Data: 2020.07.14 12:48
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Kur dėti pinigus?

Vytautas Valevičius | 2014-01-02 11:50:03

Su ligomis nereikia kovoti, svarbiau veikti taip, kad jų nebūtų.

Nė viena valstybė, neturinti naftos ar dujų, deimantų ar aukso, neturi per daug pinigų. Čia kaip šeimos biudžete – kiek bedėtum, vis maža. Deja, rimtai pasižiūrėjęs matau, kad jau ilgokai pinigai skiriami neproporcingai – jie leidžiami ne priežastims, o pasekmėms likviduoti. Beveik negalvojama apie lavoną, tik paskui skiriamos lėšos ir kiti resursai laidotuvėms ir statyboms. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Manau, kad  situaciją reikia keisti, atsižvelgiant į kitų šalių blogą patirtį.

Vytautas Valevičius
Vytautas Valevičius. Mindaugo Savicko nuotr.

Turime Lietuvoje ne vieną „pasaulinę“ ligą. Jos ne vietinės kilmės ir kiek anksčiau parvežtos į mūsų šalį. Žinomiausia iš jų AIDS. Situacija yra tokia: „Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) informuoja, kad Lietuvoje iš viso diagnozuotas 2221 ŽIV infekuotas asmuo, iš kurių 417– moterys, 1804 – vyrai. ŽIV infekcija patvirtinta trims vaikams. Dauguma užsikrėtusiųjų yra 25-29 metų amžiaus asmenys. Bebeik pusė visų užsikrėtusiųjų registruoti dviejose apskrityse - Klaipėdos (560) ir Vilniaus (523). Per visą ŽIV infekcijos registravimo laikotarpį (1988-2012) 334 ŽIV infekuoti asmenys susirgo AIDS, iš kurių trečdalis mirė nuo AIDS. Sergamumo AIDS rodiklis Lietuvoje, kaip ir daugelyje Rytų Europos šalių pastaraisiais metais augo. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono biuro duomenimis, pernai Europoje užregistruota 8 procentais daugiau naujų ŽIV atvejų lyginant su 2011 metais. Pasak PSO ir Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pranešimo, beveik kas antram asmeniui ŽIV infekcija ES/EEE šalyse išaiškinama vėlyvoje ŽIV stadijoje. Lietuvoje šis rodiklis žemesnis ir siekia 8,8 proc. (2012m.). Aukščiausi ŽIV sergamumo rodikliai registruoti penkiose ES/EEE šalyse: Estijoje, Latvijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje,  Liuksemburge. Pagal ŽIV plitimo būdą dauguma (68 proc.) užsikrėtusiųjų ŽIV Lietuvoje užsikrėtė vartodami švirkščiamuosius narkotikus. Tačiau užsikrėtusiųjų šiuo būdu lyginant pernai ir užpernai sumažėjo ketvirtadaliu. Tuo tarpu ES/EEE šalyse užsikrėtusiųjų per injekcinių narkotikų vartojimą sumažėjo 7 procentais nuo visų naujai registruotų atvejų šiose šalyse“.

2013 metais spaudoje pasirodė keletas pranešimų apie tarsi išgijusius vieną kūdikį ir du suaugusiuosius. Tačiau galiu priminti, kad pasaulyje per 2012 metus nuo AIDS mirė 1,6 mln. žmonių, iš kurių 210 000 buvo vaikai iki 15 metų amžiaus. Lietuvoje per visą ŽIV/AIDS registravimo laikotarpį (1988-2012 m.) nustatyti 334 AIDS atvejai, jau yra mirę 145 žmonės.

Iki šiol dar nėra sukurta vaistų, kurie galėtų išgydyti ŽIV infekciją, tačiau yra vaistai, kurie labai veiksmingai kontroliuoja ŽIV progresavimą. Tokie vaistai ir gydymas jais vadinami antiretrovirusine terapija, kuri Lietuvoje yra prieinama visiems pacientams, kuriems jos reikia, bei kompensuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.

Valstybinės ligonių kasos duomenimis, metams vieno ŽIV ligonio vaistams vidutiniškai skiriama apie 25,5 tūkst. litų. Liga gydoma visą likusį gyvenimą. Taikomas gydymas pagerina ŽIV pacientų gyvenimo kokybę bei pailgina gyvenimo trukmę. Pacientai tampa mažiau užkrečiami arba virusas jų kraujyje tampa nebeaptinkamas. Daugiau kaip pusė (55,3 proc.) ART gydymą gaunančių ŽIV pacientų Lietuvoje ŽIV užsikrėtė per narkotikų vartojimą. Skaičiuojant pinigus, galima pabrėžti, kad ligonis nepasveiksta ir todėl jo gydymas yra nuolatinis. Per metus 25 000 litų, per dešimt metų 250 000 litų vienam žmogui.

Klaipėdos apskrityje 2012 metais fiksuota 18 naujų atvejų, iš jų 6 užsikrėtimai dėl švirkščiamų narkotikų vartojimo, 8 – tarsi nežinomi. Manau, kad visi 14 atvejų yra dėl tos pačios priežasties. Vadinasi, 14 per metus, t.y. jų gydymui 2013 metais prireiks 357 000 litų. O dar yra ankstesni ligoniai. Šiuo metu AIDS kabinete gydoma 60 pacientų.[1] Duomenys 2012 metų birželio 25 dienos. Taigi. Per 2013 metus ŽIV/AIDS Klaipėdai gydymui reikia beveik 2 milijonų litų. Čia sveikatos palaikymui, kad žmogus nemirtų. Bjauri ekonomika, bet pinigus skaičiuoti reikia[2].

Tiesa, tarp Baltijos šalių Lietuva pagal bendrą užsikrėtusiųjų ŽIV skaičių ir jų skaičių, tenkantį milijonui gyventojų, yra paskutinė. Teigiama, kad Lietuvoje tokių asmenų 2012 m. pradžioje buvo beveik 2 000, Latvijoje - daugiau nei 5 000, o Estijoje - daugiau nei 8 000.

Turiu dar pridėti, kad šalia AIDS yra tuberkuliozė. „Europoje tuberkulioze, t. y. paprastai plaučius pažeidžiančia bakterine liga, daugiausia serga didelės rizikos grupės, pavyzdžiui, migrantai, benamiai, narkotikų vartotojai ir kaliniai. Jei asmeniui nustatytas ŽIV, jam rizika susirgti tuberkulioze padidėja 20–30 kartų (PSO duomenys 2010 metais). 5 šalys pateikė duomenis apie aktyviosios tuberkuliozės paplitimą tarp gydomų narkotikų vartotojų; šis lygis svyruoja nuo nulio (Austrija, Slovakija) iki 3,1 proc. (Lietuva), o Graikijoje (0–0,5 proc.) ir Portugalijoje (0,1–1 proc.) nustatytas tarpinis lygis. Norvegija nurodė, kad tokie atvejai yra „itin reti“. Keturios šalys pranešė, kad tarp naujai tuberkulioze užsikrėtusių pacientų buvo narkotikų vartotojų (duomenys apie rizikos veiksnius buvo žinomi 2010 m.): 0,9 proc. Vengrijoje, 1,2 proc. – Belgijoje (įskaitant narkotikų vartotojus), 3,3 proc. Jungtinėje Karalystėje (Anglijoje ir Velse, probleminiai narkotikų vartotojai)“ ir 5,9 proc. Latvijoje“[3].

Situacijos analizė rodo, kad ligų „puokštė“, kur ŽIV yra pagrindinė, kainuoja sveikatos sistemai neapsakomai brangiai. Taigi pasaulyje jau seniai naudojamos prevencijos priemonės arba programos. Vienos iš žinomiausių yra adatų ir švirkštų keitimo programos. Prieš jas dažnai protestuoja politikai, kitų sričių medikai bei demagogai.

Pradėsiu nuo to, kad švirkštų ir adatų keitimo programos neegzistuoja izoliuotai – jos dažniausiai lydimos papildomų paslaugų, kurios didiną užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir prevenciją. Jų veikla kompleksinė, jie dirba be svarbių specialistų, dažnai net gatvėse, todėl vadinami žemo slenksčio kabinetais. 2012 m. Lietuvoje žemo slenksčio paslaugas teikė 11 kabinetų. Pateikiu apibendrintą jų poveikio statistikos schemą (šaltinis http://www.ntakd.lt/index.php/statistika):

Diagrama
Asmenų, kurie užsikrėtė ŽIV neteisėtai vartodami švirkščiamąsias narkotines ir psichotropines medžiagas, dalis 2001–2012 metais (proc.)

Adatų ir švirkštų keitimo programų veiksmingumas

Oficialiai tvirtinama, kad „2004 m. PSO paskelbtoje literatūros apžvalgoje daroma išvada, jog yra įtikinančių įrodymų, kad sterilių švirkščiamųjų priemonių prieinamumo ir švirkščiamųjų narkotikų vartotojų naudojimosi jomis didinimas reikšmingai sumažina ŽIV infekciją ir nėra jokių įrodymų apie kokias nors didesnes netikėtas neigiamas pasekmes (WHO, 2004). Tačiau apžvalgoje daroma išvada, kad vien tokių programų nepakanka ŽIV infekcijai tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų kontroliuoti ir kad kartu su šiomis programomis turi būti taikomos papildomos priemonės, padedančios kontroliuoti ŽIV infekciją tarp tokių narkomanų ir stabdyti jos plitimą. Apžvelgę adatų ir švirkštų keitimo programų ekonomiškumą, de Wit ir Bos (2004), priėjo prie išvados, kad šios programos yra ekonomiškos ŽIV plitimo prevencijos priemonės, nes jos ne tik mažina ŽIV, bet ir teikia kitokią papildomą ir svarbią naudą, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros bei socialinėms tarnyboms padeda užmegzti ryšius su sunkiai pasiekiamomis narkomanų populiacijomis.[4]

Specialiai domėjausi, ar nėra mažiau kainuojančių ir efektyvesnių kovos su minėtomis ligomis būdų. Deja, minėto tipo kabinetai yra efektyviausi ir reikalauja mažiausiai išlaidų. Galima peržiūrėti specialią studiją: Effectiveness of Community-Based Outreach in Preventing HIV/AIDS among Injecting Drug Users[5]. Ji skelbta Pasaulio Sveikatos organizacijos specialiame puslapyje. Šia organizacija, matyt, tenka pasitikėti. Mūsų specialistai (Natalja Istomina ir Rožė Perminienė)  taip pat patvirtina, kad „nesiimant žalos mažinimo veiksmų (adatų ir švirkštų keitimo – mano pastaba), ŽIV paplitimas tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų gali padidėti iki 40 proc. ar net daugiau per 1 ar 2 metus, skaičiuojant nuo viruso atsiradimo bendruomenėje[6]“.

Atsakydamas į mielo kolegos Klaipėdos universiteto profesoriaus straipsnį apie „Ar su ŽIV ir AIDS problema Klaipėdoje kovojama tinkamais būdais?“ manau, kad jis neteisus. Negalima išmesti seno automobilio, jei neturi naujo. Vadinasi, Klaipėdos miesto bendruomenės sveikatos tarybai reikia skirti ne tik dėmesį ir savo brangų laiką užkrečiamųjų ligų prevencijos programoms, bet ir didinti lėšas joms įgyvendinti. Tiesa, prof. A. Razbadauskui ir Tarybos narei L. Petraitienei reikėtų rūpintis, kad šios programos būtų finansuojamos ne tik iš miesto, bet ir iš kitų fondų lėšų.

Seni metodai laikui bėgant veikia vis mažiau ir mažiau. Todėl reikėtų atrasti naujus, kurie veiktų geriau – bet tai jau medikų ir politikų rūpestis.


[2] 2012 metų pabaigoje iš viso antiretrovirusinę terapiją Lietuvoje gavo 291 pacientas. Apytikriai Sveikatos biudžetui tai kainavo virš 73 milijonų litų

[3] Šaltinis: Narkotikų problema Europoje - EMCDDA - Europa (www.emcdda.europa.eu/...cfm/att_190854_LT_TDAC12001LTC_.pdf‎)[4] http://ar2005.emcdda.europa.eu/lt/page066-lt.html

[6] SVEIKATOS MOKSLAI ISSN 1392-6373    2013, 23 tomas, Nr.1, p. 5-12 doi:10.5200/sm-hs.2013.001