Data: 2020.07.10 12:37
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Vytautas Valevičius. Kiek reikia žinoti apie save?

Vytautas Valevičius | Šaltinis: vlmedicina | 2017-11-05 00:03:09

Žinojimas yra gėris ir blogis. Gerai, kai žinai, ko reikia, blogai, kai žinai, ko nereikia. Nesiimsiu aiškinti, kad tokių situacijų begalė, pereisiu prie svarbiausio. Žmogus turi kūną, protą ir dar kai ką, vadinamą dvasingumu, kartais siela ir panašiai. Paskutinį bandoma diegti mokytojams, gydytojams ir šiaip besirūpinantiems visuomenės nariais. Tiesa, ne visuomet sėkmingai.

Vytautas Valevičius. A.Kubaičio (VLMEDICINA.LT) nuotr.

Kūnas yra duotas ir be jo kol kas nemokame apsieiti. Gal ir ateis tokie fantastiški laikai, kai mes perduosime jo priežiūrą kitiems, bet kol kas tenka rūpintis patiems. Taigi tenka ir kai ką žinoti. Va čia jau problema: ko ir kiek. Šaltiniai kol kas tebuvo du: šeimos patyrimas ir išorinės žinios: mokykla, knygos ir panašiai. Šiuo metu piktnaudžiaujama internetinėmis žiniomis.

Taigi pirma problema – ką reikia žinoti kiekvienam kol kas gyvam žmogui. Pirmiausiai jam turi būti aišku, kiek jis turi miegoti, ką turi valgyti, kaip aktyviai judėti. Aišku, kad žmogus miega pagal poreikį: kūdikis ilgiausiai (kas privaloma žinoti jauniems tėvams), vaikai gana ilgai, paaugliai turi savo grafiką, suaugusieji turi savo normas, o ir senoliai neturi persimiegoti. Jei pastarieji miega per ilgai, reikia tartis ne su internetu, o su gerontologu.

Apie dietas ir kitokius savęs kankinimo būdus yra tiek daug neteisybių, jog sunku pasverti, kas geriau – žinoti ar nežinoti. Pranešimai, ką valgyti, ko nevalgyti, dažnai parengiami parduotuvių tinklo: atvežė egzotišką vaisių, tai jis, pasirodo, baisiai sveikas. Trūksta kokio produkto, tai šis - „baltoji‘ mirtis. Tiesa, kai kurios taisyklės lyg ir visuotinai pripažintos. Valgyti reikia reguliariai. Daržovės gerina virškinimą. Vaisiai duoda vitaminų įvairovę. Pirksi nupigintą maistą, brangiai mokėsi už vaistus. Dieta yra gydomoji priemonė, todėl turi būti prižiūrima specialistų. Taigi pačių taisyklių nėra daug, bet ir tai ne visi pripažįsta.

Šiuo metu didžiausia pasaulio „liga“ yra nutukimas. Nelyginsiu skaičių, nes vienose šalyse tokių daug, kitose žmonės neturi ko valgyti. Tačiau mes esame viena iš išsivysčiusių šalių, todėl apie badą lyg ir nevertėtų kalbėti. O štai kad trečdalis suaugusiųjų turi perteklinį svorį, žymi dalis vaikų ir paauglių taip pat, reikia kalbėtis ir galvoti, ką su tuo daryti. Statistiniai duomenys liudija, kad žymi dalis ligų sąlygota riebalų ant mūsų kūno pertekliaus. Jo priežastys yra dvi: netaisyklingas valgymas ir judumo stygius. Paskutinis yra mūsų gyvensenos pasekmė – civilizacija žmones „pririša“ prie televizoriaus, kompiuterio ar kitokio prietaiso. Mokyklose besimokantys sėdi per pamokas, studentai skaito bibliotekose, biurų darbuotojai dirba prie stalo ir t. t. Pamatavus jų sugebėjimus „judinti“ skirtingas ir visas raumenų grupes, paaiškėja, kad absoliuti dauguma Lietuvos vaikų ir paaugusių (t.y. dirbančiųjų) neapkrauna raumenų reikiamu darbu, dėl to jie silpsta. Toliau dar blogiau. Įvairios nervų ir regėjimo ligos atsiranda dėl mažo vaikų ir suaugusių buvimo atvirose erdvėse: miške, laukuose, parkuose. Pasitikėjimas tik gydymo priemonėmis dar labiau blogina situaciją. Visi vaistai turi pašalinių efektų. Geriau sveikiau gyventi negu gerai gydytis. Nenoriu būti tuščių kalbų sakytojas, todėl pateikiu tik vieną „vaizdelį“ iš svetainės judekim.lt .

Žmogus gali žinoti daug. Bet negali žinoti visko. Jei atsiranda toks visažinis, tai aišku, jog jis šarlatanas. Taigi tenka aiškintis, kiek ir ko turi paprastas žmogus (paauglys ar jaunuolė, darbininkas ar senolis) žinoti apie savo kūno raidos ir degradacijos ypatumus, kiek privalo turėti žinių, kada kreiptis į gydytoją, o kada užtenka gydytis pačiam, ką daryti, kai aplinkiniai tavyje mato ligonį, o tu jautiesi visai sveikas. Tų klausimų nepasibaigianti vora, o atsakymų nepakaktų išdėstyti ir daugelyje enciklopedijos tomų. Aišku, jog daugelis remiasi sveiku protu, bėda tik ta, kad jo ne visuomet užtenka, kartais jis net apgauna. Neseniai skelbta istorija apie tai, kaip stalius pigiai taisė dantis savo darbo instrumentais. Mane labiau nustebino ne šio „mediko“ drąsa, kiek pacientų sveikas protas. Apgavikų buvo, yra ir bus, tačiau kodėl reikia tikėti žinomai apgaulingais gydymo būdais? Ir klausimas ne retorinis. Priminsiu vieną istoriją. Buvo toks žmogus Stivenas Polas „Stivas“ Džobsas (Steven Paul „Steve“ Jobs), JAV verslo magnatas ir išradėjas. Jis buvo vienas „Apple“ kompanijos įkūrėjų, vadovas ir direktorių tarybos narys. Jam buvo diagnozuotas kasos vėžys. S. Džobsas devynis mėnesius priešinosi gydytojų rekomendacijoms rinktis laiko patikrintą gydymo metodą. Vietoje to jis rinkosi alternatyviosios medicinos metodus. Nuo šio vėžio jis ir mirė. Apie tai žinomas Anglijos dienraštis telegraph.co.uk tiesiai parašė: „Jis per ilgai stengėsi nugalėti vėžį alternatyvios medicinos dėka“ .

Visi medikais netapsime. Bet yra toks mažiausias savęs žinojimo dydis, kuris užtikrina biologinį asmens išlikimą. Vaikystėje to moko tėvai ir mokytojai, suaugęs privalo domėtis pats. Reikia mokėti būti sveikam, reikia išmokti ir sirgti. Gerai, kai šalia yra protingų žmonių, tačiau dažniau pasitaiko gerų, o ne išmanančių. Tuomet žmogus pasuka klystkeliu. Po to ir geriausi gydytojai ar visos klinikos nebegali padėti. Aišku, neįmanoma vieną kartą visiems laikams nustatyti tokių žinių kiekį. Jis nuolatos keičiasi, kaip keičiasi gyvenimas ir sveikatos bei sveikatinimo sampratos. Spėriai besivystančios techninės galimybės dažnai iš esmės keičia mūsų požiūrius. Ankstėliau reikėdavo smarkiai sugaišti, kad susisiektum su gydytoju ar gydymo įstaiga, o telemedicina šią kliūtį šalina. Ankstėliau chirurginės operacijos būdavo gana retos, bet artėja laikas, kai jas darys robotai ,visai apie retumą nenumanydami. O ir organų atnaujinimas ne taip toli, nors ir panašu į fantastiką. Tai jau realybė, tiesa, savo pradžioje. Gal dabartiniai senoliai, t.y. kuriems daugiau kaip 75 metai, galės daugiau sužinoti apie kūną ir jo priežiūrą III amžiaus universitetuose, nors vilčių ir nedaug, bet kiti privalės periodiškai rūpintis žinių atnaujinimu ar net gilinimu, priklausomai nuo jų pačių kūno ar proto būklės. Negaliu pasiūlyti geresnės taisyklės nei žinomo posakio: niekas kitas nesugebės labiau padėti nei tu pats. Kai rūpiniesi savimi, tai ir kiti gali padėti. Aišku, tai negalioja kūdikiams ar jiems prilygstantiems.

Šiame straipsnyje pateikta subjektyvi autoriaus nuomonė, todėl VLMEDICINA.LT už turinį neatsako.