Data: 2020.09.23 22:48
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Hepatitas C: liga nepastebima – pasekmės lemtingos

Aušrinė Šėmienė | Šaltinis: vlmedicina | 2017-11-06 11:15:58

Užsikrėtęs hepatito C virusu žmogus gali nejausti jokių jo požymių iki tol, kol išsivystys kepenų cirozė. Šiuolaikinės gydymo technologijos gali įveikti mirtį nešantį virusą, ir gydymo sėkmė stulbinama – 99 proc. ligonių pasveiksta. Tačiau tam reikia nustatyti ligą, kol ji nesukėlė negrįžtamų padarinių.

Hepatitu C dažniausiai užsikrečiama per kraują. © Algirdo Kubaičio nuotr,.

Užsikrėtė ligoninėje

Būdama vos trisdešimt dvejų, choreografė, baleto istorikė ir kritikė Livija Gulbinaitė suprato, kad teks atsisveikinti su šokiu. „Tapo sunku vaikščioti, ėmiau vangiau atlikti judesius prie atramos – tarsi darau, bet nepavyksta“, – prisimena tuometinę būseną Ariogaloje gyvenanti moteris. Ji kreipėsi į neurologus, o šie netruko nustatyti lemtingą ligą – išsėtinė sklerozė.

Gydytojai visomis išgalėmis, kokios tuomet buvo prieinamos, stengėsi padėti choreografei, tačiau per keliolika metų ligos nepavyko sustabdyti. Tada jie nusprendė atlikti plazmaferezę. Tai procedūra, kai iš paciento kraujo pašalinama pažeista kraujo plazma – kartu su kraujo plazmos baltymais ir lipidais pašalinami prie jų prisijungę vaistai ar toksinai, patogeniniai antikūnai, cholesterolis ir kitos medžiagos, kurios sukelia ligas.

„Po procedūros jaučiausi labai blogai – temperatūra pakilo iki 39 laipsnių. Netrukus gydytojai nusprendė, kad ji man nedavė jokios naudos, ir daugiau nebeskyrė“, – prisimena L. Gulbinaitė.

Moteris ir toliau buvo gydoma vaistais, porą kartų per metus gulėdavo ligoninėje, gydydavosi sanatorijose. Nors liga palengva sunkėjo, tačiau ir gyvenimas nestovėjo vietoje – dirbo, su vyru Viktoru Gerulaičiu augino dukrą, tvarkėsi namus. Taip praėjo bemaž trys dešimtmečiai.

Prieš trejus metus L. Gulbinaitei staiga susopo dešinįjį šoną. Namiškiai iškvietė greitąją pagalbą, ir ji nuvežė moterį į ligoninę. Gydytojai nustatė tulžies pūslės akmenligę ir iškart operavo. „Kitos moterys po tokios operacijos išvažiuodavo namo trečią parą, o aš ligoninėje praleidau dvylika dienų. Pilvą pūtė taip, kad jaučiausi tarsi būčiau Mikė Pūkuotukas“, – prisimena moteris.

Po operacijos dar ilgai ji jautėsi labai prastai – skaudėjo šoną, negalėjo laisvai judėti ir vis dar pūtė pilvą. Netrukus ji susirgo plaučių uždegimu, buvo atlikti išsamūs kraujo tyrimai ir tuomet gydytojams kilo įtarimų, kad L. Gulbinaitė gali sirgti hepatitu. Netrukus diagnozė buvo patikslinta – hepatitas C.

Choreografė pateko į Kauno klinikas. „Gydytojai man paaiškino, kad nepageidaujamas vaistų poveikis labai sunkus, o nauji – nekompensuojami. Tai, sakau, nesigydysiu. Tačiau kurso draugai mane įkalbėjo. Gėriau vaistus tris mėnesius ir kas mėnesį važiuodavau tikrintis kraują. Liepą gydytojai viruso neberado. Dar kartą išsitirti važiavau rugsėjį ir žiemą – nė karto viruso nerado“, – pasakoja L. Gulbinaitė.

Gydytojai mano, kad hepatito C virusu moteris buvo užkrėsta atliekant plazmaferezę, nes tuomet tokioms procedūroms dar nebuvo naudojami vienkartiniai instrumentai, kaip yra dabar.

Dabar L. Gulbinaitę kankina tik viena liga – išsėtinė sklerozė. Jai pripažintas 15 proc. darbingumas. Dienas ji leidžia rašydama – jau yra išėjusios jos dvi knygos apie baleto meistrus, jos straipsnių galima rasti „Krantų“ žurnale, o maisto ir vaistų, deja, nuperka socialinė darbuotoja.

Sukelia kepenų uždegimą

„Užsikrėtęs hepatito C virusu žmogus gali nejausti jokių jo požymių iki tol, kol išsivystys kepenų cirozė. Tik 5–10 proc. žmonių būna ūminė fazė, kuri pasireiškia gelta. Tai rodo, kad ligonio imunitetas labai aktyvus. Todėl pusė šių žmonių pasveiksta savaime. Kitiems liga pereina į lėtinę. Jeigu liga prasidėjo be geltos, savaime beveik niekas nepasveiksta“, – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. Limas Kupčinskas.

Jeigu su virusu nekovojama, jis kepenyse sukelia uždegimą, kuris per 20–25 metus maždaug penktadaliui ligonių sukelia kepenų cirozę. Tada pažeistų kepenų ląstelių vietą užpildo jungiamasis audinys, todėl kepenys nebegali normaliai dirbti. Dar po penkerių metų maždaug 4–5 proc. ligonių išsivysto kepenų vėžys. Tačiau, pasak profesoriaus, kartais pasitaiko, kad kepenų vėžys išsivysto dar prieš cirozę.

„Šiemet Kauno klinikose buvo atlikta 66-oji kepenų transplantacija. Daugiau kaip pusei ligonių – dėl hepatito C viruso sukeltos kepenų cirozės arba vėžio“, – teigia prof. L. Kupčinskas.

Derėtų pasitikrinti visiems

Hepatito C virusas plinta per kraują ir kūno skysčius. Jis buvo atrastas 1989 m., o Lietuvoje pradėtas nustatyti tik po ketverių metų. Todėl didžioji dalis žmonių šiuo virusu užsikrėtė iki 1994-ųjų.

„Daugelis šių žmonių nukentėjo, nes, pavyzdžiui, Vilniaus kraujo centre, net 9 proc. donorų, kurie už kraują gaudavo atlygį, buvo užsikrėtę hepatito C virusu. Dabar kraujas kruopščiai tiriamas ir skatinama nemokama donorystė“, – aiškina profesorius.

Šiuo metu tarp Gastroenterologijos klinikos pacientų yra ne tik vidutinio amžiaus žmonių, kurie sovietiniais laikais patyrė sunkias operacijas ar traumas ir jiems buvo perpiltas kraujas ar atliktos medicinos procedūros, kaip nutiko L. Gulbinaitei, bet ir jaunų – 25–30-mečių.

„Sovietiniais laikais kraujo produktai buvo per dažnai naudojami. Pavyzdžiui, naujagimiai, kuriems pasireikšdavo stipresnė fiziologinė naujagimių gelta, būdavo gydomi kraujo plazma“, – teigia prof. L. Kupčinskas ir priduria: „Maždaug trečdaliui klinikos pacientų negalėjome nustatyti, kaip jie užsikrėtė. Yra iki 5 proc. tikimybė užsikrėsti per lytinius santykius ar kad serganti motina užkrės savo naujagimį, per pedikiūro procedūras, tatuiruočių kabinetuose, jei naudojamos nesterilios priemonės, arba atsitiktinai panaudojus dantų šepetuką, skutimosi peiliuką. Po nepriklausomybės paskelbimo buvo virusu užsikrėtusių hemodializuojamų ligonių. Todėl, manau, būtų prasminga visiems gyventojams pasitikrinti.“

Vis dėlto, ar neserga hepatitu C, pirmiausia tiriami žmonės, kurie priklauso rizikos grupėms, tai tie, kuriems iki 1994 m. buvo perpiltas kraujas ar jo produktai, atliktos chirurginės operacijos arba invazinės procedūros, dializuojami ligoniai, sergantys kraujo ligomis, organų, audinių, kraujo donorai, taip pat medicinos įstaigų darbuotojai, asmenys, kurių motinos nėštumo sirgo hepatitu, nėščiosios, šeimynykščiai, kurių artimiesiems nustatytas hepatitas, ir kasmet daugiau kaip vieną naują lytinį partnerį turėję žmonės.

„Tarp LSMU Gastroenterologijos klinikos pacientų tik apie 7 proc. virusu užsikrėtė vartodami švirkščiamuosius narkotikus. Šiuo metu mes gerai žinome viruso plitimo kelius, medicinos įstaigose atliekamos procedūros yra saugios, naudojamos vienkartinės priemonės, visuomenės sveikatos centrai kontroliuoja grožio procedūrų, tatuiruočių salonus, gyventojai stengiasi laikytis asmeninės higienos taisyklių, todėl gali būti, kad ateityje pagrindiniu užsikrėtimo keliu taps intraveninių narkotikų vartojimas, jeigu nebus kovojama su šiuo žalingu reiškiniu. Vakarų šalyse jau dabar nauji ligos atvejai dažniausiai užregistruojami būtent šios grupės asmenims“, – prognozuoja prof. L. Kupčinskas.

„Jeigu nors kartą gyvenime vartotoje švirkščiamųjų narkotikų ar teko kalėti, taip pat reikėtų pasitikrinti, ar nesergate hepatitu C, – pataria Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Infekcinių ligų centro profesorė Raimonda Matulionytė, kuri gydo keliais pavojingais virusais užsikrėtusius žmones.

Jos teigimu, tarp švirkščiamuosius narkotikus vartojančių žmonių hepatito C virusas labai paplitęs, nes jie užsikrečia naudodami nesterilius švirkštus arba plovimo skystį.

„Lietuvoje didžioji dauguma vartojant narkotikus ŽIV užkrėtusių pacientų taip pat būna užsikrėtę ir hepatito C virusu. Tikriausiai nėra tokio, kuris būtų užsikrėtęs tik ŽIV, nes hepatito C virusas tarp šių žmonių plačiau paplitęs. Pagal paskutines PSO ir Europos Ligų kontrolės centro direktyvas, derėtų ištirti pacientus, ar neserga nė viena iš krauju plintančių ligų – ŽIV, hepatitu C ir B, ypač nustačius vieną jų, ištirti, ar nėra kitų, netgi ir lytiškai plintančių ligų bei tuberkuliozės. Gydydami tik nuo vienos infekcijos, bet nediagnozavę kitų, nepasieksime gerų rezultatų“, – tvirtina profesorė.

Skaičiuojama, kad daugiau kaip 1300 asmenų Lietuvoje yra užsikrėtę abiem – hepatito C ir ŽIV virusais. O gydytojai mano, kad iš viso Lietuvoje hepatito C virusu gali būti užsikrėtę apie 30 tūkstančių žmonių.

Infekcija išgydoma

Vos per 25-erius metus nuo viruso atradimo buvo sukurti vaistai, kuriais išgydomi net 99 proc. ligonių. Pasak prof. L. Kupčinsko, šiuo metu Lietuvoje naujaisiais vaistais leidžiama gydyti tik sunkesnius ligonius, kuriems išsivystė ar gresia cirozė arba nustatoma antrojo laipsnio ir sunkesnė kepenų fibrozė (randėjimas). Tiesa, minėti efektyvūs vaistai tinkami gydyti tik pirmojo tipo virusu užsikrėtusius ligonius, o tokių yra apie 70 procentų.

„Paprastai cirozė išsivysto per porą dešimtmečių, todėl pirmiausia gydome tuos žmones, kurių kepenys yra labiau pažeistos. Kadangi valstybės resursai riboti, kiti, kuriems rizika mažesnė, turi palaukti. Vis dėlto manau, kad per artimiausius dvejus trejus metus pagydysime daugelį sunkesnių ligonių, ir tuomet vaistų galės gauti visi, kuriems jų reikia, – sako profesorius. – Beje, jau sukurti vaistai, išgydantys ir kitu, ne tik pirmojo genotipo virusu užsikrėtusius ligonius, ir reikia tikėtis, kad jau kitais metais jie bus prieinami ir Lietuvoje.“

Dabar lengvesni ligoniai, kurie nenori laukti, taip pat ir tie, kurie yra užsikrėtę 2 arba 3 genotipo virusu, gali gydytis senaisiais vaistais, kurių pagrindas yra interferonas. Šis vaistas stimuliuoja žmogaus imuninę sistemą, kad ji susidorotų su virusais. Deja, toks gydymas labai sunkus – jis trunka apie metus, o šalutiniai poveikiai kartais būna daug sunkesni už ligą, dėl to neretai ligoniai nutraukia gydymą. Be to, ir gydymo efektyvumas tėra apie 40–70 procentų. Naujieji vaistai, kuriuos sudaro 3–4 cheminių medžiagų deriniai, slopina viruso dauginimąsi ir virusų baltymų sintezę. 99 proc. ligonių išgydomi vos per 8–12 savaičių, išimtiniais atvejais prireikia pusės metų. Be to, ligoniai nepatiria tokių sunkių šalutinių poveikių, kaip gydant interferonu, – į ligoninę jiems gultis nereikia, dažniausiai gali dirbti, o kai kurie iš viso nieko blogo nejaučia.

„Pasitaikė pavienių atvejų, kai liga pasikartojo, tačiau ir tokius ligonius, manau, galėsime išgydyti, nes vaistų daugėja, – sako prof. L. Kupčinskas. – Tokie efektyvūs vaistai – didelis molekulinės biologijos specialistų laimėjimas.“

Per dvejus metus, kai Lietuvos gyventojams tapo prieinamas gydymas nuo hepatito C, vien Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikoje buvo išgydyti daugiau kaip 600 ligonių. Tarp jų ir L. Gulbinaitė.

Panašūs rezultatai, pasak prof. R. Matulionytės, ir gydant keliomis sunkiomis infekcijomis užsikrėtusius ligonius, jeigu jos nustatomos laiku.

„Pirmiausia gydome ŽIV infekciją ir, kai virusas visai nuslopinamas, pradedame gydyti hepatitą C. Rezultatai gydant abi ligas dažniausiai yra tokie pat geri, kaip ir gydant vien tik hepatitą C. Pagydę hepatitą C, ŽIV infekciją galime kontroliuoti ir užtikrinti, kad užsikrėtusysis gyvens beveik tiek pat, kiek ir neužsikrėtę žmonės“, – tvirtina profesorė.