Data: 2020.08.08 13:28
Šis puslapis atspausdintas iš:

www.vlmedicina.lt
spausdinimas

Ar turi ligonis mokytis gydymo?

Dr. Vytautas Valevičius | 2014-03-19 16:57:11

Gydytojas ar kitas medicinos darbuotojas paprastai skiriasi nuo paciento tuo, jog turi daugiau žinių ar įgūdžių tam tikroje srityje nei paprastas mirtingasis. Tačiau dažnokai žmonės įgyja kartoką patyrimą patys, perėję ne vieno specialisto gydymą. Ne vienas yra patekęs į situaciją, kai vienas gydytojas peikia kitą už nekokį gydymą. Tačiau iki šiol neturime gydytojų ir gydymo įstaigų klaidų duomenų bazės, kur būtų realiai surinkti klaidingo gydymo atvejai.

Vytautas Valevičius
Vytautas Valevičius. Mindaugo Savicko nuotr.

Apskritai gydytojo ir gydymo kokybės nustatymas yra visų išsivysčiusių šalių problema. Lietuvoje tik pradedama suprasti, kad yra ir blogų gydytojų, tačiau nėra didelių galimybių juos pašalinti iš sistemos. Blogų specialistų būna visur – švietime, armijoje, valdyme ir t. t. Bandoma kokiu nors būdu tai išsiaiškinti ir veikti, kol kas nelabai sėkmingai.

Pasaulyje egzistuoja nedidelė patirtis, kaip prižiūrėti gydytojus ir gydymo įstaigas. Paprastai tuo užsiima esamų ar buvusių sergančiųjų nevyriausybinės organizacijos. Mūsų valstybės bandymas įvesti stebėtojų tarybas teigiamo patyrimo nedavė. Čia yra kelios ydų pusės: per mažai aktyvūs patys gyventojai, neišsivysčiusi priežiūros infrastruktūra, finansinis gydymo sistemos suinteresuotumas uždarumu, medicinos draudimo sistemos neefektyvumas ir panašiai.

Kritikuoti sistemą ar sistemas yra nesunku - kaltink visus ir visuomet rasis pritariančiųjų. Bet gyvenime kartais reikia žmogaus, kuris pagelbėtų esant ligai. Jeigu iš anksto neturėsi, tai prireikus gali patekti į nekokio veikėjo rankas ir... Nenoriu būti blogu pranašu, bet kol susirasi gerą pagalbininką, gali ir gyvybės netekti.

Vadinasi, žmogui turi būti keliami bent trys uždaviniai. Pirmas – pats svarbiausias – nepatekti pas gydytoją. O tai reiškia, kad sveikai gyvenantis žmogus turi labai daug šansų nesusirgti. Žinome, kas yra gripo epidemija. Tačiau būti užkrėstam ir sirgti – du skirtingi dalykai. Viena iš britų studijų atskleidė, kad 75 procentai užsikrėtusiųjų gripu juo nesusirgo. Kitaip sakant, skiepai ir imunitetas neleido virusams daugintis ir žmonės išliko sveiki. Kasdienė mankšta, fizinis aktyvumas, įprastinės gyvenimo higienos laikymasis garantuoja didesnei pusei gyventojų buvimą be vaistų ir susitikimų su jų skyrimo specialistais.

Antras uždavinys yra žinojimas, kada kreiptis į gydytojus. Negerai, jei žmonės visai nesirūpina savo sveikata, negerai ir jei gydytojų laukiamieji perpildyti. Štai čia ir iškyla rimčiausias medicinos klausimas: kada gydytis pačiam, kuomet kreiptis į gydytoją? Pradėsiu nuo to, jog esant „smulkiems“ sirguliavimams turime ir galime išspręsti savo problemėles namie. Blogiausiu atveju – su vaistininku. Čia tenka dar kartą pabrėžti, kad vaistai yra nuodų forma, absoliučiai „sveikų“ vaistų nebūna, t. y. po ilgo jų vartojimo būna neigiamos pasekmės. Todėl rūpinantis sveikata ar einant į vaistinę amerikiečiai (Nacionalinis pacientų saugumo fondas) siūlo atsakyti į tris klausimus:

1. Kokia mano sveikatos problema?

2. Ką aš turiu daryti?

3. Kodėl man svarbu tai daryti?

Atsakius į šiuos klausimus gali neprireikti eiti pas gydytoją ar pirktis brangiai kainuojančių vaistų. Gali pakakti namų priemonių: karštos vonios, žolių arbatos ar gerų šeimos narių žodžių. Aišku, yra ligų, kurios be specialių priemonių negydomos. Tai galima pasakyti apie lėtines ar įgimtas ligas. Tuomet žmogus priverstas išmokti gyventi su savo liga.

Taigi trečiasis uždavinys – mokėti gyventi su liga. Augant pragyvenimo lygiui ir ilgėjant gyvenimo laikui vis daugiau žmonių antroje gyvenimo dalyje priversti taikytis prie organizmo negalių. Ar tai bus Alzheimerio liga, astma, diabetas, ar aukštas kraujospūdis - teks prie to taikytis arba susidurti su tokiais sunkumais, nuo kurių kentės visų aplinkinių nervų sistema. Vadinasi, pavieniui ar su kitų parama tenka mokytis keisti savo gyvenseną taip, jog būtų ganėtinai patogu taip gyventi. Dabartinė gydymo sistema, neteisingai vadinama sveikatos sistema, neturi rimtų juridinių ir finansinių mechanizmų šiai visuomenės daliai palaikyti. Laikas politikams pripažinti, jog ši grupė nuolat didės, todėl gana greitai reikia ją įteisinti ir numatyti būdus remti finansiškai.

Pasistengiau gana supaprastintai aprašyti dabartinio žmogaus situaciją: pirmiausiai jis turi stengtis nepatekti pas gydytoją, t.y. būti sveikas. Antra, jis turi sugebėti laiku nustatyti, kuomet neišvengiamai reikalinga gydytojo specialisto pagalba. Trečia, sergantysis lėtine ar neišgydoma šiuolaikinės medicinos priemonėmis liga turi būti mokomas, kaip su ja elgtis toliau, jis turi būti remiamas, kad sugebėtų duoti naudos ne tik sau, bet ir bendruomenei ar net visuomenei.