Data: 2020.08.14 23:10
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Iš dugno ištraukė priklausomybės pripažinimas

Laima Švedaitė | 2011-02-26 00:01:36

Kas gali sustabdyti nevaldomu tapusį beprotišką alkoholio, narkotikų vartojimą? Pragerta šeima, darbas, mylimo žmogaus kančia? Šiandien nuo priklausomybės ligos sveikstantis keturiasdešimtmetis Matas (vardas pakeistas) pasakoja savo gyvenimo istoriją.

narkotikai
Algirdo Kubaičio nuotr.

Matai, ar galėtum šiandien save pavadinti blaivaus gyvenimo būdo šalininku?

Jeigu kalbėtume apie psichoaktyvias medžiagas – taip. Dešimt metų nevartoju jokių raminamųjų vaistų, alkoholio, narkotikų – viso to, kas stipriai keičia sąmonę, būsenas.

Bet tavo gyvenime buvo visiškai kitoks periodas...

Buvo laikas, kai vartojau stipriai. Narkotikai, alkoholis, raminamieji vaistai, toksikomanija (labiau paauglystėje) buvo tarsi gyvenimo būdo taisyklė. Nesisvaiginti būtų reiškę nevisiškai įvykdyti  tos terpės filosofiją. Ir tai nebuvo daroma vien dėl svaiginimosi, bet dėl kitokio patyrimo, sąmonės praplėtimo, kitokio mąstymo, pojūčių įgijimo.

Aš pradėjau vartoti socializmo laikais. Buvo labai stiprus noras išsprūsti iš miesčioniškos rutinos, visuomenės taisyklių sistemos - man asmeniškai tai buvo pagrindinis faktorius vartoti. Būnant jaunam, įsivaizduojant, kad mano gyvenimas gali tapti toks, kaip man jį pateikė to meto visuomenė, koks turi būti „teisingas“ žmogus, many viskas virė ir tam prieštaravo.

Apie žalą  tuomet jau buvai girdėjęs, žinojai, kokia kita tokių patyrimų pusė?

Žinoma. Tik žalos baimė nesustabdė.  Žala niekuomet nesijaučia nuo pirmų kartų.  Atrodo, kad ji labai toli nuo tavęs, kad tu kontroliuoji procesą, ir žala iki tavęs neateis, nes tu dar „ne toks“. Arba tu „toks“ netapsi, nes kol kas  konkrečių pasekmių nejauti: jokių „lomkių“ ar gąsdinančio užkrėtimo... Nieko.

O aplinkiniai supranta, kad tu pavartojęs?

Specialistas arba tas, kas daug metų tarp tokių sukasi, gali pamatyti simptomus, bet kas nesusidūręs, tikrai nesupras, ar aš pavartojęs, ar ne. Aš galiu su tavimi bendrauti, būti labai šiltas, labai protingai, emocionaliai šnekėti, išsižiojusi gali manęs klausyti ir galvą linguoti, kaip aš puikiai mąstau, bet visa tai gali būti vartojimo pasekmė. Tiesiog visas organizmas sužadintas, dirba.

Jei  kam nors kiltų minčių pabandyti narkotinių medžiagų – ką pasakytum?

Kodėl? Ko jų gyvenime trūksta, kad nori pabandyti narkotikų? Man tik toks klausimas kyla. Ir aš vienareikšmiškai žinau, kad tokios mintys - kažkokių nepatenkintų poreikių pasekmė. Pavyzdžiui, patiriamas meilės, bendravimo, emocinio gyvenimo, šilumos, prisilietimų stygius. Arba slopinamas pyktis, džiaugsmas, įvairūs išgyvenimai. Laikui bėgant tai pradeda veržtis. Sąmoningai tu nesuvoki, kas su tavimi darosi, bet tiesiog tau pradeda „stogą rauti“.

Atrodo, kad narkotikas tą tuštumą užpildo. Pavartojęs gali būti labai šiltas, mielas, draugiškas.  Gali glaustis, kalbėti širdies kalba - apie meilę, gerumą, apie labai gilius egzistencinius dalykus. Tai tiesiog liejasi. Išgyveni tą emociją, kurios tau gyvenime labai trūksta.

Tu čia tokį gražų vaizdą pieši, bet būna ir kitaip.

Būna. Alkoholis, narkotikai atpalaiduoja taip pat ir užspaustą pyktį, agresiją. Ir tikrai girtas tau pasakys viską, ką blaivus galvoja, tik slepia. Posakis „Kas girtam ant liežuvio, tas blaiviam  galvoje“  yra tiesa, į kurią, sakyčiau, reikia atkreipti dėmesį.

Toks žmogus nemoka spręsti, pavyzdžiui, pykčio problemos kitaip nei prigerdamas, krisdamas į destruktyvius panikos priepuolius, viską daužydamas. Blaivus būdamas jis negali išreikšti pykčio. Bet užslopintas vidinis dvasinis, emocinis gyvenimas skatina ieškoti priemonių, to, kas padėtų emocijas atpalaiduoti. Ir dažnai pradedi taip vartoti. Nesąmoningai gali to siekti. Galvoji, nesuprantu, kodėl, bet aš noriu tą padaryti, nes intuityviai žinau, tai man ką nors suteiks, duos.

Tai, kas pradžioje, kaip tau atrodė, lengvino gyvenimą, peraugo į rimtą problemą.  Kiek laiko prabėgo nuo pirmojo pavartojimo, kol supratai, kad ritiesi į bedugnę?

Pirmieji kartai  buvo šešiolikos metų, o sustojau būdamas trisdešimt vienerių. Taigi apie 15 metų vartojimo. Vidiniai saugikliai buvo: protas baimindavosi, kad nekristum į duobę stačia galva, suvokiau, kad galima degraduoti. Bet suvokimo, kad tai liga, – kaip dabar traktuojama - nebuvo. Atrodė, kad nevartosiu, ir to noro nebus. Bet noras būdavo. Nevartoji keletą mėnesių  opiumo, ir atsiranda labai stiprus jautrumas, depresyvumas. Natūraliai pradedi ieškoti, kas galėtų padėti. Kadangi opiumo neleidi sau vartoti, nes opiumas - negerai, pradedi ieškoti kitokių pagalbos rūšių. Pavyzdžiui, eini pas psichiatrą, jam skundiesi savo jautrumu. Jis patikrina tavo spaudimą, širdį. O širdelė jautri, šiaip mato, kad tu nervingas, ir prirašo raminamųjų - relaniumo ar kitokių.  Bet tu pats dar nesupranti, kad čia yra tas pats opiumas, tik kitu pavidalu. Ir gyveni toliau su vaistais. Paskui pradedi išgerti...

Mano gyvenime visuomet buvo mišrainė: jeigu ne alkoholis, tai narkotikai, jeigu ne narkotikai, tai vaistai.

Artimieji nemėgino gelbėti, pavyzdžiui, vežti į ligoninę?

Nesu buvęs ligoninėje, nežinau, kas yra detoksikacija - visuomet pats išblaivėdavau.

Esu su artimaisiais dalinęsis, kad dėl gėrimo man negerai, bet jie, nesuprasdami, kokia tai rimta problema, sakydavo: tu stenkis daug negerti, išgerk tik kartais, su mumis prie stalo, negerk vienas... Bandydavau, bet ką tai reiškia? Kad  su jais aš tik išgeriu, o paskui prasideda tokia organizmo reakcija, kad  vis tiek turiu išgerti daugiau už kitus.

Kas privertė sustoti, kokiame socialiniame kontekste tai vyko – pragertas butas, darbas ar nieko panašaus?

Dauguma net neįtarė, kad vartoju narkotikus, o alkoholį gerti - visuotinai priimtinas dalykas. Niekas nefiksuodavo, kad geri per daug. Bet kad galėčiau ramiai būti su tuo 50 gramų, turėdavau kur nors slapčia išgerti didelę dozę alkoholio, nes kitaip sėdėti su visais prie stalo man būtų buvusi pati didžiausia kankynė.

Man vadinamasis dugnas buvo savigrauža dėl moralės, suvokimas, kad esu melagis, veidmainis: turiu gana garbingą socialinį statusą visuomenėje, žmonės mane mato, gerbia, bet viduje esu visai ne toks, koks išorėje.

Vykdžiau visuomenės moralinius reikalavimus, stengiausi eiti į darbą, atlikti visuomenei naudingą darbą, nesikeikti, žodžiu, pagal išorinius dalykus būti teigiamas, bet mano slaptas gyvenimas buvo kitoks: naktį aš prigerdavau arba eidavau į kieno nors daržą aguonų skinti, vogdavau iš artimų žmonių. Ilgainiui man tai tapo nepakeliama. Atėjo didelė  neviltis, tokia, kad žingsnio negali žengti. Atrodė, kad yra du žmonės, kurie prieštarauja vienas kitam.  Aš  nuo to kentėjau, supratau, kad to nenoriu.

Ar prisimeni tą paskutinį kartą, kai vartojai alkoholį ar narkotikus?

Gerai prisimenu. Kai tampi priklausomas, nuolat galvoji: nuo rytojaus - mesiu, bet šiandien dar paskutinį kartą išgersiu. Tai tęsiasi metų metais. Taigi ne pirmą kartą  gėriau „paskutinį kartą“.  Nusipirkau porą butelių vyno pažadėjęs sau, kad nuo rytojaus nebegersiu.

Parsinešiau tuos butelius, vieną jau buvau išgėręs, kai staiga pradėjau suvokti tiesą apie save. Gėriau, verkiau ir suvokiau. Pamačiau, kad nekontroliuoju vartojimo proceso: nenoriu vartoti, bet praeina kelios dienos ar savaitė, ir aš vis tiek pradedu. Beprotiškai išsigandau. Tai buvo visiškas fiasko. Pirmą ir paskutinį kartą suvokiau, kad esu ligonis, alkoholikas ir noriu gerti labai daug – butelį, du, kibirą, du kibirus... Suvokimas, kad turiu problemą ir kad jinai yra labai didelė, man buvo kaip išsivadavimas, pirmas žingsnis į blaivybę.

Anksčiau kartais pagalvodavau, kad gal  truputį turiu priklausomybę. Pradedu ieškoti narkomanų ir atrandu. Va, tie nupuvusiom kojom, kurie guli gatvėje, ligoninėje – tai tikrai narkomanai,  bet aš gi ne toks, tai, vadinasi, aš - ne narkomanas, arba jei narkomanas, tai tik truputį. O alkoholikai? Tai tie, kurie prie konteinerio, bet aš gi po konteinerius nevaikščioju, gatvėje apsišlapinęs neguliu, nesidraskau, į darbą einu, išgeriu nors kiekvieną dieną, bet normos ribose. Tai ar aš - alkoholikas? Na, gal truputį. Bet jei truputį, tai, vadinasi, galiu ir gerti truputį.

Kaip klostėsi tavo gyvenimas pripažinus tiesą apie save?

Kai dingo neigimas, prasidėjo drąsus ieškojimas, ką su tuo daryti. Greitai kelias atvedė pas anoniminius alkoholikus. Apie juos ir anksčiau žinojau, bet jie buvo „tikrai ne man“. Turėjau neigiamą nuostatą, kad ten renkasi degradavę, asocialūs žmonės. O nuo tada atsirado noras nueiti, pažiūrėti, kas ten yra. Nuėjau. Ir pamačiau, kad ten - tikrai man. Kad ten nei degradavę, nei asocialūs žmonės, o paprasti, nuoširdūs, normalūs atsigavę žmonės, turintys šeimas, gerą socialinį statusą, dirbantys. Tiesiog tie, kurie pripažino problemą ir neima pirmos taurelės. Mane užbūrė tų žmonių sąžiningumas. Ten žmonės nebemelavo, pasakojo savo skaudžias istorijas. Tokias, kokią aš slėpiau, nes buvo kaltė, gėda, baimė prisipažinti. Tose grupėse apie tai kalbama. Ir tai mane išgelbėjo.

Ar jautiesi ką nors praradęs dėl savo ligos?

Ir taip, ir ne. Alkoholis, narkotikai man davė tai, ko gyvenime labai trūko, bet labai svarbu prisiminti pasekmes, kad tokiomis pačiomis priemonėmis nebespręsčiau gyvenimo problemų. Kad suvokčiau, jog priemonės, kurias naudojau, šiandien man yra netinkamos, ir ieškočiau, kaip galiu tą, ką davė alkoholis ar narkotikai, pasiekti blaiviai.

Kokias šiandien esi atradęs priemones?

Tikėjimas, žinojimas, filosofija, psichologija...

Šiandien daug dalykų, kurių ieškojau su narkotikų pagalba, randu psichologijos dėka. Ir jų siekiu. Kalbu apie žmogaus prigimtinius poreikius, duotus gamtos. Aš šiandien žinau, kokie tie poreikiai, ir tai, kad jeigu jų neanalizuosiu, neprižiūrėsiu, savaime atsiras vidinis konfliktas, kuris man kels liguistumą, padidėjusį nerimą, depresyvumą, nepasitenkinimą gyvenimu. O nepasitenkinimas gyvenimu, užslopinti vidiniai poreikiai gali visaip reikštis, pavyzdžiui, galiu pradėti gerti.

Vienas iš žmogaus prigimtinių norų yra būti savimi. Nebuvimas savimi žmogų padaro robotu. Žmogus tampa visuomenės  mase, koše. Jis yra kaip be asmenybės, nesupranta savęs, vadovaujasi tik visuomenės primestomis normomis, taisyklėmis.

Ar šiandien gali pasakyti, kad esi savimi, savo vietoje?

Esu patenkintas tuo, kaip šiandien gyvenu ir ką darau. Mano profesijos pasirinkimas susijęs su ankstesniu mano gyvenimu. Šiuo metu studijuoju psichologiją ir konsultuoju žmones, nebūtinai turinčius priklausomybių.

 

Skirstai priklausomybes į grupes, pavyzdžiui, priklausomybę nuo alkoholio, priklausomybę nuo narkotikų?

Ne, šiandien žinau, kad yra priklausomybė kaip tokia, o jau nuo ko esi  priklausomas, tai, į ką liga kabinasi – ar alkoh olį, ar santykius, ar darbą, tai yra simptomas. Atrodo, priklausomybė nuo santykių yra mažiau žalinga, bet tai – ta pati priklausomybė, kai visas gyvenimas sukasi tik apie vieną žmogų, su kuriuo aš nei kartu galiu būti, nei atskirai begaliu būti. Priklausomybė nuo darbo – tas pats. Tai užsimiršimo priemonė.

Priklausomybės požymis yra kontrolės nebuvimas ir pasinėrimas stačia galvą į kokį nors veiksmą, būseną. Jeigu nėra nekontroliuojamo elgesio, tada klausimas, ar yra priklausomybė.

Priklausomybė dažniausiai įvardijama kaip nepagydoma liga. Ką tu apie tai manai?

Aš negaliu vartoti alkoholio. Ir šiandien žinau, kad toje srityje esu nepagydomas ligonis. Amerikoje populiarėja toks posakis kaip alkoholinė alergija: kaip kiti negali valgyti uogų, grybų, riešutų, taip aš negaliu gerti alkoholio, vartoti narkotikų, nes many prasideda reakcija, dėl kurios savęs nebegaliu valdyti.

O emocijas, protą, sakyčiau, galima išgydyti. Randai, aišku, lieka, kaip ir visiems žmonėms, patyrusiems emocinių žaizdų, bet tikrai galima sėkmingai sveikti, jeigu yra noras ir dar nėra ryškių proto pakitimų.

Dėkoju už atvirą ir nuoširdų pokalbį.