Data: 2020.10.01 08:43
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Moterys, kurios neteko kūdikio. Kur ieškoti pagalbos?

Jelena Bachlina, medicinos psichologė | Šaltinis: vlmedicina | 2017-04-14 00:02:35

Kai echoskopijos metu moteriai pasakoma, jog jos kūdikio širdis neplaka, ji klausia: „Kaip tai?“ Moteris supranta žodžių prasmę, bet nesupranta, kad tai vyksta su ja. Išgyvenimai netekus kūdikio kinta laike, o šis gedulas trunka nuo metų iki dvejų. Tie patys gydytojo, susidūrusio su pacientės nelaime, išgyvenimai yra trumpi. Pirmiausia jis neigia informaciją ir kviečia kolegą patvirtinti diagnozę. Kuomet gydytojas informuoja moterį, jis jau pereina į kitą gedėjimo stadiją, todėl jo sakomi žodžiai nesutampa su moters reakcija, juk ji dar nežino apie nelaimę, tik spėjo pajausti, kad kūdikio judesiai pakito, kad kažkas yra ne taip. Dėl to moteriai sunku iškart suvokti situaciją.

© Fotolia.com

Taigi pranešant moteriai apie jos kūdikio mirtį labai svarbus gydytojo išankstinis pasiruošimas bei žinojimas, kaip elgtis ir ką pasakyti. Konkreti informacija padėtų gydytojui kontroliuoti save ir moterį.

Kas sukelia stresą gydytojui?

Gydytojas nežino, koks jo elgesys būtų teisingiausias ir kuo jis galėtų padėti moteriai pranešus žinią apie vaikelio netektį. Deja, kūdikiai miršta ir to išvengti neįmanoma, todėl gedėjimo etapų žinojimas gydytojui padėtų ne tik atlikti mediko pareigą, bet ir pagelbėti moteriai suvokti, ką ir kaip šiuo sunkiu gyvenimo momentu reikėtų daryti. Gydytojas neturėtų nuvertinti moters jausmų, pageidautina, kad korektiškai suteiktų informaciją.

Vakarų Europos šalyse yra specialus reglamentas, kaip elgtis esant perinatalinei netekčiai. Visas personalas yra apmokytas, kadangi moterį traumuoti šiuo jautriu periodu gali ir sanitarė. Didžiulis vaidmuo atitenka ir socialiniam darbuotojui, kuris nuolat būna šalia moters. Gedinčiai motinai reikalingas tarpininkas kontaktuojant su aplinkiniais.

Padėti išgyventi sielvartą – psichologo ir artimųjų pareiga

Padėti išgyventi sielvartą yra psichologo ir artimųjų pareiga. Suteikus profesionalią psichologinę pagalbą moteriai gimdymo namuose, ateityje nereikės ilgų terapijos metų. Kalbėjimas su ja - svarbi gydymo, gijimo dalis. Jeigu ligoninėje nėra psichologo - tas pačias funkcijas galėtų atlikti specialiai apmokytas socialinis darbuotojas.

Lietuvos visuomenė ignoruoja mirtį

Atsivertę Vakarų Europoje išleistas knygas, skirtas nėščiosioms, rasime skiltį: „Jūsų veiksmai, jeigu kas nors vyksta ne taip“. Lietuvoje vengiama kalbėti apie kūdikių netektis, kabinti informacinius lankstinukus skelbimų lentose šia tema, nes tikriausiai vis dar tikima prietarais, jog taip galima prisišaukti nelaimę. Tačiau, Lietuvoje susidūrus su netektimi, žmonės yra visiškai neinformuoti, kaip elgtis ir kur kreiptis. Kadangi tokio pobūdžio informacija yra viešai neprieinama - šią nelaimę lydi ne tik skausmas, neviltis bet ir sutrikimas, mąstymas, kad tokia moteris yra vienintelė, kuriai tai nutiko.

Kaip elgtis gydytojams, mirus kūdikiui?

Tokios šalys kaip JAV, Kanada, Australija ir dauguma Europos šalių 2000–2010 m. laikotarpiu įstatymiškai patvirtino, kad ši netektis yra specifinė. Įsigaliojo reglamentas, kaip elgtis su šiomis šeimomis, kaip ir kokią pagalbą joms teikti ligoninėse ir išėjus iš jų.

Lietuvos ligoninėse nėra reglamentuotų taisyklių ar patarimų, nurodančių, kaip elgtis ir kalbėti su moterimi, netekusia kūdikio. Dalis gydytojų stengiasi apsaugoti moterį siūlydami vaikelio nerodyti, tačiau, tyrimų duomenimis, mirusio kūdikio matymas moters netraumuoja. Net jei medikams vaiko išvaizda būtų baisi - mamai viskas atrodo kitaip. Vakarų šalių pagalbos protokole parašyta, kad moteriai rekomenduojama ne tik pažvelgti į vaiką, bet ir paimti jį ant rankų, apkabinti.

Ką galime padaryti dėl Lietuvos moterų?

Daliai tėvų labai svarbu pakrikštyti vaikelį tomis minutėmis, kol jis dar gyvas, kitiems svarbu palaikyti jį savo glėbyje. Kuomet moteris sako, kad nenori matyti mirusio vaikelio, reikia pasitikslinti, kodėl. Galbūt moteris bijo savo reakcijos arba bijo, kad toks atsisveikinimas bus skausmingesnis ir sukels psichologinių sunkumų su tuo susitaikyti. Tyrimų duomenimis, praėjus kuriam laikui, moterys gailisi neatsisveikinusios su savo vaiku. Kontaktas su kūdikiu ir atsisveikinimas yra labai svarbus. Jo metu smegenys užfiksuoja, kad gimdymas tikrai įvyko.

Lietuvoje yra puikių medikų, kurie savo asmeninės iniciatyvos dėka puikiai išmano, kaip reikėtų elgtis kūdikio mirties atveju. Medikams, kurie jaučia informacijos trūkumą, galbūt pagelbėtų informacinis lankstinukas šia tema (apie jį jau rašiau straipsnyje „Gedulas akušerijoje. Kuo galėtų padėti psichologas?“). Platesnė informacija puslapyje www.kudikionetektis.lt

Tuštuma, atsiverianti išėjus iš gimdymo namų

Moteris, išeidama iš gimdymo namų, neturi jokios informacijos, kur galėtų kreiptis. Ji pati ieško knygų ir internetinių svetainių bei forumų šia tema, žmonių, turėjusių panašios patirties, taip pat kreipiasi į psichologus, tačiau ne visi specialistai gali padėti. Reikalingas profesionalas, dirbantis su praradimų išgyvenimo tema. Sektinas pavyzdys - Vakarų Europos šalių gimdymo namai, kuriuose yra socialiniai darbuotojai, psichologai bei visa plati pagalbos sistema.

Ar aš tikrai tapau mama?

Visoms moterims, netekusioms savo kūdikių, kyla klausimas: „Ar aš tikrai tapau mama?“ Tarkime, priešlaikinio gimdymo metu mirė jos vaikelis. Visuomenė ją įtikinėja, kad vaikų ji neturi, tačiau moteris žino, jog jos vaikelis tikrai gyveno ir su juo mama praleido dvi dienas, kuomet jis dar kvėpavo. Moterys sunkiai išgyvena ir kai jų nėštumas baigiasi, tarkim, penktą savaitę. Net ir tokį trumpą laiką laukdamos savo vaikelio ir jį praradusios, moterys išgyvena gedulą. Jei aplinkiniai ar jų vyrai moters nepalaiko, ignoruoja netektį ar sako: „tu vėl susiruošei verkti?“, „šios temos neliečiame!“ – jos sielvartaus kur kas ilgiau, negalės išgyventi visų gedulo tarpsnių.

Kaip elgtis artimiesiems?

Artimieji pasirūpina, kad moteriai nereikėtų atsakinėti į žinutes ir skambučius. Šeima gali perspėti draugus: „Mes tam tikram laikotarpiui dingstame ir su jumis patys susisieksime, kai ateis laikas“.

Draugai išreiškia užuojautą, bet įkyriai netrukdo. Iš artimųjų būtų labai svarbu jausti rūpestį, žinoti, kad jiems tai svarbu. Galima paklausti, kokios pagalbos šiai šeimai reikia. Galbūt reikėtų tiesiog atvežti maisto arba kelioms valandoms paimti vyresnius vaikus, kad tėvai galėtų pasikalbėti ir apmąstyti tai, kas vyksta.

Vaikelio gimtadienis: „Aš jį atsimenu“

Žmonėms gali pasirodyti, kad moterys, palaidojusios savo vaikelius ir iki šiol mininčios jų gimtadienius, vis dar gedi ir sielvartauja. Tačiau tai yra normalu. Šios moterys yra mirusių vaikų mamos ir jos nori priminti apie savo vaikus aplinkiniams.