Jurbarko ligoninė atsikrato senų skolų (2)

Pora pastarųjų metų Jurbarko ligoninės kolektyvui nebuvo lengvi: keitėsi ne tik įstaigos statusas, bet ir vadovybė. Kokiomis nuotaikomis Jurbarko ligoninė gyvena šiandien ir kokios jos perspektyvos, kalbamės su šios įstaigos direktoriumi Aivaru Šlekiu.

Reklama

Kuo jūsų ligoninė išsiskiria iš aplinkinių?

Jurbarko ligoninė tikriausiai vienintelė šiame regione dar nerenovuota. Bet situacija turėtų gerėti.  Šiuo metu už Europos pinigus remontuojami trys skyriai: Priėmimo, Reabilitacijos, Ambulatorinis konsultacinis. Terapiniame skyriuje bus įrengtos paliatyviosios medicinos palatos. Antroji projekto dalis bus skirta slaugai.  Bandome „pramušti“ dar vieną trišalį projektą su Rusija, tad jei išeis, turėtume pastatą dar ir apšiltinti.

Kas pasikeitė ligoninei suteikus rajoninės statusą?

Mes netekome tik akušerijos. Chirurgiją išlaikėme. Skirtingai nei aplinkinės rajoninės ligoninės, dar turime psichiatriją.

Gavome naujos aparatūros Priėmimo skyriui, slaugai, dienos chirurgijai. Pati brangiausia įranga -  Reabilitacijos skyriuje.  Nors, kiek žinau, šiame regione mūsų ligoninė ir anksčiau turėjo geriausią reabilitacijos įrangą.

Kiek turite operacinių, ar darbo jose nemažėja?

Turime dvi operacines. Visas operacinis blokas neseniai buvo atnaujintas.  Dabar  planuojame gauti naują aparatūrą, skirta dienos chirurgijai.

Darbo pakanka. Ypač kelias dienas, kai buvo labai slidu,  traumatologai dirbo išsijuosę – rankų, kojų lūžiai... Ne visi žmonės spėja kitur išvažiuoti. Tačiau chirurgija  nuostolinga bet kokiame rajone.

Ar bendras  pacientų srautas per pastaruosius metus smarkiai keitėsi?

Turbūt ne. Akušerijos skyrius, kurį teko uždaryti, rajono gyventojams buvo labai svarbus, tačiau pačiai ligoninei dėl jo buvo daugiau nuostolių. Nes 180 gimdymų per metus – mažoka. Apmokėjimas buvo nedidelis – apie 1000 litų už gimdymą, o juk  akušerių brigadą  reikėjo visą parą išlaikyti.

Kiek metų dirbate šioje ligoninėje?

Čia esu naujas žmogus. Į  Jurbarką dirbti psichiatru atvažiavau 2007 metais. Tačiau vėliau vyko politiniai pokyčiai, ir mane, galima sakyti,  įmetė į vyriausiojo gydytojo postą. Niekas nesiveržė vadovauti ligoninei. Aš pats į pirmąjį konkursą netgi nepadaviau dokumentų. Tiesiog dirbau kaip pavaduotojas ir laukiau, kad ateitų koks stiprus žmogus,  galbūt iš kito miesto. Keli vietiniai,  padavę dokumentus į konkursą, gal suabejojo savimi ar kas kita  atsitiko, bet dokumentus jie atsiėmė, ir galiausiai  konkursas neįvyko. Bet aš vis tiek tikėjausi... Juk skelbimai, jog reikia vyriausiojo gydytojo, buvo įdėti ir rajoninėje, ir respublikinėje spaudoje. Bet niekas. Niekas. Tada man buvo gana griežtai pasakyta:  tu privalai, būk žmogus, nors dabartiniame etape, o paskui jei nepatiks, išeisi. Paskelbus konkursą teko dalyvauti antrą kartą.

Ir kiek laiko jau vadovaujate?

Nuo 2009 metų lapkričio 24 d. Nepasakyčiau, kad man labai patiko, nes tos nemigos naktys neatsiperka niekuo. Mano, kaip vyriausiojo gydytojo, atlyginimas tikriausiai taip pat yra vienas mažiausių Lietuvoje. Palyginkime, šalia esančio nedidelio pirminės sveikatos priežiūros centro vadovės ir mano atlyginimai yra vienodi. Nors ligoninėje dirba apie 300 žmonių – apie 60 gydytojų, per 200 slaugytojų, o ten –  ne daugiau nei pusšimtis darbuotojų. Ir jie gi jokios ūkinės veiklos nevykdo, o pas mus ir virtuvė, ir skalbykla.

Ką per tą laiką kaip vadovas spėjote nuveikti?

Atėjęs „paveldėjau“ nemažai skolų. Dvigubai jų nesumažinome, bet gerą trečdalį – tai tikrai. Jeigu kalbėtume apie išlaidų ir pajamų balansą, tai uždirbome pernai mes daugiau nei išleidome, bet senos skolos - kas kita. Artimiausiu metu neplanuojame jokių pirkimų, nes viską skiriame skoloms grąžinti, einamiesiems darbams. Štai neseniai defibriliatorius sugedo. Anksčiau vis remontuodavome, bet dabar jau viskas - jis nepataisomas, tad nusipirkome naują, o kainuoja jis beveik 30 tūkst.

Priešais ligonę esančiame pastate veikė mikrobiologinė laboratorija, bet aš ją uždariau, nes pinigų ji visiškai neuždirbdavo, o nuostolis buvo didžiulis: reikėjo ir žmones išlaikyti, ir šildyti pastatą. Bandėme išnuomoti tą pastatą, bet dabar noriu atiduoti jį savivaldybei. Pastato, kuriame dabar įsikūrusi administracija, taip pat noriu atsisakyti.  Tai  savivaldybei priklausantys pastatai, tik panaudos pagrindu perduoti ligoninei, bet dabar mums jų tikrai nereikia. Nes ir pastatų priežiūra, ir šiuo metu privalomas pastatų draudimas - brangūs.

Ar šiuo metu dirbate tik vadovaujamąjį darbą?

Ne, dirbu ir skyriuje. Nesinori ligonių palikti, nes čia su jais jau trejus metus dirbu, bendrauju, jie manimi pasitiki ir nori pas mane gydytis. Anksčiau, būdavo, kiekvieną rytą su jais bendrauji, o dabar ne visada išeina.  Nors kiek man jėgos leidžia, stengiuosi kiekvieną dieną pas juos užbėgti.

Nuo 2004 metų kaip psichiatras dirbu ir Šakių psichikos sveikatos centre.

Juokaujama,  kad mūsų gydytojai, dirbantys vienu etatu, neturi už ką pavalgyti, o dviem etatais - neturi kada.

Taip ir yra.  Mano uždirbtais pinigais šeima naudojasi, nes aš net negaliu sau leisti pagalvoti apie pomėgius ar pereiti per kokį prekybos centrą. Juk grįžti, jau naktis - kur tu išeisi? Aš labai mėgstu fotografuoti. Bet naktį nieko gero gi nepadarysi.

Koks Jurbarko ligoninėje dirbančių gydytojų amžiaus vidurkis?

Jurbarke gyvenančių jaunų specialistų ligoninėje nėra. Atsiranda vienas kitas chirurgas ar terapeutas, kurių mamos ar tėčiai čia gyvena, bet pasirinkti vis sudėtingiau. Dauguma medikų yra vienos laidos, gimę apie 1953 metus.

Kaip manote, kodėl jauni gydytojai rajonuose nenori  dirbti?

Dėl to, kad yra visiškai neaiški ligoninių ateitis. Jeigu būtų kalbama ne apie jų uždarymą, o  apie perspektyvas, tai jie, aišku, atvažiuotų ir dirbtų. Man, sako, čia gal ir geriau mokėtų, bet jeigu atvažiuosiu palikęs kitą darbo vietą, o čia viskas užsidarys, tai kaip aš paskui gyvensiu?

Sakykite,  kaip čia yra, kad ligoninės renovuojamos, ir tuo pat metu kalbama apie jų uždarymą?

O atsakykite jūs man į šitą klausimą. Vadinasi, nėra valstybinio mąstymo. Kaip galima leisti renovuoti ligoninę ir ją uždaryti? Ar normalu, kad naujos, už europinius pinigus suremontuotos operacinės yra beveik neveikiančios? Ką reiškia dienos chirurgija? Tai reiškia, kad jums ryte išoperuoja kokį pūlinuką ir jūs vakare einate namo. O jei koks rimtesnis atvejis vakare, pavyzdžiui, pjautinė žaizda, tokiu laiku darbuotojų jau nėra. Ir veža tą žmogelį į Kauną ar kitur.

Aš tik girdėjau, kad paskutiniu metu regioninės ir respublikinės ligoninės jau užsikimšo, ypač kai buvo slidu. Įdomu, kas bus, jei prasidės kokios gripo epidemijos, ar panašiai. Kalba tai yra, kad rajonines ligonines reikia uždaryti, bet ar regioninės spės susitvarkyti? Galiausiai ar žmogus spės nuvažiuoti iki ligoninės? Ir ar jis apskritai važiuos?

Mano tėvelis sirgo vėžiu, ir kai aš jį atveždavau prie onkologinės ligoninės,  stebėdavau senukus, kurie sutrikę blaškydavosi, ieškodavo, pro kur įeiti. Buvo akivaizdu, kad žmonės iš kaimo atvažiavę, nesigaudo. Po vieno tokio apsilankymo jie antrą kartą tikrai nevažiuoja. Tai, ką aš pamačiau, baisu. Mūsų sistema paimta iš turtingo Vakarų pasaulio, kur viskas sureguliuota ir kur žmones, turinčius psichinę ar senatvinę negalią,  visur už rankos vedžioja socialiniai darbuotojai.  O mūsų kaimo senukai, kurių vaikai prasigėrę?.. O jei dar kokia psichinė negalia? Ir viskas – jokios pagalbos nėra.

Nesakau, kad reforma blogai, bet kažkas joje ne taip. Bet aš  net negalėčiau įvardinti, ką reikėtų keisti. Bet imkime tik vieną aspektą, rajono ligonines vedantį į finansinį krachą: dienos chirurgijoje už tą pačią paslaugą apmokama mažiau nei pas mus, kurie išlaikėme chirurgiją. Tokios ligoninės uždirba mažiau, o gydytojams turi mokėti tiek pat, kiek mes, kurie uždirbame daugiau. Nelygybė. Ir reanimacija, kur likusi tik dienos chirurgija, turi visai kitą statusą ir kitą apmokėjimą, bet ar tai gydytojo reikalas? Tai jisai, aišku, geriau važiuos į kokį Jurbarką, kur gaus žymiai daugiau, nes už paslaugas mokama daugiau.

Ar galima sakyti, kad pats  po truputį įleidžiate šaknis Jurbarke?

Sunkus klausimas. Nežinau. Jei ir toliau taip viskas eisis ne į gerąją pusę, tai reikės kur nors trauktis. Ligoninės padėtis po truputį gerėja ir gerės, bet gal kitame etape užkels chirurginių operacijų skaičiaus kartelę – sakys, kad reikia daugiau operacijų, tuomet automatiškai griūtų labai daug kas. Pagal reformą numatyta, kad psichiatrijos arba neurologijos skyriai gali būti tik tokiu atveju, jeigu ligoninėje yra chirurgija arba akušerija. Akušerijos mes nebeturime. Ir jei staiga uždarytų chirurgiją – palieka tik dienos, automatiškai dingsta  psichiatrijos ir neurologijos skyrius, sumažėja reanimacija, ir tuomet pastatas pasidaro didelis ir tuščias. O kas tas pastatas ir aparatūra be žmonių?

Pasakysiu paslaptį:  kai vyko pirmasis konkursas, aš pats ieškojausi darbo psichiatrinėje ligoninėje ir norėjau apskritai dingti iš čia. Niekas negali patikėti, kad nėra norinčių į tokią vietą. Bet manęs nežavi tas vargas, kai atsikeli naktį ir galvoji – vėl kalbėtis apie atlyginimų mažinimą, vėl žmonės spaus, nesusikalbėjimai, atvažiuos kažkokia akreditacijos tarnyba.... O skyriuje, būdavo, pasišneki su žmogeliais, jie tavęs laukia. Nei kokių apkalbų ten... O dabar visokio šmeižto, gandų. Paskutinį gandą išgirdau, kad ligoninę remontuojantys statybininkai ir mano namuose remontą daro. Galvoju, iš kur? Ir šiandien kaip tik nuvažiavau žmonos pasiimti, žiūriu, mūsų namo penktame aukšte remontas vyksta, ir kaip tik toje pačioje laiptinėje, virš mūsų.  Bet aš kaip gyvenau apleistame socialiniame butelyje (prie šiukšlių konteinerio), taip ir gyvenu.

Skaudžiausia, kai už kampo tave šmeižia nebūtais dalykais. Galvoju, gal mūsų žmonės apskritai nebetiki  moralumu ir  patriotizmu. Gal mano, kad visi aplinkui  vagys, ir jei tapai vadovu,  tai turi tiktai vogti?

Kaip jums atrodo – ar ilgai gyvuos Jurbarko ligoninė?

Man atrodo, ji gyvuos tol, kol temps senoji karta, gydytojai, nuo kurių ta ligoninė ir prasidėjo. O gal keisis valstybės požiūris, finansavimas, nes pagal dabartinį finansavimą jauniems specialistams nelabai gali ką pasiūlyti. O juk gydytojai, atvažiavę su vaikais, nori užsitikrinti ir savo gerovę.