Data: 2020.09.30 06:45
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Genovaitė Bončkutė-Petronienė: „Stiprios asmenybės tylos nebijo“

bernardinai.lt | 2015-04-21 09:55:16

Tylos baimė, priklauomybė nuo triukšmo – kas tai: psichologinis sutrikimas ar nūdienos žmogaus bruožas? Apie tai, o taip pat, kodėl svarbu ne tik reguliariai pabūti tyloje, bet ir pačiam nutilti, kaip išmokti nebijoti tylos, kalbamės su psichologe-psichoterapeute Genovaite Bončkute-Petroniene.

Kopos
Algirdo Kubaičio nuotr.

Tylos baimė skamba veikiau filosofiškai nei psichologiškai. Vis dėlto egzistuoja psichologinis terminas sedatefobija, apibūdinantis šį reiškinį. Jūsų nuomone, tylos baimė – šiuolaikinio žmogaus bruožas ar savotiškas psichikos sutrikimas?

Manyčiau, kad to negalima vadinti sutrikimu, bet vis dėlto stiprios asmenybės tylos nebijo. Taigi tylos baimę galbūt būtų galima pavadinti silpnumu.

Kalbant apie tai, kaip tai susiję su šiuolaikine visuomene – vėlgi būtų sunku pasakyti. Viena vertus, šiandien žmonės iš tiesų turi labai daug virtualių prietaisų, taigi, tylos yra mažai. Kita vertus, anksčiau žmonės gyvendavo didelėmis šeimomis, kur taip pat nebuvo daug tylos, žmogus neturėdavo savo kambario, ir gal tik vienuoliai galėdavo pasidžiaugti tyla.

Genovaitė Bončkutė-Petronienė
Genovaitė Bončkutė-Petronienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Neseniai skaičiau straipsnį apie tai, kaip paauglių grupei buvo pasiūlyta praleisti dieną vienumoje ir tyloje. Tačiau jie galėjo vaikščioti, piešti ir pan. – nebuvo tiesiog susodinti ir „palikti su savimi“, o pasijutusieji labai blogai galėjo eksperimentą nutraukti. Ir kas įvyko? Iš 68-ių žmonių liko vos trys, kurie ištvėrė iki galo. Tačiau visiems buvo labai bloga. Net ir tie, kurie išbuvo iki galo, rašydami apie savo jauseną per eksperimentą, prisipažino, kad jiems buvo netgi kilusių minčių apie savižudybę. Tai rodo, kiek šiuolaikinis paauglys yra įpratęs būti informacijos apsupty. Jis visiškai negali pabūti tyloje – ne tiek akustinėje, kiek proto (jei jis nesiklauso muzikos, tada visą laiką susirašinėja žinutėmis, kažką skaito internete.) Tai, manyčiau, yra šių laikų bėda. Mano paauglystėje taip dar nebuvo. Juk nebuvo nei interneto, nei kompiuterių, tad, jei neturėdavai po ranka knygos, tiesiog laukdavai ir būdavai su savimi, nes nelabai būdavo kur pabėgti nuo savęs. O dabar tas pabėgimas toks lengvas ir paprastas – tiesiog atsidarei mobiliajame telefone internetą ir naršai.

Tačiau ta tylos baimė, noras pabėgti nuo savęs, kita vertus, atrodo labai žmogiška. Juk minėjote, kad ir ankstesniais laikais žmogus nelabai turėdavo galimybės būti vienas ar tyloje. Galbūt tas „triukšmo“ poreikis yra natūralus ir prigimtinis?

Tylos baimė yra universali. Tarkime, visi bijo, kad pasibaigs vanduo, oras ar maistas, visi bijo mirties, visi, o ypač vaikai bijo tamsos. Tad tylos žmonės taip pat bijo. Aš ir pati esu patyrusi tokį jausmą, lankydamasi vienoje šiuolaikinio meno parodoje Vokietijoje, kur teko būti patalpoje, kur vyravo absoliuti tyla – negalėjai girdėti net savo žingsnių aido. Buvo iš tiesų nejauku. Visiška tyla žmogui turbūt asocijuojasi su nebūtimi.

Vis dėlto kodėl nūdienos žmonės bijo ne tiek tos absoliučios tylos, kuri, ko gero, neįmanoma, kiek garsinio ar muzikinio fono nebuvimo? Gal tiksliau netgi ne bijo, tačiau jaučiasi nesmagiai, jei to fono nėra?

Kas atsitinka žmogui tyloj? Tą itin puikiai galima patirti medituojant. Nes iš tiesų tada tik sėdi, stebi savo kvėpavimą ir būni su savimi, nei klausaisi muzikos, nei naršai internete. Kas tuomet atsitinka? Dauguma žmonių susiduria su tuo, kad jų galvose labai daug minčių, rūpesčių. Tos mintys blaškosi visomis kryptimis, ir tai yra nemaloni būsena. Jei tyloje pavyksta išbūti ilgiau (deja, daugelis to neištveria), žmogus paprastai susiduria su tikraisiais savo jausmais. Taigi, pakanka pasėdėti 15–30 minučių tyloje, ir suvoksi, kaip iš tiesų jautiesi. Dažniausiai pajusi, kad jautiesi negerai – ar piktiniesi, ar esi nuliūdęs, ar kažko bijai. Žodžiu, tyloje pradeda lįsti neigiamos emocijos, nuo kurių mes norime prasiblaškyti – taip visą laiką ką nors darai, šneki, po to užmiegi ir taip niekada su savimi ir nesusitinki, nepamatai savo vidinio turinio. Žmonės bijo kad, pajutę savo neigiamus jausmus, jų neištvers. Tačiau paskui paaiškėja, kad jei žmogus dar ilgiau pabūna tyloje, jis ne tik ištveria, bet ir patiria ramybę ir gyvenimo džiaugsmą. Jam gali atsiverti ir religinės patirtys. Tačiau tokiam apsivalymui reikia pastangų, reikia prasibrauti pro tos dienos ar laikotarpio mintis, emocijų liekanas, o jei žmogus labai užsiteršęs neigiamomis emocijomis, kelias nelengvas.

Dar vienas tylos baimės aspektas – kai bijoma nutilti būnant šalia kito. Man daug teko keliauti, kai einama arba važiuojama dviračiais paprastai grupėje daug nesišnekama, tačiau kai sustojama, visi kaip pašėlę ima kalbėti. Ir jei tu pasitrauki į šalį pabūti su savimi, pamedituoti, nepasakyčiau, kad į tai žvelgiama labai teigiamai. Gali būti palaikytas keistuoliu. Arba porose, ypač merginos, neretai nesupranta, kodėl kitam norisi pabūti vienam – atrodo, kad jei jau esi poroje, turi visą laiką būti kartu, o tai reiškia ir nuolat kalbėtis.

Jei esi su žmogumi, pavyzdžiui, bendradarbiu, kuris būdamas su tavimi tyli, gali kilti ir įvairių paranojinių minčių. Pirma jų – galbūt jis nelaiko manęs vertu pašnekovu? Arba apskritai nenori su manimi net kalbėti. Žmonės yra labai greiti įtarti. Jei nekalbi – vadinasi, nenori draugauti. Dėl to ir baisu nutilti – bijoma, kad būsi palaikytas nedraugišku. O jei pasakysi, jog nori nutilti, kad suvoktum save, tavegali palaikyti apskritai „nesveiku“.

O šeimose, kur, tarkime – du tėvai, du vaikai ir trys kambariai – ar kada nors būna tyla? Niekada. Paprastai būna įjungtas radijas, televizorius, kiekvienas prie bet ko bet kada gali prieiti ir ką nors pasakyti. Taigi, žmonės visiškai negali pabūti tyloje – nebent užsidarytum atskirame kambaryje ir ausis užsikimštum kištukais. Šeimų, kur būtų tylos valandėlių, kad žmonės galėtų susikaupti, man teko sutikti tik savo dvasiniuose ieškojimuose. Tačiau tokios sąmoningos tylos valandėlės, stengiantis suvokti, kas esi, šeimose privalėtų būti. Kai darbe ir namuose visi kalba – kada gali pabūti su savimi. Keletą minučių prieš miegą.

Kartais būna, kad ateina mano klientas ir taria: „Neturiu, ką pasakyti“. Tada aš jį nuraminu: „Nieko tokio, pasėdėkime tyliai ir visos svarbios mintys ateis.“ Juk, atrodo, turėtų būti savaime suprantama, kad jei neturi ką pasakyti, patylėk. Nes juk reikia susigaudyti, ką sakyti. Tačiau pokalbiuose nedažnai daromos pauzės. Todėl nutinka taip, kad žmogus per konsultaciją be perstojo kalba, o kai ateina laikas išeiti, pareiškia, jog kalbėjo visai ne tai, ką reikia. Tačiau nebuvo kada įsijungti sąmoningumui. O jis geriausiai įsijungia tyloje. Nes tyloje tu neeikvoji energijos plepėdamas, ir jos daugiau lieka suvokimui.

Ar čia turite omenyje ne tik žodinę tylą, kai nekalbi pats, bet ir „pasyvią“, foninę tylą, kai nesiklausai radijo ar muzikos?

Taip, energiją eikvoja ir klausymasis, ne tik kalbėjimas. Net ir klausydamasis muzikos juk kažkaip į ją reaguoji. Kita vertus, galbūt jei viską išjungsi, tave apniks depresinė nuotaika. Jei tavo būsena prasta, galbūt gerai, kad tave kas nors bent kiek blaškytų. Tačiau jei jautiesi gerai, nematau prasmės, kam reikia to garsinio fono. Jo reikia neramiems, liūdniems arba pervargusiems žmonėms.

Tačiau kodėl tarsi egzistuoja keistas įsitikinimas, kad viešose erdvėse (kavinėse, parduotuvėse ir pan.) turi nuolat skambėti muzika? Ar tai daroma sąmoningai, siekiant kokio nors komercinio efekto, ar tiesiog dėl savotiško „bukumo“?

Manau, kad kavinėse arba, kai žmonės pasikviečia svečių, dažnai leidžiama kokia nors muzika dėl to, nors tai ir skamba paradoksaliai, tačiau tada tampa įmanomos pauzės, ne taip baisu nutilti. Taip pat gali bent kiek pagalvoti, apie ką nori kalbėti. Taigi, muzika šioje situacijoje tam tikra prasme pagelbsti – neprivalai kalbėjimu užpildyti nejaukios tylos.

O kalbant apie muziką parduotuvėse ir kitose viešose erdvėse – tai gali būti vertinga tam, kad linksmintų depresyvius žmones, jaučiančius vidinę tuštumą.

Nors, viena vertus, garsinis fonas tarsi gelbsti žmogų, apimtą liūdesio, tuštumos, tačiau ar taip negalima tapti priklausomam nuo garso? Gal žmogus taip pripranta nuolat klausytis muzikos ar kad be paliovos būtų įjungtas televizorius ar radijas, jog jis nebemoka, nebeištveria būdamas be to?

Aš manau, kad žmogus tampa labai priklausomas nuo informacijos. O priklausomybe nuo muzikos mane labai nustebino viešnagė JAV. Daugelyje namų įjungtas radijas skamba absoliučiai visur – net vonioje ar tualete – kad tik tu, neduok Dieve, nepabūtum tyloje. Ten muzika įsijungia drauge su šviesa. Tai liudija didžiulį žmonių neramumą.

Tyla itin reikalinga ir tam tikrais atvejais. Pavyzdžiui, kūrybinėms mintims. Kad pajustum, kaip tavo galvoje užgimsta nauja idėja. Tyla skatina intuiciją, leidžia pajusti tuos silpnus vidinius pojūčius, naujas mintis, kurios dar labai trapios.

Tačiau esama žmonių, teigiančių, jog muzika, muzikinis fonas juos kaip tik įkvepia, padeda kurti.

Žinoma, muzika gali įkvėpti sukurti nuotaiką. Kita vertus, žmonės turi skirtingus informacijos priėmimo kanalus. Vieni yra auditorikai, antri – vizualikai, treti – kinestetikai. Taigi, jei žmonėms mintys ateina kaip vaizdiniai, muzika gali trukdyti mažiau. Tačiau žmonės, kurie naujas mintis „girdi“, išoriniai garsai labai trukdo. Taigi vieniems žmonėms tyla yra itin reikalinga, o kitiems – nelabai.

Užsiminėte apie „tylos valandėles“ šeimose. Tai atrodo tikrai įdomus ir naudingas dalykas...

Tą aš labai rekomenduoju ir poroms. Pavyzdžiui, ne itin gerai sutariančiai porai, kuri ateina pas psichologą, aš siūlau savaitgalį arba kelionėje, kai jie keletą dienų praleidžia drauge, bent valandą nekalbėti. Tiesiog nusistatyti tam konkretų laiką. Daugeliui porų tai buvo didžiulis atradimas, jie labai džiaugėsi, nes per tą valandėlę jie galėdavo ir vienas nuo kito pailsėti, ir geriau suvokti savo norus. O po to jautėsi vėl pasiilgę vienas kito ir norėjo kalbėtis. Tai, atrodo, primityvus patarimas, tačiau žmonėms jis kažkodėl neateina į galvą. Nuolat kalbėdamas, visą laiką girdi kito norus, prie jų taikaisi ir paprasčiausiai pavargsti.

O kalbant apie tylos valandėles, įtraukiant ir vaikus, – kaip tai turėtų atrodyti? Ar reikėtų tą daryti kasdien?

Taip, gan dažnai. Tik aišku, maži vaikai nelabai galės išbūti tyloje. Tačiau jau nuo mokyklinio amžiaus tą galima taikyti.

Pokalbio pradžioje minėjote, kad tylos nebijo stiprūs žmonės. O kas yra tas stiprus žmogus?

Galima sakyti, kad tai žmogus, kurio aukštas emocinis intelektas, kuris gerai pažįsta save, žino savo privalumus ir trūkumus, nebijo, ką pasakys kiti. Sąmoningas, subrendęs. Daug patyręs. Yra ir savarankiškas, nepriklausomas, sukuria ilgus ir glaudžius ryšius su kitais. Jis gali likti su savimi, jo nenustebins koks nors netikėtai iš vidaus iškilęs jausmas. Stiprus žmogus, net ir kilus sunkiam jausmui, gali su juo išbūti. Jam nebūtina iš karto jį išpilti išorėn ar gelbėtis užsimirštant.

Turbūt vienas baisiausių dalykų, susijusių su tylos tema, yra tai, kad dalis žmonių, nuvažiavusių į gamtą, paleidžia garsią muziką. Kas gi čia per „patologija“?

Tai primena, kaip nuvažiavus į gamtą būtina išsitraukti alkoholio butelį, nes kitaip nelinksma. Man atrodo, kad žmogui, nuolat „vartojančiam“ muziką, yra taip nyku su savimi ir kitais, jog jam būtinai reikalingas priedas nuotaikai pagerinti.

Tai primena priklausomybę. Tačiau apie priklausomybę nuo garsų, nuo triukšmo kažkodėl nekalbama. Panašu, kad tą priklausomybę skatina aplinka – pradedant vaikystėje nuo nuolat namuose veikiančio televizoriaus, muzikinio fono viešosiose erdvėse ir pan.

Manau, kad taip. Tačiau aš pati po visos dienos darbų taip pat nenorėčiau iš karto atsidurti visiškoje tyloje. Vis dėlto iš pradžių valandėlei įsijungčiau radiją ar televizorių, kad galėčiau atsiriboti nuo darbo rūpesčių. Tačiau vėliau, jei viskas gerai, viską galima išjungti ir tada jau gali pradėti klausytis savo vidaus.

Tačiau ar žmogus, kuris grįžęs namo įsijungia televizorių ir iki pat ėjimo miegoti jo neišjungia, neturėtų susirūpinti, kas su juo darosi, kam jam to reikia?

Reikėtų, tačiau niekas taip nedaro. Iš esmės tyla yra praktikuojama tik dvasiniuose mokymuose – tylos rekolekcijose, budistinėse meditacijose ir pan. Aš nežinau, kur dar kitur.

Tad gal reikėtų rėkte rėkti apie tylą, kuri mūsų kultūroje taip nuvertinama?

Labai nuvertinama. Reikėtų bent tėvams susigaudyti, kas vyksta su jų vaikais, kurie neištveria nė minutėlės tylos. Bent jau nuo paauglystės žmogus turėtų suvokti, kad egzistuoja toks dalykas kaip tyla, kuris kažką suteikia. Reikėtų savotiškų susikaupimo pratybų, nors ir trumpučių. Jei mokyklose būtų rimčiau žiūrima į psichologijos pamokas, emocijų valdymą, tai tam, kad galėtų jas valdyti, iš pradžių mokinys turėtų išmokti jas suvokti, o susivokimui tyla yra būtina. Kad ir pabūti tyloje iš pradžių bent penkiolika minučių, užsirašyti, ką tuo metu jautei – tai iš tiesų būtų labai sveika.

O ką daryti nuovokiam žmogui, supratusiam, kad jis priklausomas nuo garsų, triukšmo, suvokiančiam, jog tai kenksminga, bet negalinčiam ištverti tylos? Kaip jam susidraugauti su tyla? Nuo ko reikėtų pradėti?

Reikėtų pabandyti surizikuoti – galbūt tai bus nuostabi patirtis. Nors iš pradžių gali ir nesisekti, tačiau pabaigoje gali gauti labai didelį „saldainį“. Iš tiesų būti su savimi nėra joks aksketiškumas, o labai gera. Nereiškia, jog sveika yra tik tai, kas neskanu.

Antra, jei žmogus yra garso „narkomanas“, nereikėtų iš karto pradėti nuo visiškos tylos. Tegul jis pirmiausia ramiai pabūna gamtoje, o ne tyliame kambarėly. Arba galima pradėti netgi nuo muzikos – kad žmogus įjungtų ne televizorių, ne kompiuterį, bet ramią muziką. Tiesiog pirmiausia pabandyti ilgiau nieko neveikiant pabūti su tuo.

Po to bandyti pabūti tyloje penkiolika minčių. Jei namuose gyvena du žmonės, susitarti, kad bent pusvalandį jie nesikalbės. Tada reikėtų stebėti, kas tuo metu tavo viduje vyksta. Nes galima nekalbėti, tačiau tuo metu dirbti ar spręsti įvairias problemas. Reiktų mokytis „paleisti“ mintis bent jau tai penkiolikai minučių. Pasižiūri, kokia ateina mintis, ir „paleidi“ ją. Tiesiog patyrinėti, kaip galima būti su savimi, bet negalvoti, o tiesiog stebėti save arba aplinką. Taip pat galima ir užsirašyti viską, ką jauti. Tai šiek tiek padeda sumažinti nerimą.

Taigi iš karto pulti į tylos rekolekcijas žmogui, kuriam tyla yra sunkiai pakeliamas dalykas, tikriausiai nereikėtų...

Ne, nes jis jaus diskomfortą, pradės blaškytis, abejoti, ar to reikia. Tylos rekolekcijose paprastai dalyvauja žmonės, kurie jau yra pripratę būti tyloje. Tačiau jei žmogus to visiškai nepraktikuoja, tylos rekolekcijos jam gali būti sunkus dalykas.

Gal liko kas nors dar nepaklausta, ką norėtumėte pridurti? Arba apibendrinti?

Tyla – pats svarbiausias dalykas, kad žmogus susivoktų, ką jis iš tiesų daro šią akimirką, ar daro tai, kas reikalinga, tai, ką nori, ką yra numatęs. Nes, jei gyveni nesusivokdamas – esi kaip automatas, tarsi vagonas, pastatytas ant bėgių, bet nesuprantantis, nei iš kur, nei į kur pūškuoja. O paskui žiūri – praėjo metai, pasenai, o gyvenimas buvo visai ne toks, kokio norėjai. Taigi, kad taip nenutiktų, turi retkarčiais sustoti ir pajausti. Būtent pajausti, o ne pamąstyti. Nes emocijos mums labai tiksliai pasako, ar gyvename tinkamai, ar vyksta tai, kas turi vykti. O be tylos tą suvokti gan sunku.

Tyloje labiau pajunti ir savo kūną. Žmonės kur kas anksčiau pastebėtų savo rimtų ligų pradžią, jei įsiklausytų į kūną. Tikriausiai jau prieš pusmetį pajustų, kad jiems kažkas negerai. Pajustų, jog norisi daugiau judėti, sveikiau gyventi. Taip pat ir kalbant apie valgį – ką ir kada valgyti.

Tyloje žmogui taip pat geriau sekasi suvokti ne tik save, bet ir aplinką. Didžiulis skirtumas – ar eiti per mišką su kuo nors visą laiką plepant, ar tylint – tiek vienam, tiek su kitu žmogumi. Tyloje pastebėsi šimtą kartų daugiau. Mes iš tiesų dažnai nepastebime, kas vyksta aplinkui. O tyloje pasaulis gali pasirodyti labai įdomus.

Kalbėjosi Jurga Žiugždienė

bernardinai.lt