Data: 2020.09.19 05:42
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Osteoartritas: klinika, etiologija, diagnostika, prevencija

Šaltinis: vlmedicina | 2016-10-12 12:29:18

Spalio 12-oji minima kaip Pasaulinė artrito diena. Pasaulio sveikatos organizacija ir įvairių šalių specialistai – reumatologai, ortopedai, chirurgai-traumatologai, pediatrai, imunologai ir kt. – bei jų profesinės draugijos ragina atkreipti dėmesį į lėtinių reumatinių ir kaulų bei raumenų sistemos ligų grupę, kuriai būdingas itin žemas mirtingumo lygis, bet kuri pasižymi aukštu sergamumo bei neįgalumo lygiu ir sukelia ilgalaikius, lėtinius skausmus, kurie labai pablogina žmogaus gyvenimo kokybę, sutrikdo normalų judėjimą bei apsitarnavimą.

© Fotolia.com

2016 metų Pasaulinės artrito dienos tema yra „Viskas Jūsų rankose: imkitės veiksmų“. Jos tikslas – paskatinti žmones, sergančius reumatinėmis ir kaulų bei raumenų sistemos ligomis, kartu su įvairių sričių gydytojais bei slaugytojais, mokslininkais, sveikatos apsaugos politikos formuotojais ir plačiąja visuomene išnaudoti kiekvieną galimybę imtis konkrečių veiksmų ir pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę.

Kaulų ir sąnarių pažeidimai yra dažniausia ilgalaikio skausmo bei fizinės negalios priežastis, kuri visame pasaulyje kasmet paveikia šimtus milijonų žmonių. Pagal paplitimą judamojo aparato ligos yra trečioje vietoje tarp visų ligų, t. y. apie 24 proc. viso pasaulio gyventojų turi pažeistą griaučių ir raumenų sistemą.

Pagal dabar galiojančią TLK-10 AM klasifikaciją, artropatijoms (infekcinėms ir neinfekcinėms) priskiriamos 4 didelės susirgimų grupės: infekcinės artropatijos (pavyzdžiui, pūlingos, įvairių sukėlėjų sukeltos ar poinfekcinės artropatijos ir kt.), uždegiminės poliartropatijos (pavyzdžiui, reumatoidinis artritas ar reumatoidinis vaskulitas, psoriaziniai artritai, jaunatvinis arba juvenilinis artritas, ankilozinis spondilitas, podagra, trauminiai artritai ir kt.), artrozė arba osteoartritas (poliartrozė, koksartrozė, gonartrozė ir kt.) ir kitos sąnarių ir kaulų ligos (osteoporozė, įvairios įgytos sąnarių deformacijos, sąnarių nestabilumas, kai kurios stuburo degeneracinės ligos ir kt.). Visas jas sąlygiškai galima būtų suskirstyti į dvi pagrindines grupes – uždegimines ir neuždegimines (degeneracines) ligas.

Laipsniškai ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei ir daugėjant pagyvenusių bei senų žmonių, neišvengiamai augs ir išlaidos, susijusios su reumatinių ligų gydymu, daugės įvairių medicininių, socialinių ir psichologinių problemų. Sąnarių arba aplink sąnarį esančių audinių skausmas ir judėjimo funkcijos sutrikimas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių sveikatos sutrikimo formų.

Degeneracinės sąnarių ligos dažniausiai (bet nebūtinai) atsiranda su amžiumi ir tam reikšmingą įtaką daro jungiamajame audinyje vykstantys senėjimo procesai, didelis bei ilgai trunkantis fizinis krūvis, didelis kūno svoris ir kiti veiksniai. Dažniausiai pasitaikanti tokio pobūdžio liga yra osteoartritas, dar vadinamas deformuojančia osteoartroze, poliartroze, degeneracine sąnarių liga ir pan. Trumpai supažindinsime su šiuo dažniausiai pasitaikančiu lėtiniu susirgimu, jo klinika, etiologija, diagnostika bei bendrais prevencijos principais.

Kai kurių autorių nuomone, artritas ir artrozė – tai skirtingos diagnozės, nors labai artimos savo klinika ir patologiniais procesais, vykstančiais sąnariuose. Artritas apibūdinamas kaip pirminė vieno ar kelių sąnarių uždegiminė būklė, su galimu antriniu jungiamojo audinio pažeidimu, o artrozė – tai pirminis sąnarinius paviršius dengiančios kremzlės matrikso (sudaryto daugiausiai iš II tipo kolageno bei proteoglikanų) degeneracinis procesas, laipsniškai, ne per vienerius metus pažeidžiantis kremzlę, jos atsinaujinimo galimybę bei funkciją, o dar vėliau ir kaulą su galimu antriniu sąnario komponentų uždegimu.

Dėl skirtingų priežasčių, kurios sukelia pokyčius sąnariuose, skiriamas pirminis ir antrinis osteoartritas (artrozė).

Pirminis osteoartritas – kai nėra vienos aiškios, žinomos sąnario pokyčių priežasties arba jos neįmanoma nustatyti. Apibūdinamas kaip pagyvenusių ir senų žmonių liga, atsirandanti dėl organizmo senėjimo procesų ir sąnario kremzlės degeneracinių pokyčių viename ar keliuose sąnariuose (ypač didžiausią apkrovimą patiriančiuose).

Antrinis osteoartritas išsivysto dėl konkrečių žinomų veiksnių: traumų, menisko sužeidimų, buvusios sąnario operacijos, blogai ar netaisyklingai sugijusių kaulų lūžių, po itin ilgo nejudrumo (sergant sunkia liga ar ilgai dėvint imobilizuojantį įtvarą), didelės ir ilgai trunkančios sąnario mechaninės apkrovos, nutukimo, po infekcijos ir pan. Antrinis osteoartritas taip pat išsivysto esant įgimtai sąnarių kremzlių patologijai. Tokiu atveju jis vystosi gana jauname amžiuje. Antrinis osteoartritas taip pat gali vystytis sergant cukriniu diabetu, kai kuriomis skydliaukės ir retomis ligomis (akromegalija, alkaptonurija, Pageto liga ir kt.) ar esant tam tikriems riebalų apykaitos sutrikimams.

Klinika

Osteoartritas iš pradžių pasireiškia sąnario skausmingumu, ypač intensyvaus fizinio krūvio metu arba po jo, nedideliu judesių ribotumu, nežymiu vieno ar kelių sąnarių rytiniu sustingimu, vėliau – sąnario traškėjimu judinant. Vėliau sąnaryje gali atsirasti įvairaus laipsnio vietinis uždegimas ir pradėti kauptis skystis, sąnarys gali patinti, parausti ir net pakilti jo temperatūra, o per ilgą laiką gali išsivystyti matomos sąnario deformacijos. Vienas iš dažnai pasitaikančių požymių yra būtent sąnario sustingimas iš ryto arba ramybės būsenoje, kuris trunka trumpai ir greitai praeina (maždaug po 15–30 min.). Nesant skausmo pacientas į šį simptomą gali nekreipti dėmesio.

Nors liga iš pradžių pasireiškia labai menkais simptomais (arba jų visiškai nebūna), palaipsniui išsivysto ne tik sąnarių kremzlės pakitimai, reikšmingai sumažėja tarpas tarp sąnarinių paviršių, bet ir kartais atsiranda pokremzlinių cistų bei susidaro kaulinės išaugos – osteofitai. Visi šie pakitimai matomi rentgeno nuotraukose ir naudojami diagnozei patvirtinti.

Liga gali pažeisti bet kurį sąnarį, tačiau dažniausiai nukenčia stuburo slankstelių smulkūs sąnariai, kelių (gonartrozė), klubų (koksartrozė), čiurnos ir plaštakų sąnariai.

Etiologija

Ligos atsiradimą lemia 3 skirtingos veiksnių grupės: fiziniai, genetiniai ir biocheminiai veiksniai. Kadangi osteoartritas yra lėtinė polietiologinė liga, tai ir ją sukeliančių veiksnių yra daug ir labai sudėtinga nustatyti, kuris jų yra svarbiausias:

1. Vyresnis amžius. Dažniausiai osteoartritas pasireiškia apie 40–50 gyvenimo metus ir su kiekvienu dešimtmečiu ženkliai padaugėja juo sergančiųjų. Bet vyresnis amžius nebūtinai turi būti tas veiksnys, dėl kurio susergama osteoartritu – lemiamą įtaką turi judamojo ir atramos aparato sistemos pokyčiai. Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose teigiama, kad vyresniems nei 65 metų žmonėms osteoartritas rentgenologiškai diagnozuojamas nuo 50 iki 90 proc. atvejų.

2. Lytis. Iki 50 metų amžiaus osteoartritas kiek dažnesnis vyrams, bet vėliau juo dažniau serga moterys. Vyresnio amžiaus moterų, kurios daugiausiai serga rankų, kelių ir klubų osteoartritu, yra daugiau nei to paties amžiaus vyrų, sergančių osteoartritu. Moterims taip pat būdingesnis daugiau sąnarių apimantis osteoartritas nei vyrams.

3. Paveldimumas. Nustatyta, kad pacientų, kuriems buvo protezuotas klubas ar kelis dėl osteoartrito, broliai arba seserys turi daug didesnę riziką susirgti osteoartritu: maždaug penkis kartus dažniau klubo ir tris kartus dažniau kelio sąnario osteoartritu.

4. Įvairios sąnario traumos (lūžis, išnirimas, raiščių plyšimai, pakartotinės traumos, įvairūs potrauminiai uždegimai su liekamaisiais reiškiniais ir pan.).

5. Nutukimas. Jis nulemia nuolatinį kojų sąnariams tenkantį didelį krūvį, kuris pagreitina hialininės kremzlės susidėvėjimą. Kai kurie moksliniai straipsniai pabrėžia tiesioginę kojų sąnarių osteoartrito priklausomybę nuo didelio kūno masės indekso (KMI).

6. Įgimti ar įgyti sąnario struktūrų pažeidimai (sąnario nestabilumas, meniskų pažeidimas, įgimtas šlaunikaulio išnirimas ir kt.).

7. Medžiagų apykaitos ir endokrininės ligos (pavyzdžiui, cukrinis diabetas).

8. Kai kurios kaulų ligos.

9. Didelis lytinių hormonų lygio svyravimas.

10. Didelio laipsnio raumenų silpnumas.

11. Intensyvus ar ilgai trunkantis fizinis darbas ir sportas.

Tiems, kam tenka dažnai lenktis, dirbti ankštose patalpose, daug kartų atlikinėti tuos pačius ir ypač nepatogius judesius, kiloti didelius svorius, dažniau vystosi kelio sąnario ar stuburo osteoartritas (pavyzdžiui, siuvėjams, dažytojams, kirpėjams, žemės ūkio darbininkams ir pan.). Profesionalūs sportininkai (futbolininkai, regbio žaidėjai, lauko tenisininkai, slidininkai ir kt.) taip pat reikšmingai dažniau serga osteoartritu.

Ligos pradžia dažniausiai sunkiai pastebima ir nenustatoma. Todėl dažniausiai pacientas tiksliai negali pasakyti, kada prasidėjo liga, kada jis pajuto pirmuosius simptomus. Svarbiausias simptomas ligos pradžioje yra bukas sąnarių ar vieno sąnario skausmas, atsirandantis didesnio fizinio krūvio metu arba po jo, kuris gali labai greitai praeiti pailsėjus ar pasitepus tepalu nuo uždegimo. Ligai progresuojant skausmas stiprėja, jis vis dažniau gali varginti ir ramybės būsenoje.

Diagnostika

Dažniausiai ligoniai, pajutę nedidelį skausmą, diskomfortą ar sąnario sustingimą judesio metu, neskuba kreiptis į gydytoją. Jie patys perka įvairius nereceptinius medikamentus (dažniausiai tepalus) ar maisto papildus (kurių teigiamo poveikio dažniausiai nepatvirtina jokie nepriklausomi moksliniai tyrimai), gydosi įvairiausiais „liaudiškais“ metodais. Į gydytojus paprastai kreipiamasi tik tada, kai skausmas pradeda trikdyti įprastą kasdienę veiklą, atsiranda sąnario sustingimas, patinimas ar kitas simptomų derinys.

Jokių specifinių tyrimų osteoartritui diagnozuoti nėra. Dažniausiai diagnozė nustatoma pagal vyraujančius klinikinius simptomus bei rentgenologinio ir kitų tyrimų rezultatus (ultragarsinio tyrimo, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso).

Prevencija

Kadangi osteoartritas yra lėtinė polietiologinė liga ir ją sukeliančių veiksnių yra daug, todėl jokios specifinės ir visiems tinkančios prevencijos nėra. Svarbiausia prevencija yra jau žinomų rizikos veiksnių vengimas: normalaus kūno svorio palaikymas, sąnarių, raiščių, sausgyslių ir kt. traumų vengimas, reguliarus fizinis aktyvumas (aerobiniai ir jėgos pratimai ar kita veikla), itin didelių fizinių krūvių darbe ir sporte vengimas (ypač sunkių objektų kilojimo, nešiojimo, stumdymo ir kt.), fiziškai sunkių darbinių procesų mechanizavimas ir automatizavimas ir pan.

Mokslinių straipsnių apžvalgą pagal užsienio ir Lietuvos literatūrą parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas Remigijus Zumeras