Data: 2020.09.29 07:24
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Kelias iš priklausomybės ir nerimo: per lėtą gyvenimą ir gydančias dvasines praktikas

Pranešimas žiniasklaidai | Šaltinis: vlmedicina | 2020-01-22 10:28:33

Sausio viduryje, nuūžus didžiosioms metų šventėms, netoli Šiluvos, tykiame Lyduvėnų miestelyje, įsikūrusios Padubysio kaimo moterų bendruomenės telefonas kaista nuo skambučių: pagalbos dėl priklausomybės liūne skęstančių moterų kreipiasi artimieji, socialinių tarnybų darbuotojai, pačios kenčiančiosios. Čia atvykusias moteris pasitinkanti bendruomenės įkūrėja Eglė Stankūnė sako, kad kelių į sveikimą nėra daug, o pasirinktasis šioje bendruomenėje apima ir dvasines praktikas bei bendradarbiavimą su Šiluvos šventove.

Pasirinktasis kelias į sveikimą šioje bendruomenėje apima ir dvasines praktikas bei bendradarbiavimą su Šiluvos šventove. Pranešimo autorių nuotr.

Lėto gyvenimo pasirinkimas

Eglė prisimena dar visai neseniai virusias diskusijas tarp įvairių priklausomybės ligų centrų, reabilitacinių bendruomenių, kai buvo keliama mintis, kad galbūt verta atsisakyti nuošalesnių vietų, kad jose pabuvę ir sveikti pradėję žmonės vėliau sunkiau grįžta į aktyvų, skubantį gyvenimą. „Bet aš laikausi minties, kad iš tiesų yra atvirkščiai: mes gyvename itin greitame pasaulyje, kuriame priklausomybę turintys žmonės nebepakelia to greičio ir eina „nusiskausminti,“ – sako ji.

Tai buvo viena priežasčių, kodėl darbui su priklausomybę turinčiomis moterimis ir tokios bendruomenės kūrimui Eglė pasirinko Lyduvėnus.

„Žinoma, pagrindiniu įkvėpėju tapo jau dešimtmetį sėkmingai čia dirbęs vyrų bendruomenės įkūrėjas Žanas Talandis – jo įdirbis padėjo pelnyti ir vietos žmonių pasitikėjimą. Tačiau ne tik: man buvo ypač priimtinas lėto gyvenimo būdas, pati esu miesto emigrantė ir turėjau progos įsitikinti, kaip kaimo tyloje keičiasi mano savijauta – nurimus, niekur neskubant. Na, ir paskutinis taškas pasirinkime buvo padėtas Šiluvos: tai, kad visai šalia yra Šiluvos šventovė, su kuria mane sieja brangus asmeninis ryšys, prisiminimai, o dabar – ir bendradarbiavimas“.

Dvasinis sveikimo kelias: nuo giesmių iki savanorystės

Bendruomenėje vienu metu gali gyventi 6-8 moterys, kurias pasitinka labai konkrečios taisyklės ir disciplinuota dienotvarkė, būtina nuo priklausomybės sveikstantiems žmonėms. Viena jų – privalomas dalyvavimas šv. Mišiose. Paklausta, kodėl, Eglė atsako paprastai – sveikimo kelių nėra daug, o vienas efektyviausių kalba ir apie aukštesnės jėgos – Dievo svarbą kelyje iš priklausomybės.

Pasak Eglės, viena garsiausių metodikų, padėjusių pakilti daugybei žmonių – taip pat ir jai pačiai – yra 12 žingsnių programa. Jos ištakose minima garsi istorija apie tai, kaip praeito amžiaus pradžioje vienas amerikietis verslininkas, sunkiai sirgdamas alkoholizmu ir desperatiškai ieškodamas pagalbos, atvyko į Europą pas garsųjį psichiatrą Karlą Gustavą Jungą. Gydytojas jam atsakęs: nebežinau, kaip tau pakilti iš priklausomybės, turbūt vienintelis belikęs kelias – dvasinis kelias. Šia garsia istorija remiasi ir 12 žingsnių programa, kurią pirmieji pradėjo naudoti Anoniminių alkoholikų draugija.

„Nors pati draugija nėra religinė, bet jos taikomoje programoje išties daug Dievo, su prierašu „kaip aš jį suprantu“. Tad kreipdama bendruomenės veiklą tikėjimo link ir įrašydama į bendruomenės taisykles privalomą Mišių lankymą, tai dariau ne tik kaip specialistė, bet ir labai asmeniškai. Pas mus atvykstančios moterys nėra nei stipriai netikinčios, nei kitų religijų atstovės. Kita vertus, dažniausiai priklausomas žmogus yra tiek užgožtas savo neigiamų, nemalonių jausmų, kad iki Dievo ir tikėjimo jam toli toli.“

Abipusė savanorystė

Eglė prisimena, kad pradėjus reguliariai lankytis bažnyčioje, prasidėjo nuostabūs dalykai: vienos moterys pasiprašė giedoti Lyduvėnų bažnyčios chore, kitos – padėti tvarkyti, puošti šios parapijos bažnyčią; po kurio laiko bendruomenė pakviesta savanoriauti Šiluvoje vykstančiose Marijos dienose, patarnaujant atvykstantiems piligrimams.

„Puikiai prisimenu, kaip prieš daug metų perskaičiau žinią, kad viena iš Šiluvos atlaidų dienų bus Ligonių diena, kurią bus aukojamos šv. Mišios už priklausomus žmones. Neįsivaizduojate, kokį įspūdį man tai padarė: juk mes, priklausomi žmonės, labai nuvertiname save, tad net priklausomybių paminėjimas per Mišias griauna stereotipus „esame neverti būti“. Todėl mūsų savanorystė Šiluvoje yra daugiau nei simbolinė: matau, kaip kyla pačių moterų savivertė, kai jos gali padėti, sutvarkyti, pasirūpinti šventovės svečiais, dalinti arbatą maldininkams.“

Ne tik bendruomenės narės savanoriauja šventovėje, bet ir Šiluvos dvasininkai padeda toms, kurios ieško pagalbos. Dar prieš įkurdama bendruomenę Eglė, pati dirbusi Kauno priklausomybių centre, kreipėsi į savo kolegas – nuo psichologų iki meno terapeutų, klausdama, ar šie sutiktų prisidėti prie bendruomenės veiklos. Tame savanorių sąraše buvo ir dvasininkas – Šiluvos šventovėje tarnavęs kunigas Darius Vasiliauskas.

„Mūsų bendradarbiavimas buvo itin kokybiškas ir vaisingas, ypač susidūrus su sudėtingais dvasiniais dalykais – milžinišku moters pykčiu artimiesiems ar palikusiems vyrams, skriaudėjams. Tuomet klausdavau: gal nori pasikalbėti su dvasininku ir gauti jo atsakymus? Nei karto neišgirdau NE – nei iš kunigo, nei iš sergančiosios – ir įsitikinau, kokią didžiulę naudą duoda tie pokalbiai,“ – pasakoja Eglė.

Gijimas atsitraukus iš traumuojančios aplinkos

Apie tai, kad pagalba žmogui turėtų būti teikiama kompleksiškai trimis lygmenimis – fiziniu, psichoemociniu ir dvasiniu – kalba ir aštuntus metus veikianti krikščioniškoji sielovados bendruomenė „Gailestingumo versmė“, Šiluvos Ligonių dienose prisidedantys prie vidinio išgydymo pamaldų organizavimo.

Sielovados bendruomenės pagalbos kreipiasi įvairių problemų kamuojami žmonės: vieniems nesiseka užmegzti ar išlaikyti nuoširdžius ir visaverčius santykius, kiti kenčia nuo neįveikiamų baimių, liguisto įtarumo, priklausomybių, kaltės ir nevisavertiškumo, dar kitus menkiausi iššūkiai nugramzdina arba į depresiją, arba į agresiją.

„Nors dauguma jau suprantame, kad psichologinės problemos daro įtaką fizinei sveikatai ir atvirkščiai, bet apie dvasinę sveikatą dažniausiai nė nesusimąstome, – sako bendruomenės narė Margarita Poluškinienė. – Daugybę kartų teko būti liudininkais, kaip atsisakius nuodėmės, atleidus savo skriaudėjams, atsisakius keršto ir pykčio bei priėmus Jėzų į savo gyvenimą, žmogaus situacija kardinaliai pasikeisdavo: į byrančias šeimas sugrįždavo ramybė ir meilė, nevaisingi susilaukdavo vaikelio, žmonės buvo išlaisvinami iš ydų ar priklausomybių, pagydavo iš fizinių ligų.“

Vienas svarbių momentų dvasinio gijimo kelyje – atsitraukimas iš stresą keliančios kasdienės rutinos ir gniuždančio gyvenimo tempo: „Gailestingumo versmė“, bendradarbiaudama su Šiluvos šv. Jono Pauliaus II namais, rengia įvairios trukmės rekolekcijas, kurių metų žmogus, atsitraukęs iš traumuojančios aplinkos, sutelkia visą dėmesį į save, į santykį su Dievu, su kitais žmonėmis, taip atpažindamas savo giluminius poreikius. Pasak rekolekcijų organizatorių, unikali Mergelės Marijos motiniško artumo Šiluvoje patirtis suteikia saugumo pojūtį ir drąsos tiesiai pažvelgti į savo gyvenimo tikrovę rekolekcijų metu.