Data: 2020.09.23 23:21
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Pacientų organizacijų vedlė skaičiuoja pergales prieš valdininkus

Eglė Petkutė | 2011-05-05 00:20:08

Ši moteris valdžios koridoriuose sukelia tikrą sąmyšį. Visos Lietuvos pacientai šiandien turėtų būti dėkingi jai už tai, kad sergančiųjų teisės yra ginamos, jų nuomonės paisoma ir be jų sutikimo joks svarbesnis dokumentas nebus patvirtintas. Devynerius metus Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybai pirmininkaujančios Vidos Augustinienės dėka mūsų šalies vardas tariamas su pagarba.

Tarptautinėse konferencijose Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos įdirbis dažnai pateikiamas kaip sektinas dialogo su valdžios institucijomis pavyzdys. Nuotraukoje Vida Augustinienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip apibūdintumėte dabartinę situaciją pacientų teisių požiūriu?

Vos prie kelerius metus mūsų į jokius posėdžius neįsileisdavo, taigi – padėtis tikrai gerėja. O dabar Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos (LPOAT) nariai yra kviečiami ir dalyvauja Sveikatos apsaugos ministerijos kolegijoje, Privalomojo sveikatos draudimo taryboje, Pacientų teisių ir žalos atlyginimo komisijoje, Ligų ir kompensuojamųjų vaistų sąrašų tikslinimo komisijoje ir įvairiose darbo grupėse, kurias sudaro ministerija, Valstybinė ligonių kasa, Seimas.

Mes jau turime galimybę gauti visą informaciją ir išsakyti savo nuomonę.

Kas padėjo atverti duris, kurios daugybę metų pacientų atstovams buvo uždarytos?

Tai labiausiai priklauso nuo pačių pacientų organizacijų. Tarkime, Lietuvos diabeto asociacija dirba nuo 1989 metų. Mes visada buvome aktyvūs, tačiau vis girdėdavome valdininkų argumentus, neva yra ir kitomis ligomis sergančiųjų, ne tik diabetu, esą negalima visko duoti vieniems, sakydavo „palaukite, kol ir kiti ką nors gaus“. Kai kuriomis ligomis sergantiesiems neatstovavo niekas arba tos organizacijos buvo pasyvios. Bet negi mes turime sėdėti ir laukti, kol kiti atsibus? Taip 2002 metais įsteigėme Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybą, kuri šiuo metu vienija 26 organizacijas. Dabar gavę informaciją apie numatomą posėdį, svarbaus klausimo svarstymą, deleguojame atstovą. Kartais laiku užduotas tinkamas klausimas padeda pakeisti kai kuriuos sprendimus pacientų naudai.

Nuo 2005 metų LPOAT yra Tarptautinio pacientų organizacijų aljanso narė. Kartą pasikvietėme į svečius aljanso valdybos narį. Kai jis pamatė, kaip mes organizuojame apskrito stalo diskusijas, kuriose dalyvauja ir ministerijos, Seimo atstovai,  labai stebėjosi, kaip pacientų organizacijai pavyksta sukviesti visas puses. Taigi kaskart, kai tenka dalyvauti renginiuose užsienyje, matau, kad mus ir mūsų veiklą pateikia kaip sėkmingos veiklos pavyzdį. Tai džiugina.

Kiekviena pacientų organizacija rūpinasi savo nariais, siekia gauti naujausių kompensuojamųjų vaistų, geresnio gydymo. Kokios yra bendros problemos, su kuriomis susiduria daugelis organizacijų?

Daugelis iš jų pastaruoju metu skundžiasi didelėmis eilėmis pas šeimos gydytojus, tuo, kad sunku patekti pas gydytojus specialistus. Yra dar viena opi problema, su kuria susiduria lėtinėmis ligomis sergantys žmonės, patekę į ligoninę ne dėl savo pagrindinės ligos sukeltų negalavimų. Tarkime, diabetu sergantysis patenka į Akių ligų skyrių, čia jam tik gydomos akys, o insulinu jis turi pasirūpinti pats. Jeigu gulėdamas ligoninėje jis suvartojo ambulatoriniam gydymui jam skirtus vaistus, grįžęs ir nuėjęs į polikliniką iš savo gydytojo sulaukdavo atsakymo, neva jam tų pačių vaistų dar turėjo užtekti dviem savaitėms. Esą

ligoninė tuo metu turėjo vaistais aprūpinti. Tačiau taip nebuvo. Anksčiau ligoninės gydytojas neturėdavo teisės išrašyti vaistų ambulatoriniam gydymui. Daug metų siekėme, kad sveikatos apsaugos ministro įsakymas, dėl kurio ir kyla šios problemos, būtų pakeistas. Pagaliau mums pavyko: nuo šiol ir ligoninės gydytojas gali mėnesiui išrašyti vaistų ambulatoriniam gydymui.

Vadinasi, ilgametis triūsas nenuėjo veltui.

V.Augustinienės įžvalga ir užsispyrimas ne kartą padėjo užkirsti kelią valdininkų siekiams priimti pacientams žalingus sprendimus. Asmeninio archyvo nuotr.

Prisimenu, kaip buvo keičiamas Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas. Buvo ketinimų iš nuostatos „pacientas turi gauti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas“ išbraukti žodį „kokybiškas“.  Paprieštaravusi tam, išgirdau argumentą, neva neaišku, kokios paslaugos yra kokybiškos. Kaip Lietuva atrodytų kitų šalių kontekste, jeigu įstatyme neliktų nuostatos dėl kokybiškų paslaugų? Juk tai reikštų, kad pacientui galima suteikti bet kokias paslaugas, niekas neįpareigotų teikti aukščiausio lygio paslaugų. Jeigu nežinoma, kaip įvertinti paslaugų kokybę, reikia įvesti kriterijus.

Kaip supratote, šis žodis nebuvo išbrauktas. Tai dar vienas pavyzdys, kaip galima užkirsti kelią pacientams nenaudingų sprendimui priėmimui. Tereikia šiek tiek ryžto ir užsispyrimo.

Esate principinga ir kovinga moteris. Jums pasirodžius posėdžiuose, turbūt ne vienam valdininkui subjūra nuotaika...

Ministerijos specialistai kartą prasitarė, kad jei žino, jog pasirodys Augustinienė, imasi rimtai ruoštis. Ir tai tiesa. Jie man nepasakys bet ko, nes aš domiuosi ir šį tą išmanau. Gavusi eilinį raštą, visada susirandu tuos teisės aktus, kuriais remiantis parengtas atsakymas ar priimtas sprendimas. Ne kartą paaiškėjo, kad teisės aktuose visai kitaip formuluojama. Manau, kad valdininkai pagaliau suprato, kad manęs taip lengvai neapgaus.

Kai kurios pacientų organizacijos, neturinčios aktyvaus ir principingo lyderio, gebančio apginti savo poziciją, neretai ir lieka apgautos.  Jeigu pats nieko nedarysi, niekas kitas nepasirūpins, o juk kiekvienas iš mūsų, net Seimo nariai, ministerijos tarnautojai esame potencialūs pacientai. Taigi visiems turėtų rūpėti pacientų gerovė, ne tik tiems, kurie dabar serga, bet ir tiems, kurie galbūt sirgs vėliau. Tačiau, deja, valdininkams labiau rūpi išsilaikyti savo kėdėje ir priimti sprendimus, kurie „patogūs“ ir palankūs ministerijai ar Seimui.

Kokia jūsų pozicija dėl vykdomos Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo programos? Lyg ir girdime, kad svarbiausia yra, jog būtų geriau pacientams, tačiau ar jų nuomonės buvo klausiama?

Mus kvietė į posėdžius, kai ši programa buvo pristatoma, kai buvo nustatomi kriterijai jungiant įstaigas ir optimizuojant paslaugas. Akivaizdu, jog labiausiai numatytoms pertvarkoms priešinasi ligoninių vadovai, nes jų kėdės ėmė braškėti. Kai kurie iš jų aktyviai ragino protestuoti ir pacientus. Mes stebime, kas vyksta, ir sergėjame, kad vykdant reformą pacientų teisės nebūtų pažeistos.

Ką patartumėte visiems sergantiems žmonėms, kurie jaučiasi sutrikę, nusivylę?

Kiekvienas turime labiau savimi rūpintis, skirti daugiau dėmesio sau ir pirmiausiai stengtis nesusirgti, gyventi sveikai. Linkiu nebūti abejingiems patiems sau ir visai sveikatos apsaugos sistemai, nebijoti

reikšti savo nuomonę, domėtis pacientų teisėmis ir jomis naudotis. Nežinantį labai lengva vedžioti už nosies. Tarkime, žmogus patenka į ligoninę ir gauna sąrašą vaistų ir priemonių, kurias jam reikia nusipirkti. Prieš tai jam dar paduodama pasirašyti, jog mokėti jis sutinka. Jeigu jis žinotų, kad pusė to sąrašo yra medikamentai, kuriuos kompensuoja Valstybinė ligonių kasa... Arba jeigu tuo metu ligoninė neturėjo tam tikrų vaistų, pacientui gali tekti jų nusipirkti. Tokiu atveju gydytojas turi jam išrašyti receptą, pacientas vaistų nusipirks, o vėliau jam šios išlaidos turi būti kompensuotos. Neretai pasitaiko atvejų, kai ligoninėje pacientui pasiūlomi vieni vaistai, o jis pageidauja kitų, brangesnių. Žmogus turi žinoti, kad tokiu atveju jam reikia ne mokėti visą brangesniųjų vaistų kainą, o tik skirtumą. Jeigu žmonės dažniau pasidomėtų, kas jiems priklauso, problemų ir nepasitenkinimo būtų kur kas mažiau.

Kalbino Eglė Petkutė