Psichoemocinis klimatas pedagogų kolektyve: kaip jį pagerinti?

Kas slegia šiandienos mokytojus? Kodėl vieni jų mėgsta savo darbą ir yra mylimi mokinių, kiti nuolat išgyvena stresą, įtampą ir nerimą, treti, baigę studijas, įsidarbina nieko bendra su mokykla neturinčiose įstaigose? Kaip padėti jiems išvengti profesinio perdegimo, įveikti nuotolinio mokymo, pandemijos, besikeičiančių reikalavimų ir ne visada teigiamo požiūrio į juos iššūkius?

Reklama

Didina kompetenciją mokymuose

„Mokytojo profesijoje didžiausias iššūkis yra nuolatinė kaita – keičiasi švietimo politikos reikalavimai, taisyklės, darbo sąlygos, mokinių specialieji ugdymosi poreikiai ir pan. Visa tai sukelia stresą ir sunkiau išgyvenamas emocijas“, –teigia Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos dėstytoja, Lietuvos psichologų sąjungos edukacinės psichologijos komiteto pirmininkė prof. dr. Ala Petrulytė.

Siekiant padidinti mokyklų darbuotojų žinias apie vaikų ir paauglių psichikos sveikatą ir stiprinti jų gebėjimus praktiškai pritaikyti žinias ir nuostatas apie psichikos sveikatą, reikalingas spręsti sudėtingas kompleksines situacijas, kylančias dirbant su vaikais ar paaugliais, savivaldybių visuomenės sveikatos biurai jau trečius metus vykdo mokyklų darbuotojų kompetencijos psichikos sveikatos srityje didinimo mokymus.

Sveikatos apsaugos ministerija informuoja, kad mokymus veda aukštos kvalifikacijos specialistų komanda, o patys mokymai trunka 40 val. Mokymų planas sudaromas atsižvelgiant į dalyvių grupės poreikius, aktualias problemas, o patys mokymai vyksta supervizijų formatu. Jų metu mokytojai dalijasi jiems aktualiomis problemomis, gilinasi į mokytojų savijautą, reakcijas į iškilusią problemą, ieškoma problemos sprendimo būdų.

2019-2020 m. šiuose mokymuose dalyvavo 276 mokyklos (3222 dalyviai). Dalyvių atsiliepimai teigiami ir pozityvūs.

Su kokiais iššūkiais susiduria pedagogai

Pedagogo profesija nuo senų laikų laikoma viena psichologiškai sunkiausių. Kas tai lemia? Kodėl būti mokytojų sunku? „Vienareikšmiškai atsakyti būtų sudėtinga. Ugdymo praktikoje vieniems mokytojams yra sunkiau dirbti su vaikais, o kitiems tas darbas sekasi, ir jie tarsi užaugina sparnus. Mokytojo profesijos, kaip ir daugybės kitų profesijų, sudėtingumą mes ne visada pamatome, ir, matyt, visos profesijos savaip nėra lengvos, ypač COVID-19 pandemijos metu“, – sako prof. dr. Ala Petrulytė.

Didžiausias iššūkis pedagogams, anot jos, yra nuolatinė švietimo politikos reikalavimų, taisyklių, darbo sąlygų, mokinių specialiųjų ugdymosi poreikių kaita. Stresą ir sunkiau išgyvenamas emocijas kelia ir tai, kad visuomenė nenori pastebėti mokytojų emocinių ir socialinių poreikių.

„Mes tarsi reikalaujame aukščiausių vaikų pasiekimų, o kartu tikimės, kad tokio įvairių reikalavimų ir emocinio krūvio slegiamam mokytojui pavyks sėkmingai mokyti, išlaikyti emocijų harmoniją ir tapti geriausiu vaiko draugu. Natūralu, jog kai kurie mokytojai jaučiasi sutrikę bei patiria stresą. Kita vertus, požiūris į darbą, laisvalaikiui skiriamas laikas, gebėjimas atsiriboti nuo stresų priklauso ir nuo žmogaus, ir tie sugebėjimai turėtų būti lavinami“, – pažymi profesorė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad buvusi Vyriausybė paskelbė šūkį iki 2025 metų padaryti mokytojo profesiją prestižine. Vadinasi, aukščiausi pareigūnai pripažįsta, kad su mokytojo prestižu ne visas yra gerai, kad mokytojo atlyginimas nėra motyvuojantis, nepritraukia į mokyklas jaunų, iniciatyvių, kūrybingų asmenybių.

Patiria profesinį perdegimą

Mokytojai, kaip ir kitų profesijų atstovai, kartais patiria profesinį perdegimą. Pasak A. Petrulytės, tas perdegimas gali pasireikšti pirmiausia nuovargiu, emociniu išsekimu. Būtent todėl nepaprastai svarbu rūpintis savimi, savo sveikata, ne tik fizine, bet ir emocine bei socialine.

Psichologai atkreipia dėmesį į tris profesinio perdegimo simptomų grupes: tai psichofiziologiniai, socialiniai-psichologiniai ir elgesio požymiai.

Psichofiziologiniai požymiai: nuolatinio, nepraeinančio nuovargio jausmas, kuris pasireiškia ne tik vakare, bet jaučiamas ir ryte, iškart atsikėlus; emocinio ir fizinio išsekimo pojūtis; sumažėjęs domėjimasis naujais dalykais arba baimės nebuvimas pavojų keliančioje situacijoje; silpnumas, aktyvumo ir energijos sumažėjimas, kraujo biochemijos pablogėjimas, hormonų pusiausvyros pakitimai; dažni galvos skausmai; nuolatiniai virškinamojo trakto sutrikimai; ryškus kūno svorio padidėjimas arba sumažėjimas; visiška arba dalinė nemiga (greitas užmigimas ir ankstyvas prabudimas maždaug nuo 4 val. ryto arba atvirkščiai – nesugebėjimas užmigti vakarais iki 2–3 val. nakties ir „sunkus“ kėlimasis ryte); bendras sulėtėjimas, mieguistumas ir noras miegoti visą dieną; oro trūkumo pojūtis ar kiti kvėpavimo sutrikimai, esant fiziniam ar emociniam krūviui; ryškus vidinio ir išorinio sensorinio jautrumo sumažėjimas: regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo pojūčio pablogėjimas, vidinių kūno pojūčių sumažėjimas arba išnykimas.

Socialiniai-psichologiniai požymiai: nuobodulys, pasyvumas ir depresija (sumažėjęs emocinis tonusas, prislėgtumo jausmas); padidėjęs irzlumas; dažni nerviniai priepuoliai (nemotyvuoti pykčio protrūkiai arba atsisakymas bendrauti, pasinėrimas į save); nuolatinis neigiamų emocijų, kurioms realybėje nėra pagrindo, išgyvenimas (kaltės jausmas, nuoskaudos, įtarumas, gėda, susikaustymas); nepaaiškinamo nerimo pojūtis; padidėjusios atsakomybės pojūtis ir nuolatinė baimė, kad nepavyks ko nors padaryti; bendra negatyvi nuostata į gyvenimo ir profesinės veiklos perspektyvas (pvz., „Kad ir kaip besistengčiau, vis vien nepavyks...“); nereikalingumo jausmas, entuziazmo sumažėjimas, nesidomėjimas rezultatais.

Elgesio požymiai: jausmas, kad darbas tampa vis sunkesnis ir atlikti jį darosi vis sunkiau; keičiasi darbo dienos režimas (anksti ateina į darbą ir vėlai išeina arba atvirkščiai – vėluoja ir stengiasi išeiti namo anksčiau); nepriklausomai nuo objektyvių priežasčių, kai kurie darbai pasiimami atlikti namie, tačiau ten jie vis vien nepadaromi; vadovas vengia priimti sprendimus, formuluodamas įvairias priežastis sau ir kitiems; svarbių, prioritetinių užduočių neatlikimas ir užstrigimas ties smulkiais darbais; daugiau laiko prireikia atlikti automatiniams ir elementariems veiksmams.

Kaip galima būtų pagerinti psichoemocinį klimatą pedagogų kolektyve? „Galima būtų suteikti pedagogams daugiau privilegijų, renkantis darbo bei laisvalaikio formas ir laiką, organizuoti savitarpio paramos grupes, kelti pedagogo motyvaciją galvoti apie save, savo jausmus, poreikius, laisvalaikį, poilsį bei aktyviai dalyvauti mokymuose ir prevencinėse programose“,– teigia A. Petrulytė.

Pandemijos įtaka psichologinei gerovei

Kaip pedagogų savijautai atsiliepė COVID-19 pandemija, karantinas, nuotolinis mokymas?

„Pagal naujausius mokslinius tyrimus, pvz., APA Teachers Needs Survey ataskaitą (2019), vienas svarbiausių mokymo bei mokymosi prioritetų yra emocinės sveikatos ir psichologinės gerovės stiprinimas edukacinėje bendruomenėje. Šio laikmečio COVID–19 pandemijos krizės iššūkių metu pedagogai nepakankamai turi emocinių išteklių susidoroti su profesinės veiklos streso veiksniais ir nuotolinio mokymosi iššūkiais. Tai neigiamai atsiliepia jų sveikatai ir psichologinei gerovei (Teachers Wellbeing Index, 2020). Sprendžiant iš ugdymo proceso specialistų praktikų atsiliepimų, stebimas poveikis yra itin neigiamas“, – pasakoja A. Petrulytė.

Ji pažymi, kad streso poveikis taip pat labai priklauso nuo paties žmogaus jautrumo, palaikančių žmonių, patiriamo streso lygio ir naudojamų streso įveikos strategijų, požiūrio į darbą, į laisvalaikį, laiko planavimo įgūdžių ir gyvenimo patirties.

Profesorė skatina sunkumus patiriančius pedagogus kreiptis į specialistus, ugdytis jautrumą sau ir kitiems žmonėms, nepamiršti rūpintis savimi, išmokti atsipalaiduoti ir pailsėti.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.