Data: 2020.09.30 18:05
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Natalja Istomina: nuo slaugytojos darbo iki slaugos mokslo

Genovaitė Privedienė | 2011-02-07 01:17:35

„Nuo to, kaip bendrauji su pacientu, kaip jis jaučiasi slaugomas, priklauso 50 proc. sėkmės. Jei slauga sėkminga  - pacientas pasveiksta greičiau“, - įsitikinusi  Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Slaugos katedros lektorė, Turku (Suomija) universiteto doktorantė Natalja Istomina.

Jūs - viena aktyviausių uostamiestyje slaugos mokslo specialisčių, besidalijanti savo žiniomis su studentais. Koks buvo jūsų kelias į slaugos mokslą?

1995 metais baigiau Klaipėdos medicinos mokyklą, įsigijau medicinos sesers profesinę kvalifikaciją ir aukštesniojo mokslo diplomą. Tais  pačiais metais dar besimokydama pradėjau dirbti Jūrininkų ligoninėje,  naujai  atidarytame 2-ajame intensyviosios terapijos skyriuje.

Naujame skyriuje buvo suformuota komanda iš jaunų gydytojų ir slaugytojų. Neieškojome lengvo darbo, pasirinkome sunkiausią, ir dirbome su entuziazmu.

Atsimenu, pirmas mano pacientas buvo po insulto, labai sunkios būklės. Ateina artimieji ir klausia manęs, ar jis gyvens.  Pasakiau, kad būklė sunki, bet jis gauna visapusišką pagalbą ir slaugą. O kai artimieji visgi spyrė atsakyti, remiantis savo patirtimi, truputį sutrikau. Juk negalėjau sakyti, kad tai mano pirmas pacientas! Švelniai pasakiau, kad stebuklų būna, bet būklė tikrai labai sunki.

O gal stebuklų tikrai būna? Ar susidūrėte su jais dirbdama ligoninėje?

Per tuos 8 darbo metus stebuklų tikrai buvo. Kaip kitaip  pavadinsi tai, kad išgyvena  visiškai "nurašyti" ligoniai? Vienas pacientas reanimacijos skyriuje gulėjo pusantro mėnesio, gyvybė buvo palaikoma tik vaistais ir reanimacijos aparatūra. Ir tas ligonis savo kojomis išėjo į reabilitacijos skyrių.  Kitas „nurašytas“ pacientas – maliarija sirgęs vyras.  Visi jo organai buvo pažeisti, ir jis jautėsi labai blogai. Bet iš skyriaus taip pat  išėjo savo kojomis.

Kodėl palikote slaugytojos darbą? Kas atvedė į universitetą?

N. Istomina
1997 metais. Asmeninio archyvo nuotr.

 Darbas man davė daug praktinių slaugos, bendravimo įgūdžių, moralinį pasitenkinimą. Bet dirbdama dar  mokiausi Klaipėdos universitete. Kai baigiau bakalauro studijas ir įstojau į magistrantūrą,  mane pakvietė kolegė Rasa Dumbrauskienė išmėginti savo jėgas universitete. Buvo numatyta, kad dirbsiu sekretore, bet atsilaisvino administratoriaus vieta ir 2001 metais pradėjau dirbti administratore. Eksternu baigiau magistrantūrą Sveikatos mokslų fakultete ir 2002 metais pradėjau dirbti kaip asistentė Slaugos katedroje. Dar metus dirbau ir kaip administratorė, o nuo 2003 metų jau tik katedros dėstytoja. Dalyvavau rengiant slaugos programą. Ji buvo sėkmingai patvirtinta ir  sulaukė didelio slaugytojų susidomėjimo.

Kodėl visgi nusprendėte siekti aukštojo mokslo - dėl mados?

 Tokios mados dar nebuvo. O įgyti aukštąjį išsilavinimą visada norėjau. Baigusi vidurinę Kaliningrade studijavau chemiją, bet dėl sveikatos problemų studijas nutraukiau. Teko gydytis ligoninėje, ir ten suvokiau, kad reikia turėti sveikatos ir slaugos žinių - dėl savęs, dėl artimųjų, dėl kitų žmonių. Grįžau į Klaipėdą ir įstojau į medicinos mokyklą.

O jau dirbdama reanimacijos skyriuje  pajutau, kad man ten per ankšta, kad noriu toliau vystytis, bet nebegaliu. Norėjau tobulėti, siekti daugiau. Kai gali vystytis, tobulėti, žengti pirmyn - darbas yra mielas ir teikia pasitenkinimą.

Dirbant ligoninėje slėgė tai, kad  tekdavo būti  gydytojo klaidos įkaite: matydamas, kad jis suklydo, o ta klaida yra slepiama, kad nesužinotų pacientas, tampi tarsi jo sąjungininkas.

Kokia, jūsų akimis, slaugytojų padėtis sveikatos priežiūros sistemoje šiandien?

 Ne visi gydytojai į slaugytoją dar žiūri kaip į savo partnerį. Bet gydytojų yra įvairių, o kad jų supratimas pasikeistų, reikia laiko. Per 20 metų ir taip nemažai kas pasikeitė. Prieš 20 metų sunku buvo įsivaizduoti, kad gydytojas konsultuotųsi su slaugytoja.  Juk  gydytojas atlikdavo  praktiką ir kaip sanitaras, ir kaip slaugytojas. Tai skatino požiūrį,  kad medicinos sesuo yra pusė gydytojo.

Iš Europos atėjo supratimas, kad slaugytojas yra savarankiškas ir moka dalykų, kurių nemoka gydytojai.

Slauga susideda ne tik iš manipuliacijų atlikimo, svarbus ir bendravimas su pacientu. O nuo to, kaip bendrauji su pacientu, kaip jis jaučiasi slaugomas, priklauso 50 proc. sėkmės. Jei slauga sėkminga  - pacientas pasveiksta greičiau.

Ekonomiškai naudingiau turėti daugiau slaugytojų nei gydytojų. Gydytojų paruošimas valstybei kainuoja labai brangiai - kol gydytojas gali pradėti dirbti savarankiškai, praeina 12 metų. O slaugytoja paruošiama per 4 metus. Todėl naudingiau, kad dalį darbo - kaip bendravimą su pacientu - gydytojas perleistų slaugytojui. Taip yra Skandinavijoje, Anglijoje.

Daugiau skyrus atsakomybės slaugytojams, jie dirbtų geriau. Jei slaugytojų daugiau ir jie dirba atsakingiau, patenkintas ir pacientas, sutrumpėja jo gulėjimo ligoninėje trukmė.

Kaip slaugytojų padėtį vertina užsienio specialistai?

Skandinavų slaugos mokslo specialistai, apsilankę beveik visose ligoninėse, pasakė, kad mūsų bazės puikios, sąlygos geros, bet slaugytojai labai sunkiai dirba ir jų yra labai mažai. Švedijoje, pavyzdžiui, gydytojai rašo epikrizes į slaugos istoriją, o mūsų yra atskirai gydymo ir slaugos istorijos. Slaugytojai skundžiasi, kad gydytojai ateina ir nusirašo nuo slaugos istorijų.

Ar tiesa, kad mūsų slaugytojai dirba ir ne savo darbą? Ar jų atlyginimas adekvatus įdėtam darbui?

 Kai kuris darbas, kurį dirba mūsų slaugytojai, nėra jų sritis. Pvz., maisto ruošimas, jo išdavimas. Slaugytojai privalo kontroliuoti, kaip ligoniai laikosi dietos, bet dėlioti košę į lėkštes gali ir žmogus, neturįs išsilavinimo.

Problema paprasta - nėra patvirtinti darbo krūviai. Dabar darbdavys pats nustato darbo apimtį. Slaugytojai dirba daug, o adekvataus atlyginimo negauna. Yra įstaigų, kur slaugytojams į rankas mokama tik 900 litų. Tas skirtumas tarp slaugytojų atlyginimų įvairiose medicinos įstaigose - nuo  900 iki 3000 litų  - labai akivaizdus.

Esant dabartiniams darbo krūviams slaugytojas fiziškai nebespėja įsigilinti į paciento problemas. Jis tik paduoda pacientui vaistus ir išeina. O jei vaistai nepaskirti - pacientas gali nematyti slaugytojo. Tai paradoksali situacija, kurios neturėtų būti. Slaugytojas turėtų viską nuodugniai pacientui išaiškinti, kas jam bus padaryta, kaip jam elgtis, kad greičiau pasveiktų, nebūtų komplikacijų, kaip prižiūrėti kateterį, esantį rankoje. Jei apie slaugą pasakos gydytojas - jis nespės pas kitą pacientą.

Būtų idealu, kad į palatą užsuktų ir operacinės slaugytojai - papasakotų, kas vyks operacinėje, kaip žmogus jausis po narkozės ir pan. Tai padėtų pacientui jaustis saugiam.  Po operacijos slaugytojai turėtų suteikti visą informaciją, kaip elgtis, kada galės valgyti, kada bus išimti siūlai. Bet slaugytojai tam dažnai neturi laiko.

Slauga dabar yra aukštos kokybės kvalifikuota pagalba, gaila, kad  nesukurti jos įkainiai. Bet pažanga yra - Sveikatos apsaugos ministerijoje sudaryta darbo grupė, kuri turi sukurti naujas rekomendacijas dėl krūvių.

Bet juk yra įstaigų, kur slaugytojai vertinami kaip savarankiški specialistai?

Taip, žinau, kad kai kuriose privačiose pirminės sveikatos priežiūros  įstaigose slaugytojos dirba savarankiškai. Pvz., UAB „Mano šeimos gydytojas“  bei "Birutės šeimos medicinos praktika"  gydytojas kabinete dirba vienas, o slaugytojos turi atskirą savo darbo barą ir dėl to jaučiasi geriau, atsakingiau.

Bet daugelyje vietų, ypač viešosiose įstaigose, slaugytojai atlieka tarno darbą - ruošia kavą, nešioja korteles, jei gydytojas nespėja ar tingi -  padeda išrašyti receptus, uždeda antspaudą, t. y. atlieka gydytojo darbą. Toks slaugytojas nebus patenkintas, nes jam trūksta saviraiškos ir jis nemato perspektyvos augti.

Kuo dar nepatenkinti mūsų slaugytojai?

Slaugytojai nepatenkinti ir tuo, kad neturi kur daryti karjeros -  visi slaugos administratoriai  vadovauja iki gyvos galvos. Paprastai jie kuo nors naudingi administracijai, nes yra paklusnūs, nieko nenori keisti, jiems gerai,  kaip yra.

 Koks jūsų ryšys su užsieniu, su tarptautinėmis slaugos mokslo organizacijomis?

N. Istomina su jaunaisiais mokslininkais (nuotr. iš asmeninio archyvo)
N. Istomina su jaunaisiais mokslininkais per Europos slaugos mokslo akademijos suvažiavimą 2009 metais. Priekyje viduryje - akademijos prezidentė Ingallil Rahm Hallberg (nuotr. iš asmeninio archyvo)

2003 metais įstojau į doktorantūrą Turku universitete Suomijoje.  Neseniai gavau laimingą žinią, kad paskutinis straipsnis, kuris yra dalis disertacijos, jau priimtas ir  balandžio ar gegužės mėnesį galėsiu ginti savo disertaciją. Būsiu sveikatos mokslų daktarė su slaugos specializacija.

2004 metais kaip doktorantė važiavau į Europos slaugos mokslo akademiją Bergene, Norvegijoje. Beje, su savo darbo vadove profesore Helena Leino-Kilpi – tos akademijos mokslo komiteto pirmininke-  ir  su akademijos prezidente Ingallil Rahm Hallberg palaikome gana asmeniškus santykius, susirašinėjame. Šios akademijos tikslas - palaikyti slaugos mokslą, praktiką, studijas visoje Europoje.

Vykdomi bendri moksliniai tyrimai, pvz., bendrame tarptautiniame tyrime dalyvauja 7 šalys.

Kokius bendrus projektus rengiate su kitais Europos slaugos mokslo akademijos nariais?

Penkių šalių atstovai rengiame bendrą straipsnį apie senėjimo amžiaus tarpsnių klasifikaciją.  Iki šiol populiariausia yra PSO pasiūlyta klasifikacija: vaikas - iki 18 metų, nuo 18 iki 44 - jaunas žmogus, nuo 45 iki 64 - brandos amžius, nuo  65 iki 74 metų - pagyvenęs, vyresnis nei 75 metų - senas, perkopęs 90 - ilgaamžis. Svarstėme, gal galima keisti šį suskirstymą, skirstyti ne pagal amžių, o realią būseną. Juk gyvenimo trukmė ilgėja, žmonės gyvena visavertiškesnį gyvenimą. Juk 55 metų žmonės dabar pačiame jėgų žydėjime, galintys daug ko pasiekti. Negi turime jau juos nurašyti? Be to, kaimo ir miesto gyventojų amžius taip pat skiriasi - kaime sensta anksčiau. Tad mes sukūrėme tokį modelį, kad amžius nėra apribotas tik faktiniais metais.

Taigi analizuojame naudingas ir įdomias temos. Juk mokslas turi būti naudingas, slaugos tyrimai taip pat atliekami siekiant ją patobulinti. Mokslas dėl mokslo - visiškai nereikalingas.

Dirbdama Suomijos universitete, susipažinote su tos šalies slaugytojų darbu. Kuo jis skiriasi nuo mūsų slaugytojų kasdienybės?

 Suomijoje slaugytojų  yra trigubai daugiau nei Lietuvoje. Lietuvoje 1000-iui gyventojų tenka 7 slaugytojai, o Suomijoje -  22. Ten ligoninės skyriuje dieną dirba maždaug  7 slaugytojai, pas mus - 2-3.

Didelis skirtumas - įdiegtos technologijos. Suomijos ligoninės seniai neturi kortelių, visi duomenys yra elektroninėje erdvėje, o tai labai palengvina darbą. Pavyzdžiui, kaip pacientė, Lietuvoje patyriau, kad vienoje įstaigoje atliktų tyrimų kitos įstaigos nepriima, daro iš naujo.  Juokinga. O ten visi duomenys saugomi elektroninėje duomenų bazėje.

Labai skiriasi viso personalo darbo organizavimas. Ten viskas sukurta  žmogui - ir pacientui, ir darbuotojui. Visi gali laisvai išeiti pakvėpuoti grynu oru - visur balkonai, balkonuose kėdės, įrengti personalo kambariai su visa buitine technika, virtuvėlės, kur galima pasigaminti maisto, relaksacijos kambariai.

Suomijos slaugytojai turi ne tik geresnes darbo sąlygas, bet ir dirba mažiau, ir gauna didesnį atlyginimą - vidutiniškai 2 tūkst. eurų. Atlyginimai ten didinami atsižvelgiant į darbo stažą. Tiesa, dabar, skiriant atlyginimus, jau vertinama ir turima kvalifikacija.

Beje, Suomijoje dirba apie 10 tūkst. gydytojų, atvykusių iš Rusijos. Daugiau tai moterys, ištekėjusios už suomių.

Suomija labai skaidri šalis, ir sveikatos priežiūra labai skaidri, be korupcijos. Ten pacientui nekyla mintis atsidėkoti medikui papildomai.