleliu.

Prasmė – džiaugsmo padaryt

Du sūnus Jogailą ir Aistį su vyru Linu auginanti moteris prisipažino, kad dirbdama įstaigoje jautėsi lyg narvelyje ir net vaikų kartais nebematydavo. Išėjus iš darbo laikraštyje dabar jos veikla atrodo pati turiningiausia, nes pavyko suderinti žoliavimą su rašymu ir vaikų auginimu. „Rašinėju trumpus pasakojimus apie žoleles ir šakneles, publikuoju socialiniame tinkle, tinklalapyje vlmedicina.lt, taip pat „Bangos“ laikraštyje. Rašau kitaip, savu stiliumi, šmaikščiau, kad žmogui įsimint lengviau būtų. Ir kas begali būt geriau, kai Gargžduose tave susistabdo ir sako: „Ačiū, kad rašai. Ačiū, kad esi.“ Mano galva, čia ir yra prasmė – žmogui džiaugsmo padaryt“, – šypsosi Giedrė.

Kaip įsivaizduojame žoliautojos dieną? Gal ji prasideda arbatos gėrimo ritualu, o baigiasi kvepiančių žolelių vonia? „Diena iš tikrųjų prasideda arbata – dažniausiai fermentuoto gauromečio, mat ji tokia unikali, kad ir žvalina, ir migdo vienu sykiu, gali ją gerti neribotai, neturi kofeino. O kartu ir viena skaniausių arbatų, medaus šaukštelis dar labiau aromatą atskleidžia. Ją patys ir fermentuojame. Dėl jos ir kavą gert nustojau, nors sakiau, kad šiosios niekada neatsisakysiu. Bet kavai potraukis išnyko, nebeskanu. Ir širdies per smarkiai nebeplaka, ir galva su visam nustojo skaudėt“, – patirtimi dalijasi Giedrė.

Skatina visa šeima

„Pavasaris prasideda šalpusnių žiedeliais, aštria saule, kai žalumos dar nėra, o šviesai nėr kur įsigert. Vėliau ritmas greitėja, mat auga visi pašaliai viens po kito – pirmosios dilgėlės, lipikai, raktažolės, laukinių obelų žiedai, gudobelės. Tuoj ir žemės taukai dygti pradeda. Tik spėk suktis“, – vardija žinovė, jausdama dėkingumą už paspirtį anytai, kuri irgi žoliauja ir apie žoleles tikrai daug išmano.

Giedrė džiaugiasi, kad ir vyras mielai į pievą lenda, kartu žolelių savybių mokosi, o jos žodžiais, prie čiobrelių kupsčio gali pusdienį prasėdėt ir dailiai be pašalinio šapelio surinkt. Linas dažnai juokauja, kad jis irgi esąs augalų žinovas ir mylėtojas, tik kur kas stambesnių augalų – jau keliolika metų kruopščiai meistrauja medžio masyvo baldus, lovas, komodas, stalus. Jis pats ir paskatino Giedrę užsiimti žolininkyste sakydamas, kad nebėra ko laukti, reikia gyventi čia ir dabar, užsiimti tuo, kas širdžiai mieliausia. Pasak jo, ne vienas senolis senatvėje gailisi per daug svetimam darbui vergavęs, laiko nei sau, nei artimiesiems neskyręs, vien tik ligų uždirbęs.

Kaip sakoma, vasarą kaime ant pupų nepagulėsi – per dieną rinktus augalus Bružai rūšiuoja, skleidžia džiovykloje, ilguosius į šluoteles riša, išdžiūvusius ima šalin, jų vieton kitus krauna. Žoliautoja pripažįsta, kad darbas nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti. Rudenį dar vyksta užbaigiamieji darbai. Žiemą sako atsipučiantys, susifasuojantys tai, kas surinkta, ir – į turgų.

Išklauso ir pataria

Žmonės nori apie savo ligas ir gyvenimą pakalbėti, išsipasakoti, o Giedrei skambina ir patarimo prašydami. Moteris ginasi, kad nesanti kūno gydytoja, tik žolių turėtoja ir šiokia tokia žinotoja. „Galiu patarti, kad sergantis žmogus neleistų kitam ruošti arbatą, būtinai pats, nes mūsų organizmas toks unikalus, kad jau per vaistų gaminimosi procesą nusiteikia gyti. Ir kuo ilgesnė ta pasiruošimo procedūra, tuo geriau“, – įsitikinusi Giedrė.

Pernykštis jos atradimas – smulkiažiedė ožkarožė. „Pagal pavadinimą daugelis painioja su siauralapiu gauromečiu, mat jį liaudiškai ožkarože, ožrože vadina. Bet augalai visai nepanašūs, skirtingi lotyniški pavadinimai, tik abiejų sėklos primena gaurus. Smulkiažiedė ožkarožė yra didelis vaistas nuo prostatos bėdų“, – iš austrų žolininkės Marijos Treben knygos sužinojusi, kad vyrams jau po vieno puodelio arbatos dažnai nebereikėdavo operacijos, Giedrė papasakojo apie šią vaistažolę ne vienam ligoniui. Tie, kurie patikėjo ir pabandė, džiūgavo, kad jau pirmąją naktį rečiau kėlėsi, saldžiau miegojo.

Žolelės kaip trauklapiai

Gal žoliautoja žino kokią stebuklingą žolelę dvasios ramybei sugrąžinti, savotišką trauklapį dvasios votims? „Visos žolelės yra savotiški trauklapiai – kad harmoningas būtum, reikia kūną sveiką turėt, tada ir skuba nebeims, ir muižės aplinkui nebus. Juk jei kepenys sveikos, tai ir pyktis neima. Jei akių ir galvos neskauda, tai ir nerimo nėr“, – paprastai dėsto Giedrė.

Siauralapis gaurometis, pasak žinovės, ir ramina, ir aiškesnes mintis surikiuoja, vaikams baimes mažina. „Per karą Rusijoj tą „Ivan čaj“ arbatą kibirais gėrė, žmonės baisumus gebėjo atlaikyt. Arbata, kuri ir šildo, ir vėsina, ir sotumo jausmą teikia. Nuo nervų ligų labai gerai yra jonažolė, o paprastasis kietis itin vertingas gydant depresiją“, – aiškina moteris ir visiems linki, kad ramybės daugiau būtų, kad mylėtume save ir kitus, žiemą namus kuo ryškiau apšvietę, bet mažai judėję, mezgę, ramiai jaukiai buvę, pavasarį paskui kaip tas augalas atgimtume, lakstytume, džiūgautume, kūlversčiais gandrus pasitikdami, o visad kaip įmanoma sveikiau maitintumėmės, mylėdami savo kūną – sielos nešiotoją.