Data: 2020.07.10 09:23
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Slauga Lietuvoje: sistema slaugytoją daro antrarūšiu specialistu

Genovaitė Privedienė | 2014-09-15 00:01:51

„Pagrindinė slaugytojų problema – motyvacijos mažėjimas ar jos nebuvimas“, - sako Mažeikių ligoninės vyriausioji slaugos administratorė Regina Meištienė. Kodėl praranda motyvaciją Lietuvos slaugytojas? Atsakymų į šį ir kitus slaugytojams iškylančius klausimus ieškokite naujame portalo VLMEDICINA.LT straipsnių cikle „Slauga ir slaugytojas“.

Regina Meištienė
„Mūsų visų nerangumas, siauras akiratis, laukimas, kol kas nors ką nors padarys už mus, nesuvienijo bendriems slaugytojų profesijos savarankiškumo, prestižo tikslams“, - sako Regina Meištienė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Miela Regina, pradžioje prisistatykite. Kokia Jūsų darbo patirtis? Nuo kada jūs dirbate vadovaujantį darbą? Ar sudėtinga padaryti karjerą Lietuvoje slaugytojui?

Slaugytoja (medicinos sesuo) esu nuo 1977 metų. Darbo patirtis prasidėjo Vilniuje nuo stomatologinės poliklinikos ir chirurgijos skyriaus, vėliau dirbau Mažeikių ligoninės kūdikių skyriuje, Mažeikių ligoninės vaikų poliklinikoje.

Kas yra slaugytojo karjera? Ar darbas sveikatos priežiūros įstaigoje slaugos vadovu, ar darbas slaugos edukacinėje veikloje, ar darbas su sudėtingomis technologijomis ir kt.? Viskas priklauso nuo slaugytojo asmeninių savybių, nuo požiūrio į savo profesiją, nuo sėkmingo buvimo ten, kur jautiesi gerai, manai save realizuojantis.

Darbo karjerą pradėjau 1989 m. vaikų poliklinikoje. Skatinama ligoninės vyriausiojo gydytojo buvau paskirta į vyresniosios medicinos sesers pareigas. Mažeikių ligoninės vyriausiąja medicinos seserimi pradėjau dirbti 1999 m., kur dirbu iki šiol – Mažeikių ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai (vyriausiąja slaugos administratore).

Klaipėdos universitete 2005 m. įgijau bendrosios praktikos slaugytojo bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir 2008 m. slaugos magistro kvalifikacinį laipsnį.

Kokie darbo momentai įsirėžė į atmintį? Kas skaudina?

Sugrįžus Lietuvos nepriklausomybei, pasipylė daugybė teisės aktų, reglamentuojančių slaugą, pradėta kalbėti apie slaugos procesą, slaugytojo profesijos autonomiją, savarankiškumą, licencijavimas ir t.t. Pasipylė konferencijų šūsniai, „valgėm“ informaciją noriai. Profesinės kvalifikacijos pavadinimą „medicinos sesuo“ pakeitė į Bendrosios praktikos slaugytojo.

Į Sveikatos apsaugos ministeriją, atsimenu, parašiau raštą su prašymu palikti senąjį pavadinimą. Žinoma, atsakymas buvo neigiamas. O dabar... Vėl norime grįžti prie senojo pavadinimo. Tarsi pavadinimo pakeitimas išspręs mūsų socialines problemas, suteiks mūsų profesijai aukšesnį statusą mumyse, visuomenenėje bei sveikatos sistemos lygmenyje.

Skaudina pasigirstančios kalbos, kad slaugos vadovai įstaigose išstumiami iš įstaigos valdymo struktūrų. Aš nežinau išsivysčiusios Europos valstybės, kurios sveikatos sistemos įstaigos valdymo struktūrose nebūtų slaugos vadovų.

Iš susikūrusių slaugytojų draugijų, profesinių organizacijų laukėme vienijančių mus idėjų. Bandymų buvo. Bet mūsų visų nerangumas, siauras akiratis, laukimas, kol kas nors ką nors padarys už mus, nesuvienijo bendriems slaugytojų profesijos savarankiškumo, prestižo tikslams. Džiaugėmės galinčios studijuoti universitetuose.

Kokias kitas slaugytojų darbo problemas šiandien pastebite? Ar jos lengvai išsprendžiamos?

Pagrindinė slaugytojų problema – motyvacijos mažėjimas ar jos nebuvimas.

Kas skatina šį veiksmą? Pirmiausia, tai ekonominės-socialinės problemos - maži atlyginimai, šiandien prilygstantys minimaliai algai; varžantys tobulėti, kelti intelektualinį lygį. Kiek iš jo galiu nusipirkti naujų knygų, nueiti į renginį, keliauti?..  Slaugytojų amžiaus vidurkis  Mažeikių ligoninėje - apie 50 metų. Didėja sergamumas, mažėja iniciatyva, naujovių diegimas, noras keistis profesiniu lygmeniu. Antra, psichologinės problemos - pati sveikatos sistema pacientų sveikimo procese slaugytoją nustumia į antrą planą, daro antrarūšiu specialistu.

Šios problemos išsprendžiamos tik aukščiausiu lygmeniu.

Kaip manote, ar gali slaugai įstaigoje vadovauti slaugytojo išsilavinimo neturintis asmuo?

Mano manymu, slaugai ne tik gali, bet ir turi  vadovauti slaugytojas, įgijęs slaugos bakalauro ar magistro kvalifikacinį laipsnį. Kodėl? Todėl, kad vadovauti reikia ne įstaigai, o profesinei grupei. Išmanyti tuos profesinius dalykus, kurių išmokstama studijuojant, bei pritaikyti praktikoje. Specialistas vadovauja specialistams. Slauga - savarankiška, subtili, jautri profesija. Mes pačios geriausiai šiuos faktus pastebime, suprantame, įvertiname, sprendžiame.

Jūsų manymu, kokios pagrindinės slaugytojų emigracijos priežastys? Ar yra grįžtančių iš emigracijos?

Pagrindinės slaugytojų emigracijos priežąstys yra ekonominės-socialinės. Dar šeimyninės, asmeninės ambicijos dėl karjeros, profesnio statuso. Grįžta vienas kitas slaugytojas dėl šeimyninių problemų. Gaila, kad dažniausiai emigruoja jauni, išsilavininę, naują požiūrį į savo profesiją turintys energingi slaugytojai. Netrukus jie Lietuvos sveikatos sistemai bus labai reikalingi.

Ką keisti, tvarkyti sistemoje palinkėtumėte sveikatos apsaugos ministrei?

Sveikatos apsaugos ministrei palinkėčiau, jog jos kalboje dažniau būtų minimi ne „gydytojai“, o „sveikatos priežiūros specialistai“.

Linkėčiau padidinti asmens sveikatos paslaugų bazinę balo kainą.

 


VLmedicina.lt