Data: 2020.07.09 19:29
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Neplakančios širdies donorystės modelis išgelbėtų gerokai daugiau ligonių

vlmedicina.lt | 2015-06-11 11:38:20

Seimo komitetuose bus pradėtas svarstyti Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimo projektas, kurį parlamentarams pristatė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Jei komitetai šiam projektui pritars, jis bus priimtas Seimo posėdyje ir Lietuvoje bus įteisinta galimybė ruošti neplakančios širdies donorus.

Operacijos akimirka
© Algirdo Kubaičio (VLMEDICINA.LT) asociatyvioji nuotr.

Išgelbėtų daugiau gyvybių

Iki šiol Lietuvoje yra įteisinta organų donorystė po smegenų mirties ir gyvoji donorystė, kai recipientui persodinamas gyvo donoro – giminaičio ar sutuoktinio – inkstas ar dalis kepenų. Tikimasi, kad įdiegus ir neplakančios širdies donorystės modelį, pavyktų išgelbėti gerokai daugiau transplantacijos laukiančių ligonių.

2015 m. birželio 2 d. duomenimis, Lietuvoje įvairių organų ir audinių transplantacijos laukia 450 žmonių. Kasmet Lietuvoje po smegenų mirties identifikuojama apie 100 potencialių donorų, tačiau tik apie 30 jų tampa efektyviais donorais, t.y., transplantuojamas nors vienas organas ar audinys. Per metus Lietuvoje atliekama apie 120 įvairių audinių, organų transplantacijų.

Kol kas donorystė – tik po smegenų mirties

Mirštantis žmogus reanimacijos skyriuje visada yra gaivinamas, taikant visas sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas gaivinimo priemones ir procedūras: gyvybinės funkcijos bandomos atstatyti taikant šiuolaikinius medicininius metodus – krūtinės masažą, defibriliaciją (gydymo metodas, kai širdies skilvelių arba prieširdžių virpėjimas pašalinamas vienkartiniu trumpu elektros impulsu), dirbtinę kraujotaką, plaučių ventiliaciją, vaistus, šalinančius priežastis, dėl kurių pacientą ištiko tokia būklė.

Tačiau jei paciento reanimacijos skyriuje atgaivinti nepavyksta, konstatuojamas žmogaus mirties faktas. Jis konstatuojamas dviem atvejais: įvykus smegenų mirčiai (pvz., patyrus galvos traumą, insultą ir pan.) arba sustojus kvėpavimui ir nutrūkus kraujotakai (pvz., patyrus infarktą ir pan.).

Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius teisės aktus įvykus smegenų mirčiai ir konstatavus mirties faktą, mirusiojo audiniai, organai gali būti paaukoti donorystei (donorai po smegenų mirties). Tuo tarpu konstatavus mirties faktą, kai sustoja kvėpavimas ir nutrūksta kraujotaka, t.y., kai sustoja širdis (neplakančios širdies donorai) – tokių asmenų audiniai, organai transplantacijai nėra imami, nes tokios teisinės galimybės galiojantys įstatymai nenumato.

Pastaruoju metu išsivysčiusiose pasaulio šalyse (Lietuvoje – taip pat) mažėja žmonių, kuriems mirties faktas konstatuojamas įvykus smegenų mirčiai. Pagrindinės priežastys – sėkmingesnė trauminių sužalojimų prevencija, mažėja autoįvykių, nelaimingų atsitikimų darbe ir pan. Taip pat tobulėja šių sužalojimų diagnostika ir gydymo taktikos.

Tuo tarpu pacientų, kuriems reikalinga transplantacija, skaičius kasmet vis didėja, nes į laukiančiųjų transplantacijos sąrašą įtraukiama vis daugiau vyresnių pacientų, kuriems diagnozuotos ir gretutinės ligos, kuriomis sergant anksčiau transplantacijos nebuvo įmanomos.

Taigi, siekiant, kad būtų išgelbėta kuo daugiau transplantacijos laukiančių žmonių gyvybių, būtina taikyti ir neplakančios širdies donorystės modelį.

Būtina užtikrinti donorinių organų kraujotaką

Taikant neplakančios širdies donorystės modelį, recipientui gali būti persodinti tie patys organai ir audiniai, kaip ir galiojančios donorystės po smegenų mirties atveju, išskyrus širdį.

Tikimasi, kad įdiegus šią naujovę mažės ir artimųjų atsisakymas donorystei: žmonėms „tradiciškai“ suvokti mirtį yra paprasčiau, kai žmogaus širdis nustoja plakti. Konstatavus smegenų mirtį, širdis, palaikoma medikamentų, kurį laiką dar plaka, nors žmogus yra miręs.

Neplakančios širdies donorystė ypatinga dar ir tuo, kad donorinių organų išlaikymas tokiu atveju turės būti kitoks nei organų išlaikymas po smegenų mirties: donoriniai organai gali būti tinkami transplantuoti, jei jie aprūpinami krauju – maistinėmis medžiagomis ir deguonimi. Tam reikalinga dirbtinė kraujotaka, kuri yra pajungiama, kai nepavyksta atstatyti širdies veiklos.

Jei taikant visas gaivinimo priemones širdies veikla nebeatstatoma, artimiesiems sutikus mirusysis yra ruošiamas organų donorystei. Neplakančios širdies donoro organai gyvybingi gali būti trumpesnį laiką – vos pustrečios valandos.

Atsiliekame nuo daugelio šalių

Lietuva – viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kurios nevykdo neplakančios širdies donorų organų ruošimo programos.

Antai Čekijoje neplakančios širdies donorų organų paruošimo programa pradėta įgyvendinti 1972 metais, Nyderlanduose – 1981 metais, Jungtinėje Karalystėje – 1989 metais, Latvijoje – 1992 metais.

Nuo 2000 iki 2008 metų Jungtinėje Karalystėje buvo paruošti 1 005 neplakančios širdies donorai, Latvijoje nuo 2004 iki 2008 metų – 58 neplakančios širdies organų donorai. Jungtinėje Karalystėje neplakančios širdies donorai sudaro 40 proc. visų donorų, Latvijoje – 60 proc.

Nacionalinio transplantacijos biuro informacija