Gydymasis fotografavimu
Fotografijos techninė, meninė ir filosofinė pusės aprašytos labai plačiai. Bet kur kas rečiau ji nagrinėjama iš psichologinio požiūrio taško. Kokią būseną galima sukurti su fotografavimo pagalba? Ką apie save galima sužinoti iš savo ir kitų nuotraukų? Kaip fotografavimo dėka save keisti? Galų gale- kada fotografavimas gali kenkti?
Kodėl fotografavimas gydo? Todėl, kad tai yra priemonė susitikti su savimi, o fotoaparatas žmogų paverčia savo paties realybės turistu. Gali matyti tik tai, ką esi pasiruošęs matyt i- fotografas projektuoja save į visa, ką mato, nesąmoningai tapatindamasis su fotografuojamu vaizdu. Komponuojant vaizdą bet kas gali būti atskirta ar sugretinta sudarant ir išardant objektų tarpusavio ryšius. Toje pačioje aplinkoje fotografas gali kurti idealizuojančius atvaizdus, išskirti senus ar naujus daiktus, slėpti žmones tamsiuose šešėliuose. Tą patį dalyką fotografuojant žmonių grupei, lengviau pamatyti panašumus, skirtumus ir savo unikalumą. Kai žmogų fotografuoja kiti, jis gali geriau įsisąmoninti ne tik savo būseną, bet ir kaip jis atrodo iš šalies. Daugelis žmonių fotografuojasi pasąmoningai norėdami sužinoti, kas jie yra. Žiūrint įvairių gyvenimo periodų nuotraukas, galima įvertinti vieną ar kitą gyvenimo etapą, suvokti, kas įgyta, kas prarasta.
Žinomas rusų psichoterapeutas M. E. Burno taip aprašo įvairių pacientų nuotraukų ypatumus: intensyvių siūbuojančių emocijų pacientas –cikloidas- kūryboje gurmaniškas, siekia grožio, spalvų. Jautrūs pedantiški pacientai ieško realistiškų formų, linksta prie kamerinių jaukių gamtos ir buities kampelių. Neramiuose minkštuose atvaizduose skamba vertybinis analitinis apmąstymas.
Ypač jautrių, vidiniame pasaulyje užsisklendusių pacientų – šizoidų - nuotraukos skiriasi nuo kitų visatos tragizmo skambesiu, grėsmės nuojauta, budistine tuštuma, kuri atsispindi net paprasčiausiuose daiktuose. Savo vidine savigyna tokie pacientai ieško ramybės pavojuje: „bent jau jauti, kad iš tikro gyveni, kai bijai“, „kuo baisiau, tuo gražiau“. Juos įkvepia nesuprantamumas, kosminė simbolika. Demonstratyvūs ir teatrališki pacientai stengiasi parodyti savo ypatingumą ryškiai ir iššaukiančiai.
Siekiant susitikti su savimi, fototerapijos metu siūloma fotografuoti daiktus, peizažus, kompozicijas, kurios išreiškia tai, kas žmogui svarbiausia. Nuotraukos gali būti iliustracijos svarbiam asmeniniam pasakojimui, pranešimui. Norint atskleisti santykį su vidine archetipine tikrove labai palankios abstrakčios temos, pvz. stichijos- žemė, vanduo, oras, ugnis. O asmens ribas praplėstų bandymas fotografuoti tai, ko šis žmogus niekada nefotografuotų. Fototerapijos grupėje dalinamasi tuo, kas atsiskleidžia kiekvieno nuotraukose.
Fotografavimas gali tarnauti psichinės energijos kanalizacijai ir sulaikyti žmogų nuo skausmingo ar iškreipto jausmų išliejimo tikrovėje, pvz. agresyvaus elgesio. Fotografija tarsi patraukia žmogų nuo intensyvaus jausmo ir jis gali pamatyti išgyvenimus naujai, surasti kitų reikšmių. Pvz., jums sunku bendrauti su tėvais- nuvykę pas juos fotografuokite! Pakartotinis jausmų pergyvenimas žiūrint nuotraukas su suprantančiais žmonėmis gali padėti atsilaisvinti nuo sunkių pergyvenimų. Atvaizdų pasaulyje viskas jau įvyko, o realiame pasaulyje kažkas vyksta ir niekas nežino, kuo tai baigsis.
Norint išlaisvinti neigiamus išgyvenimus, pacientams siūloma sukurti nuotraukų serijas su poliariškumais: pvz., gražu ir bjauru, aukšta ir žema. Siūloma fotografuoti tai, kas skauda. Į grupę atnešamos nuotraukas, kurios atspindi problemas ir skausmingus gyvenimo momentus.
Fotografavimas palengvina susitikimą su neigiamais jausmais, kylančiais dabartyje. Fotoaparato fizinis kietumas gali suteikti žmogui stabilumo ir saugumo jausmą. Fotografavimas sušvelnina nerimą, jaučiamą atostogaujant, tai tarsi darbo imitacija. Patirtis įgyja formą - sustoti, fotografuoti, eiti toliau. Fotografavimas „supakuoja“ pasaulį. Taip pat už fotoaparato gali pasislėpti bendraujant susivaržęs žmogus. Grupėje irgi iš pradžių lengviau „pasikalbėti nuotraukomis“. S. Sontag aprašo vaizdelį: būrys žmonių žvelgia į priekį. Visi susijaudinę, sunerimę, išskyrus vieną- fotografuojantį. Jis atrodo šaltakraujiškas, beveik besišypsantis. Jis vienintelis susidorojo su šia situacija.
Fotografavimas gali sustiprinti ir galios pojūtį. Fotografavimo akte gali būti net agresijos- pvz., galime nufotografuoti žmones tokius, kokių jie nenorėtų savęs matyti. Nufotografuoti- tarsi pasisavinti nufotografuotą daiktą. Nuotrauka tarsi gali kontroliuoti vidinę ir išorinę realybę, objektų parinkimas ir užfiksavimas suteikia vaizdų valdymo jausmą. Galima kolekcionuoti prasmingus gyvenimo momentus, pvz., kai išgyvenote artumą, sėkmę. Mylimojo fotografija ištekėjusios moters piniginėje, virš paauglio lovos kabantis roko žvaigždės plakatas suteikia magišką turėjimo to, kas nepasiekiama, jausmą. Primityviose visuomenėse buvo tikima atvaizdų veiksmingumu, magijos šešėlis tebėra ir dabar, pvz., niekas nenori suplėšyti mylimo ar mirusio žmogaus fotografijų.
Fotoaparatas paverčia tikresniu tai, kas patiriama. Gamtoje kartais sunku įžvelgti, kad koks nors medis labai gražus, o nuotraukoje tai ryškiau, po to jau gali tai pamatyti ir aplinkoje. Fotografavimas reikalauja pusiausvyros ir stiprina šį jausmą. Vieni fotografai yra arčiau subjektyvumo poliaus ir stengiasi perteikti savo būseną, kiti- objektyvesni, juos domina daikto esmė. Daug kas kalba apie fotografavimui reikalingą ypatingą sielos būseną, dėmesio koncentraciją, mistišką jautrumą pasauliui- gali ateiti į tą pačią vietą, bet tik tam tikroje būsenoje matai, ką ten galima nufotografuoti. Vėliau, bendraudamas su savo nuotrauka, žmogus gali ir vėl patirti tą nuostabią pusiausvyros būseną, kurią buvo pasiekęs fotografavimo metu.
Bet fotografija gali tapti ne tik būdu paliudyti gyvenimą, bet ir būdu jo atsisakyti. Kartais fotografas yra neužjaučiantis, ciniškas ar naivus. Košmariška realybė gali būti apibūdinama kaip įdomi, sensacinga, „nereali“, fantastiška. Pasaulis ima egzistuoti tam, kad pakliūtų į fotografiją. Nuotraukos tampa įrodymu, kad programa pavyko, malonumas patirtas, o kelionė gali tapti vien tik fotografijų rinkimo planu. Daug kas iš nuotraukų sužinoję apie meną, gamtą, dažnai nusivilia ar lieka abejingi pamatę originalą. „Atvaizdai sunaudoja ir pasendina realybę“. Troškimo viską fotografuoti priežastis glūdi pačioje vartojimo logikoje- suvartoti, vadinasi, norėti dar. Fotografavimo aistra gali būti narkotiška, bet pastangos sustiprinti nuskurdusį tikrovės pojūtį jį dar labiau nuskurdina.
Apie fototerapiją psichologų parašyta jau ne viena knyga ar straipsnis. Fototerapijos seminarą organizavo ir šio straipsnio autorė. Nors tarp meno terapijos rūšių- tapymo, molio lipdymo ir t. t. fototerapija dar yra gana reta, jos populiarumas didėjant techninėms galimybėms, be abejo, augs - juk ir dabar fotografuoja kur kas daugiau žmonių nei anksčiau, kuriasi fotoklubai, kurie tampa tam tikra meditatyvia bendravimo ir laisvalaikio praleidimo forma. Nuo paprastų fotokursų jie skiriasi tuo, kad juose nesistengiama daryti „meno“, juose bandoma mokytis įsiklausyti į save- „gražu tai, kas nuoširdu“. Todėl ir jų rezultatas gali būti ne tik mokymasis fotografuoti, bet geresnis savęs pažinimas, asmenybės keitimasis.
Genovaitė Petronienė
Susiję straipsniai
