Data: 2020.08.05 05:33
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Vytautas Valevičius. Pinigai ir medikas

Vytautas Valevičius | 2015-10-14 10:49:37

Kiekviena specialybė turi savo žavesio. Tiesa, kai kurios iš jų taip išaukštinamos, kad, atrodo, jomis galėtų užsiimti tik dievai. Štai renkam geriausią mokytoją, skiriam daug dėmesio spaudoje ir kitoje žiniasklaidoje, o mokyklose trūksta dušų ar net tualetų. Renkame geriausią autobuso vairuotoją, o jam galinėje stotelėje nėra kur „suartėti su gamta“. Taip pat ir su gydytojais. Kartais jie taip iškeliami, kad atrodo esą iš kitos planetos.

Vytautas Valevičius
Vytautas Valevičius. © Algirdo Kubaičio (VLMEDICINA.LT) nuotr.

Kiekvienas išskirtinumas turi savo priešingumą – nusivylimą šia specialybe, profesija. Ne veltui dabar tiek ploto užima kunigų veiksmų aptarimas, lyg pastarieji būtų kilę iš angelų, o ne iš konkrečių žemiškų šeimų, deja, su savo privalumais ir trūkumais.

Mediko, mokytojo, kario ir panašios specialybės yra istoriškai labai svarbios visuomenei. Aišku, jų vaidmuo kinta vienose ar kitose istorinėse situacijose, vienomis ar kitomis istorinėmis aplinkybėmis. Kario vaidmuo taikos metu yra vienas, t.y. žemas, o kylant garo grėsmei – visai kitas. Aišku, kad žemdirbio ar statybininko specialybės irgi vertinamos nevienodai. Štai mediko ar medicinos darbuotojo vaidmuo visuomet yra kiek pakylėtas, nors nesakyčiau, kad jis to vertas.

Daugybė žmonių kalba apie ypatingą medikų misiją, apie jų ypatingą vaidmenį visuomenėje. Šio požiūrio ydingumą jau paaiškinau, todėl noriu į šią specialybę žvelgti ramiu ir kritišku žvilgsniu. Pradėsiu nuo to, kad tai yra specialybė. Kitaip sakant, žmogus per tam tikrą laiką įgyja specialių žinių ir įgūdžių, kuriuos jam perduoda vyresni ar daugiau žinantys specialistai. Kartu susikuria asmenų grupė, kuri žino ir moka daugiau už paprastus nesimokančius. Toks yra karys, lakūnas ar kosmonautas. Toks yra ir medikas ar slaugytojas, odontologas ar patologanatomas. Ne veltui lyginu skirtingas grupes – jos skiriasi pagal savo reikalingumą bendruomenei, taip pat ir gaunamų pajamų dydžiu. Aišku, ši grandinė gerokai ilgesnė, nes turi aibę tarpinių grandžių, tačiau pagrindinis kriterijus: kiek tokių žmonių dabar reikia. Jei jų per mažai, tai vertė kyla. Jei per daug, vertė mažėja. Dalis visuomenės šį tiesioginį ryšį „iškreipia“. Politikai padeda perskirstyti ekonominius resursus, taigi ir pinigus, paskiroms grupėms, pagal kitus kriterijus. Taip atsiradusi gydymo sistema nuolat reikalauja išlaidų auginimo, nors tai toli gražu ne visuomet yra socialiai pagrįsta. Aišku, nuo to neatsilieka ir atskiros medicinos darbuotojų grupės, reikalaudamos vis didesnių atlyginimų savo nariams.

Bet mes turime planinę ir biudžetinę ekonomiką, apie kurią ekonomistas Nerijus Mačiulis portalui žiniasklaidai yra pasakęs: „Kiekvienas sugeba paprašyti daugiau pinigų, tačiau norint sukurti didesnę vertę su tais pačiais ištekliais reikia didesnių intelektualinių pastangų, galbūt būtina net imtis ir nepopuliarių sprendimų. Tad kam vargintis, jei galima paprašyti daugiau?“. Apie korupciją: „To fakto, kad valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose gyventojai kartais gydytojui ar slaugytojui už gautas paslaugas sumoka papildomai, aš net nevadinčiau korupcija. Tol, kol sveikatos apsaugos darbuotojų atlyginimai yra neadekvačiai maži, tokį finansavimą iš asmeninės kišenės reikėtų vertinti kaip savanorišką padėką, o ne kyšininkavimą. Tiesa, jei asmuo negali gauti paslaugos laiku, prieš tai nesumokėjęs, jau blogas reiškinys, su kuriuo reikia kovoti. Manau, viena sritis, kur galima tikrai optimizuoti lėšų paskirstymą, yra vaistų kompensavimas.“

Nesiimsiu vertinti pastarosios problemos, tačiau noriu kiek pažiūrėti į mediko ir jo kliento medicinos rinkoje santykį. Jis yra gana sudėtingas, todėl vis ieškoma būdų, kaip jį sureguliuoti. Aš atkreipiau dėmesį, kad medikų Etikos kodeksų yra nevienas.

Kai kurie nacionaliniai etikos kodeksai:

Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodeksas;

Lietuvos akušerių-ginekologų draugijos etikos kodeksas;

Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodeksas (2004 m. lapkričio 12 d.);

Slaugytojo profesinės etikos kodeksas;

Odontologų profesinės etikos (2004 m. birželio 9 d.);

Vaistų rinkodaros etikos kodeksas (2012 m.);

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos etikos kodeksas (2010 liepos 26 d.)

Lietuvos psichologų etikos kodeksas (1996 lapkričio 23 d.)

Iš to padariau keletą nedidelių išvadų: medikai - žmonės aktyvūs. Medikų veiklos sritys gana aiškiai skiriasi. Medicinos darbuotojų veiklos sampratos taip pat smarkiai skiriasi. Pradėjęs lyginti tuos kodeksus gal ir kas gautų naudos, bet svarbiau tirti ne jų savybes, o tikro gyvenimo problemas, ir juos naudoti kaip įrankius. Tačiau ar jie apsaugo nuo medicinos darbuotojo noro pasipelnyti?

Tema pernelyg plati, kad galima būtų pateikti paprastą ir vienareikšmį atsakymą. Lyg ir savaime suprantama, kad moralės kodeksai neapsaugo nuo noro mažiau dirbti ir daugiau gauti. Kai kam idealus variantas: nieko nedirbti ir labai daug gauti. Dėl mažos bendruomenės lyg ir viskas aišku: kiek tu reikalingas, kiek tu sugebi, kiek tu vertas – tiek ir uždirbi. Didelėje valstybėje tai jau negalioja. Čia rasi normatyvus, įkainius ir priežiūros įstaigas. Todėl pradedantieji dažniausiai galvoja apie uždarbius, senesnieji - apie kokybę. Tiesa, gali būti ir kitaip. Deja, Lietuvoje rasime ne vieną įsisenėjusią problemą – gydytojų senėjimą ir kvalifikuotų personalijų išvykimą, kur didesnis uždarbis. Jaunesni ar net visai seni dirba keliose vietose, ir jei sąžiningai dirba – tai persidirba. Tikėtis kokybiško gydymo tokiais atvejais beviltiška, o dar ir klaidos padaromos. Vadinasi, ideali būtų situacija, kai jaunas, bet jau patyręs medikas su patyrusia slaugytoja teikia pagalbą klientui. Ir pinigų paima tiek, kiek teišgali sumokėti pacientas.

Tačiau reikia suprasti, kad jaunas, tik pradedantis medicinos darbuotojas nėra įsisavinęs nei bendros žmogiškosios, nei savo specialybės profesinės etikos normų. Patirtis ateina su laiku. Arba neateina. Tokio amžiaus žmonėms medicininė veikla pernelyg dažnai atrodo tik kaip verslas, kur siekiama greitai užsidirbti. Jeigu šalia esantys tos pačios specialybės kolegos nepadės suprasti kai kurių moralės dalykų, tai turėsime ciniką, kuriam žmogus yra priemonė savo gerovei susikurti. O, kaip sakė mūsų tautietis I. Kantas, žmogus žmogui turi būti savaiminis tikslas, o ne priemonė siekti savo tikslų.

Ar galima išmokyti specialistą būti sąžiningą? Deja, klausimas neretorinis. Mokėti elgtis su pinigais turi išmokyti šeima. Bet ne visi tėvai turi aukštąjį pedagoginį išsimokslinimą, todėl per daug jaunimo mokosi iš savo karčios patirties, iš savo klaidų. Gydytojas, slaugytojas ar odontologas irgi pradeda jaunas. Troškimas turėti viską greitai ir dabar pristabdo dalies moralės taisyklių ar draudimų veiksmą. Tiesa, dažnai jie vėl randasi, bet tam vis reikia laiko ir aplinkinių paramos. Nors neteisingai teigiama, kad rinka pati viską sureguliuos, moralė pradeda veikti nuo asmenybės radimosi pradžios. Sugadinus specialisto reputaciją blogais ekonominiais ar doroviniais sprendimais, vėliau sunku tapti respektabiliu arba bent padoriu.