Kiek sveikatos suryja pastangos būti sveikam?

Įdomu, ar kas nors yra skaičiavęs, kiek sveikatos suryja pastangos būti sveikam? Kiek gyvenimo laiko suvalgo pasiruošimas ilgam gyvenimui? Kiek gerų, kūrybingų dienų atima noras būti gražiai ir jaunai? Kiek laiko suėda laiko skaičiavimas? 

Knygų autorės, natūralaus gyvenimo būdo puoselėtojos Ievos Šidlaitės komentaras

Aš gal nesu labai tikęs pavyzdys, nes visą savo gyvenimą dariau maždaug ką noriu. Dietos per savo 48 nugyventus metus laikiausi maždaug 2 savaites ir ne tam, kad numesčiau svorio, o kad išsiaiškinčiau, kas sukėlė egzemą. Nevalgyti tam, kad numestumei svorio, ir visą laiką vaikščioti alkanai, suirzusiai, neturinčiai energijos kasti kastuvu, pagaminti ką nors skanaus ar sukurti? Ir vien tam, kad ant šonkaulių būtų 1 cm mažiau lašinių? Ne ne, paaiškinkite man iš naujo, kodėl jų turi būti mažiau?

Visada prisimenu savo dieduką, jo seserį, pusseserę, visus storus, bet tokius energingus ir tiek daug sugebėjusius pasiekti, išmokti, padaryti, kad dėkoju Dievui už paveldėtus genus. Kažkada ryte nubudusi radau vyro pažymėtą pastraipą knygoje, H. Gudavičiaus dienoraštyje. Neturiu jos dabar, bet cituoju kiek prisimenu: kaime moteriškės turi būti nedidelio ūgio, apvalios, kad lengviau ristųsi iš vienos vietos į kitą, ir visą laiką juoktis. Beje, gyvenime pažinojau ne vieną storą ir ne vieną kūdą moteriškę, ir jei jos mokėjo juoktis iš savęs ir iš pasaulio, tai vyrai vienodai eidavo joms iš paskos. Na, nebent jums labai svarbūs praeivių žvilgsniai gatvėje. Bet jei šokinėtumėte ant vienos kojos, jų susilauktumėte dar daugiau.

Arba žili plaukai. Nuo ankstyvos jaunystės mane žavėjo moterys pražilusiomis garbanomis. Gal Dievulis mane išgirdo, ir pradėjau žilti nuo 30 metų. Ir man tai gražu. Gražu net dabar, kai akies krašteliu matau kažką baltuojant. Kaip šaltas sidabras tvyksteli pražilusi sruoga ir primena man, kad tai aš pati šviečiu. Priminkit man, kodėl reikia slėpti švytėjimą? Žili plaukai – tai tikrasis grožis, atsirandantis su protu. Na, jei to proto kažkas neįgijo, tai gal ir žilus plaukus reikia slėpti, kad kiti to nesuprastų?..

Raukšlės… Lygus veidas – kaip kūdikio užpakaliukas, žavus ir rausvas. Aš jau dabar labai mėgstu žiūrėti į jaunus žmones, man jie jau dabar visi iki vieno gražūs. Ir vaikinai, ir merginos. Vieni lygūs, liauni, trapūs, kiti stangrūs ir tvirti, dar kiti minkšti, bet protingi, džiugūs. Kaip ir tas kūdikio užpakaliukas. Na, mėsa ir tiek. Bet tikras grožis yra raukšlėse, paklauskit visų dailininkų ar fotografų portretistų, visi pasakys tą patį. Šviesos kritimas ir lūžimas, laiko tėkmės atspindžiai, išskirtinumas, unikalumas ir asmeniškumas atsiranda būtent raukšlėse. Pabalusios, saulės nematančios juoko raukšlelės prie akių, rimtumą ir pastovų rūpestį rodanti raukšlė kaktoje, gilios raukšlės abipus nosies, rodančios, kad geriau nelįsti tam žmogui į akis – kiek daug informacijos apie žmogų! Ir dar taip gera glostyti raukšleles ant mylimo žmogaus veido, su kuriuo jau tiek nugyventa ir matyta…

Sveika mityba?.. Dėjau aš ant jos. Sveika yra tai, kas iš tikrųjų skanu. Tereikia tik išmokti pajusti skonį ir tada nebereikės klausytis jokių patarimų ir galvoti, ar cukrus / kviečiai / mėsa / kiaušiniai / gyvuliniai riebalai ir t. t iš tiesų tokie kenksmingi, ar čia tik šiemet jų negalima valgyti, o kitąmet pakeisime į ką nors kita. Aš pasitikiu savo kūnu labiau, nei pačiomis storiausiomis knygomis. Vieną dieną aš mirtinai noriu žuvies arba kepenėlių. Tada skubu ir gaminu jas. Kitą dieną noriu lašinių su juoda duona, tą ir valgau. Trečią naktį neišsimiegojau ir noriu šokolado, vadinasi, būtent jo man ir reikia. Taip gyvenau visą gyvenimą, kol kas viskas vietoje, kaip priklauso pagal amžių. Kažkada kažkas bus ne vietoje, tai irgi priklauso gyvenimui. Net jei valgysiu pagal sveikos mitybos vadovėlį, vis tiek kažkada kažkas suges, nes nesu amžina.

Senatvės baimė? Nė velnio, senatvė man šviečia prieš akis kaip išsvajotas laikas. Aš jau matau save, vos bepaeinančią, žilą, nebegalinčią grybauti ar ravėti daržų. Bet tada aš galėsiu ramiai sėdėti, žiūrėti pro langelį ir stebėti gyvenimą. Visiškai iš šono, kaip man labiausiai patinka. Dabar tas gyvenimas pastoviai įspiria man į užpakalį ir verčia jame dalyvauti. Tai dukros koncertas, tai sūnaus išleistuvės, tai susitikimas su skaitytojais ar tėvų lankymo diena. Mane išspiria iš mano kampo ir aš turiu susikaupti ir elgtis kaip visi normalūs žmonės… tragedija. O tada man jau viskas bus vis tiek, spardyk mane kiek tik nori – niekur aš neisiu. Kas norės, turės pats ateiti. Senatvinė silpnaprotystė? Prašau, tegul sau. Kažin ar man tai bus problema, gal iš šono kitiems tai ir baisoka, bet pačiam nieko nebesuprantančiam žmogui ji ne problema. Ar kūdikis kankinasi, kad jis nieko neprisimena, nesupranta, negali, turi priimti pagalbą? Ne, jis tiesiog valgo, miega, šika ir rėkia. O laikas nenumaldomai bėga pro šalį ir jam nusispjauti ant to.

Mirties baimė? O kam bijoti neišvengiamo? Mirtis – tai išlaisvinimas. Visada reikia prisiminti, kad ateis laikas ir tavo problemų nebeliks. Ar tu daužysies, raudosi, stengsies visiems būti geras, vis tobulėsi, kol galėsi levituoti, gersi ar negersi, vis tiek kažkada ateis diena Ž ir viskas baigsis. Mane nuo neatmenamų laikų visada guodė ši mintis, kad jei kažkada gyvenimas taps visiškai nepakeliamu, jis vis tiek baigsis ir kartu baigsis visi sunkumai. Aš neverkiu per laidotuves, sakau, kad dabar tam žmogui jau ramu. Artimiesiems neramu, o jam – visiškai ramu, visi sunkumai jau baigėsi.

Nėra laiko? Jo niekada ir nebuvo. Atsipalaiduok, daryk ką darai ir nustok skaičiuoti, kiek dar liko. O jei nieko nedarai, tai irgi nėra ko skaičiuoti. Laikui nusispjauti kiek ir ko aš dar pridirbsiu savo gyvenime. Aš irgi spjaunu ant likusio laiko ir einu kepti pyrago. O kol jis keps, perskaitysiu dar kelis fantastinės knygos skyrius. Darbai palauks, jiems juk irgi vienodai rodo, kada padarysiu vieną ar kitą. Čia tik mano galvoje sudaryta eilutė, kurioje galiu sudėti varneles „Atlikta“. Kuo daugiau „atlikta“, tuo daugiau rikiuojasi po jų. O jei eilutės nebelieka ir darau tik tai, ką pakiša gyvenimas kaip būtina ir neišvengiama? Tada aš tiesiog gyvenu be eilių.

Pyragas iškepė, šansų, kad lašinių sluoksnis ant mano šonkaulių padidės irgi padaugėjo. Taip aš gal sutrumpinsiu savo gyvenimą. Bet bent jau dabar mano namai kvepia tirpintu sviestu ir cukrumi, vaikai subėga į virtuvę, vyras neša pieną iš šaldytuvo, ir mes visi sėdime prie apvalaus stalo neskaičiuodami laiko ir kalorijų.

Gal vis dėlto tos vadinamosios primityvios bendruomenės gyvena protingiau, neturėdamos laikrodžių, svarstyklių, metų skaičiavimo, rašto?.. taip jos neišeina iš krašto...

Tekstas iš autorės tinklaraščio „Samanotas“